Pastaruoju metu tarptautinių festivalių programose tenka pamatyti bent vieną, o dažnai ir daugiau filmų apie motinystės siaubus. Ką reiškia būti mama? Ką dėl vaikų gali padaryti mamos? Motiniškas instinktas, pasiaukojimas, atsidavimas – temos, egzistavusios kine nuo pat jo atsiradimo. Kine gausu tiek pasakojimų iš motinos perspektyvos, tiek iš vaiko – apie santykius su mama.
Vis dėlto naujausios tendencijos rodo, kad žvilgsnis nuo santykių arba praradimo skausmo krypsta į pirmuosius žingsnius motinystės keliu, renkantis siaubo žanro konvencijas arba bent jau įpinant siaubo elementų. Žinoma, netrūksta šiltų, jaukių filmų, patvirtinančių, kad būti mama – prasmingiausia, kas gali moteriai nutikti, didžiausia dovana.
Jei prisimintume garsiausius filmus, kurie įsižiūri į mamas, nesunkiai įvardytume, kad jų dėmesys krypsta į pasiaukojimą ir santykių su paaugusiais ar net suaugusiais vaikais analizę. Klasikinis pavyzdys būtų Kingo Vidoro „Stela Dalas“ („Stella Dallas“, 1937), kuriame motina pasiryžusi paaukoti viską, kad tik dukra galėtų, jos supratimu, gyventi visavertiškesnį gyvenimą. Nekomercinio kino (angl. arthouse) legenda Ingmaras Bergmanas filme „Rudens sonata“ („Autumn Sonata“, 1978) gilinasi į sudėtingą motinos ir dukros susidūrimą po ilgų metų pertraukos. Trūkinėjantys santykiai, to priežastys ir įvairios traumos – bene dažniausia tokio kino tema.
Žymusis ispanų režisierius Pedro Almodóvaras iškilo būtent su filmu, kurį paskyrė visoms mamoms, – „Viskas apie mano mamą“ („All About My Mother“, 1999). Šis filmas režisieriui atnešė „Oskarą“ už geriausią užsienio filmą ir apdovanojimą už geriausią režisūrą Kanų kino festivalyje. Be to, kad filme svarbiausios temos – motiniškas instinktas ir moteriškumo apmąstymas, jame ryškios ir su queer tapatybe susijusios temos. Pastarosios, kaip ir santykių su motina tema, atsikartoja daugelyje P. Almodóvaro filmų.
Šios temos kartojasi ir kanadiečių režisieriaus Xaviero Dolano filmuose. Debiutinis filmas „Aš nužudžiau savo mamą“ („I Killed My Mother“, 2009) – iš dalies autobiografinis, atviras režisieriaus žvilgsnis į homoseksualaus vaikino sudėtingus santykius su mama. Filme X. Dolanas atlieka ir pagrindinį vaidmenį. 2014 m. filmo „Mamytė“ („Mommy“), atnešusiam kūrėjui Kanų kino festivalyje žiuri prizą, centre – taip pat sudėtingi santykiai, pabrėžiant neįtikėtinai stiprios meilės ir nesuvaldomos jaunuolio agresijos susidūrimą, ilgintis laisvės, kurią į jų gyvenimus atneša nauja kaimynė.
Tiek P. Almodóvaro, tiek X. Dolano filmuose svarbi tema – ne biologinė, o pasirinkta, netikėtai susiklosčiusi motinystė, pabrėžianti ryšius, kurie gimsta natūraliai augant rūpesčiui. Kad ir kokie sudėtingi jausmai vyrautų šių režisierių filmuose – tai ryškios, spalvingos, energingos dramos.
2014 m. pasirodo du ryškūs ir labai skirtingi siaubo kino pavyzdžiai, kuriuose santykiai tarp mamų ir jų mažamečių vaikų ima įgauti tamsių, gąsdinančių atspalvių. Australės Jennifer Kent siaubo filmas „Babadukas“ („The Babadook“, 2014) pasitelkia daug siaubo kino konvencijų ir neria tiesiai į didžiausias vienišos mamos baimes. Pasakojama iš mamos perspektyvos, o baimes įkūnija monstras Babadukas – pasakos, kurią ji skaito savo šešiamečiam sūnui, veikėjas.
