Neapibrėžtumas, jis tampa svarbiausia dabarties ypatybe. Ir iki šiol jo šuoliai sutapdavo su krizėm ar karais, bet paskui sugrįždavo rimtis. Dabar jis kitoks, rekordiškai šokęs aukštyn. Maždaug taip situaciją apibūdino Lietuvos banko vadovas Gediminas Šimkus, pristatydamas atnaujintas Lietuvos ekonomikos prognozes.
Atnaujinti rodikliai pasikeitė nedaug. Tačiau tendencija prasta. Ekonomikos sparta mažėja, o kainos arba infliacija didėja.
Materialiam valstybės gyvenimui artimiausioje ateityje įtakos turės ir milžiniškos investicijos gynybai, nelygu koks bus efektyvumas. Taip pat ir antrosios pensijų pakopos pinigai, nelygu kur ir kaip jie bus panaudoti. Ir dar daug kas.
Bet problemų šaknies reikia ieškoti energetikoje. Energijos kainos kuria spaudimą ekonomikai ir gali tapti dideliu arba labai dideliu iššūkiu. Jeigu energijos tiekimo sutrikimai pasaulyje tęstųsi tik iki šio rudens, jų sukeltas poveikis ekonomikai nebūtų ypač žymus. Kaip bus iš tiesų, niekas pasakyti negali.
Nežinomybė ir neapibrėžtumas įsimetė lyg virusai. Dėl priežasčių, kurios dažnai nepriklauso nuo mūsų. Nuo pandemijos laikų šis laukas tik plėtėsi.
Ekonomikoje jis bent trumpam susitraukdavo, bet ne asmeninėje ir ne viešojo gyvenimo plotmėje. Asmeninėje plotmėje jis virto ilgalaikiu nerimu, viešojo gyvenimo – klaidžiojimu rūke ar net vertybinių žymeklių praradimu.
Ir neaišku, kaip yra. Dabar ne tik buvę diplomatai, ekspertai ar praktiškai žvelgiantis verslas nejunta alergijos draugystei su Baltarusijos diktatoriumi Aliaksandru Lukašenka. Tai jau atvirai įgarsina Vyriausybė ir valdančioji dauguma.
Šiandien būtų sunku apibrėžti daugelį dalykų, kurie palyginti neseniai, atrodo, buvo visiškai aiškūs.
Kas galėtų tiksliai pasakyti, kokia dabar yra Lietuvos užsienio politika? Ar ji išlaiko tą pačią kryptį, ar jau galima kalbėti apie korekcijas ar net posūkį?
Prieš ketverius, trejus ar dvejus metus buvo visiškai aišku, kas yra agresorius, užpuolęs Ukrainą, kas yra jo marionetė ir sąjungininkas, kodėl turi būti sankcijos ir vienam, ir kitam. Tada susitarėm ir žinojom, kodėl reikia Taivano atstovybės ir kodėl jos pavadinimas turi būti toks. Žinoti leido aiški vertybių skalė, matymas takoskyros, kas yra blogai, o kas gerai.
Dabar taip nėra. Ir neaišku, kaip yra. Dabar ne tik buvę diplomatai, ekspertai ar praktiškai žvelgiantis verslas nejunta alergijos draugystei su Baltarusijos diktatoriumi Aliaksandru Lukašenka. Tai jau atvirai įgarsina Vyriausybė ir valdančioji dauguma.
Galima įžvelgti tendenciją, lėtą, bet nuoseklią slinktį arčiau praktiškumo ir Rytų. Kažkur ore jau tvyro klausimas, dar neįgarsintas, o kaip būtų, jeigu JAV prezidentas Donaldas Trumpas nusisuktų nuo Ukrainos. Ar Lietuva, kokio jo patarėjo paraginta, ir čia pakeistų toną, politiką ir kryptį?
Neapibrėžtumas yra ir šios valdančiosios daugumos ryški ypatybė. Ji nestabili, bet ir nebyra. Apsimelavusi, pasišiukšlinusi, bet veikia.
Regis, bando sukišti nagus visur, kur arčiau resursų ir įtakos. Kartu sėjanti nežinomybę.
Kaip rytoj atrodys žiniasklaida? Ar politika, palikdama strateginį valdymą slinks vis arčiau konkretaus ūkio, nepamiršdama pasimatuoti, kas gražesnis sulakstyti pas D. Trumpą ar į Europos Vadovų Tarybą?
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
