Dėl sieną kirtusio drono Lietuvoje pirmą kartą paskelbtas aukšto lygio – raudonas – oro pavojus. Žmonės paraginti bėgti į priedangas. Tai – naujas etapas, žymintis pakitusią saugumo situaciją.
Jau pripratome prie atšauktų skrydžių, per sieną metamų pabėgėlių. Prie nerimą keliančių nukritusių sparnuotųjų radinių. Dabar į areną žengia koviniai dronai, dar vienas valstybės nervų patikros būdas. Teks mokytis gyventi ir su jais. Tokia yra nauja tikrovė, kurios neatšauksi.
Pirmas blynas dažnai prisvyla net ir geroje keptuvėje. Tokiu šį kartą tapo priedangos. Vyriausybės, Seimo ar Prezidentūros darbininkams didelių sunkumų dėl jų nekilo. Užrakintos slėptuvių durys yra ne jų kasdienybė arba nauja tikrovė. Vienas jos dėsnių – jeigu nepriklausai valdiškiems namams, saugia vieta pasirūpink pats. Kaip tik tam ir duota galva.
Šį trečiadienį paaiškėjo ne tik tai, kad saugumo situacija blogėja ir kol kas geriau nebus. Paaiškėjo dar ir tai, kad yra skylių, kad nemokame adekvačiai reaguoti, o atsakingi už pavojingą padėtį tą padėtį supranta skirtingai. Kariuomenė grėsmingai įspėja, žmonės primygtinai raginami eiti į patalpas, kurios užrakintos, nes ir turi būti užrakintos.
Joms atrakinti skirta 12 valandų. Dar reikia Vyriausybės nutarimo. Tad viskas vyko teisingai ir niekaip kitaip būti negalėjo. Išvada: kai kitą kartą bus paskelbtas pavojus ir nurodyta eiti į priedangą, nereikia to suprasti tiksliai pažodžiui. Lietuvių kalboje žodžiai gali turėti keletą reikšmių.
Žmonės tikrai sugalvos, ką daryti. Kartą nepatekę į vieną priedangą, susiras kitą. Jeigu tik norės ir tikės, kad to reikia.
Bet ar tikės?
Pranešti apie pavojų yra būtina. Nėra nieko blogiau nei informacijos stygius, linkęs aplipti gandais ir sąmokslais. Bet pranešti galima įvairiai, o pasiūlytas gelbėjimosi planas neturėtų palikti jausmo, kad kažkas čia ne taip, kad priemonės neadekvačios.
Trečiadienį aukšto lygio oro pavojus buvo paskelbtas dėl vieno drono, kuris po geros valandos pradingo už Merkinės. Vakar buvo dar vienas. Šiandien kol kas ramu, bet ką gali žinoti.
Ar kiekvieną kartą pastebėjus vieną droną bus skelbiamas aukščiausio lygio pavojus ir siunčiama slėptis į užrakintas slėptuves? Jeigu taip, tai du dronai per dieną gali sukelti valstybės paralyžių.
Ar taip ir turi būti? Ar normalu šauti į žvirblį iš patrankos, net jeigu tas žvirblis turi snape trotilo?
Pranešti apie pavojų yra būtina. Nėra nieko blogiau nei informacijos stygius, linkęs aplipti gandais ir sąmokslais. Bet pranešti galima įvairiai, o pasiūlytas gelbėjimosi planas neturėtų palikti jausmo, kad kažkas čia ne taip, kad priemonės neadekvačios.
Kai jos atrodo perdėtos, tai trečią ar ketvirtą kartą daug kas gali numoti ranka. O tai būtų dar pavojingiau. Pasitikėjimas – strateginė vertybė, ypač kritinėje situacijoje.
Užduotis – ką reikia padaryti, kad pasitikėjimas būtų maksimalus? Gal pranešimai turi būti tikslesni, turi atsirasti galimybė sekti drono judėjimą. Žmonės turėtų suprasti, kas iš tiesų vyksta, ir galėti vertinti situaciją, o ne tik aklai vykdyti nurodymus. Pagalvoti yra apie ką.
Vienas dronas prie sienos gal neturėtų atrodyti lyg ką tik paskelbto karo pradžia.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