Austrų duetas Veronika Franz ir Severinas Fiala filme „Labanakt, mamyte!“ („Goodnight Mommy“, 2014) siaubą kuria kitomis priemonėmis ir iš kitos perspektyvos – čia į pasikeitusią mamą žiūri du mažamečiai broliai. Filme monstriškumas ir grėsmė lieka kasdienybės lygyje, bet realumas tik dar labiau sustiprina įtampą ir siaubą.
Štai pastaraisiais metais siaubo kino tendencijos pasitelkiamos kalbėti jau ne apie pačius mamų ir vaikų santykius, o apie ankstesnį etapą – kūdikio laukimą ir pogimdyminę depresiją. Šiuose filmuose atsiranda didesnis dėmesys kūniškumui – filmuose veikia ne tik psichologizuotos mamos, bet pabrėžiama ir jų kūniška patirtis. Juose artėjama prie kūno siaubo žanro, kai kūnas transformuojasi, iš dalies atspindint moters susvetimėjimą su savo pačios kūnu arba jos tapimą „maitinančiu organizmu“.
Kitais atvejais – per kūno gestus išreiškiamas vidinis įniršis, negalėjimas ištrūkti iš situacijos. Pavyzdžiui, Lynne Ramsay filme „Mirk, mano meile“ („Die My Love“) pogimdyminė depresija priartėja prie psichotinių būsenų, kai depresija veržiasi per didžiulį konfliktą tiek su namais ir daiktais juose, tiek su gamta, supančia namus. Marielles Heller filme „Naktinė kalė“ („Nightbitch“, 2024) motinai ima atrodyti, kad ji tampa šuniu. Suomiškame siaubo filme „Naktinis padaras“ („Nightborn“, rež. Hanna Bergholm) pasitelkiamos visos pagrindinės konvencijos, kuriomis dažniausiai reprezentuojama motinos kūno transformacija.
Pastebima tendencija didesnį dėmesį skirti pogimdyminei depresijai, siekiant parodyti ir kitą motinystės pusę arba tiesiog laužyti stereotipą, kad visoms mamoms kūdikio atėjimas yra nuostabiausia gyvenime patirtis. Net jei taip ir yra, svarbu kalbėti ir apie kitokias patirtis, kad moterys, išgyvenančios didelius sunkumus, žinotų, jog nėra vienos.
Būtent vienatvė itin pabrėžiama amerikiečių režisierės Mary Bronstein filme „Jei galėčiau, tau įspirčiau“ („If I Had Legs I’d Kick You“, 2025). Siaubą režisierė pina su humoru, bet taip pat įsižiūri į vis labiau iš po kojų slystančią žemę arba į atsiveriančią juodąją skylę, kuri atsiveria ir realiai pagrindinės veikėjos namų lubose.
Štai pastaraisiais metais siaubo kino tendencijos pasitelkiamos kalbėti jau ne apie pačius mamų ir vaikų santykius, bet apie ankstesnį etapą – kūdikio laukimą ir pogimdyminę depresiją.
Šiame filme, kaip ir daugelyje kitų, pabrėžiamas vyro nedalyvavimas arba jo negalėjimas suprasti motinystės patirčių. Kalbant apie vienišas mamas, dažnu leitmotyvu tampa vienatvė ir visuomenės negebėjimas padėti, o kai filmuose rodoma neiširusi šeima, pabrėžiamas vyrų nesusigaudymas ir taip pat vienatvė. Tad dažnai siaubas kyla būtent iš patiriamos vidinės ir nesavanoriškos izoliacijos – tiesiog nepasidalinama sunkiomis ir sudėtingomis pirmosios motinystės akimirkomis, net jei šalia esantieji rodo didžiausią empatiją.
Kartais siaubingus jausmus sustiprina šalia esančiųjų abejonės ir netikėjimas, kad motinystė nėra tik didžiausia ir gražiausia dovana. Šis vienatvės siaubas yra ir kultiniu tapusio Romano Polanskio filmo „Rozmari kūdikis“ („Rosemary’s Baby“, 1968) dėmesio centre. Aktorės Mios Farrow veikėja vaidyba turbūt daugeliui aktorių tebėra atspirties taškas imantis panašių vaidmenų.
Taip pat norėjosi pasidalinti mintimis apie neseniai „Netflix“ platformoje pasirodžiusį mini serialą „Kažkas labai blogo tuoj nutiks“ („Something Very Bad Is Going to Happen“). Jo centre – dar ne motinystė, nors ir ji svarbi, bet ankstesnis žingsnis – įsipareigojimas santuokai. Serialą kūrė jauna amerikiečių kūrėja Haley Z. Boston. Interviu ji neslepia, kad serialo siužete – daug jos asmeninių patirčių ir baimių. Pagrindinė filmo linija yra dviejų jaunų sužadėtinių (akt. Camila Morrone ir Adam DiMarco) kelionė į „tobulos“ jaunikio šeimos namus, kur vyks nedidelės vestuvės. Pats namas – lyg labirintas vidury miškų.
Jau pirmojoje serijoje šmėkšteli kruvinų koridorių kadrai, primenantys Stanley Kubricko „Švytėjimą“. Pirmųjų serijų atmosfera ir smulkios, bet svarbios, o kartais net juokingos detalės traukia Davido Lyncho gerbėjų dėmesį. Nuorodų seriale netrūksta, bet labiausiai intriguoja nuolatinis pėdų mėtymas – kas iš tiesų yra tas siaubo šaltinis, kurį nujaučia pagrindinė veikėja Reičel? Legendinis žudikas, vardu Sorry Man, arba paslaptingasis Liudininkas (akt. Zlatko Burić)? O gal puikioji jaunikio šeima?
Taip pat sklandžiai, kaip mėtomos pėdos, žongliruojama ir siaubo žanro konvencijomis – nuo okultinių filmų tropų iki sekimo serijinio žudiko pėdsakais, kartu derinamos ir skirtingos kino raiškos formos – nuo aukštos rezoliucijos skaitmeninio vaizdo, kuris leidžia tamsiuose kadruose ieškoti detalių, iki homevideo kadrų, kuriuose Reičel ir pamatys, kas jos laukia, jei susituoks ne su savo sielos antrąja puse.
Paliksiu paslaptyje, kaip kartų santykis atsiskleidžia filme ir kokią vietą vaidina motinystė. Nors visus filme vykstančius įvykius ir Reičel būsenas galima suvesti į labai žemiškas priežastis ir žmogiškas patirtis, serialas „Kažkas labai blogo tuoj nutiks“ atspindi pagrindines šiuolaikinio siaubo tendencijas. Jis dabartinei jaunajai kartai turbūt leis išgyventi tam tikrą iškrovą ir bent trumpam neutralizuoti baimes. Tikiu, kad panašius tikslus sau kelia ir moterys kūrėjos, kuriančios apie pogimdyminę depresiją, – siaubo žanras juk dažnai leidžia kad ir trumpam atsikratyti nerimo ir įtampos.
Tam, kad ne viskas atrodytų taip tamsu, pabaigoje prisiminiau švelnesnį ir kupiną subtilaus magiškumo mamos ir dukters susitikimą Céline Sciamma filme „Mano mažytė mama“ („Petite Maman“, 2021). Šiame filme – vaiduoklis, kuris siaubo žanro filme būtų baimės šaltinis, tampa pasakos motyvu, leidžiančiu kitaip pažvelgti į vaikystę. Šiuo metu kino teatruose sukasi ir kitos prancūzės Annos Cazenave Cambet filmas „Mylėk mane švelniai“ („Love Me Tender, 2025), taip pat siūlantis kiek kitokį motinos portretą. Vicky Krieps suvaidinta dėl sūnaus globos kovojanti mama – laisva, savo tikslų ir poreikių siekianti moteris, bet tai niekaip nesusilpnina jos meilės savo vaikui.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
