Prieš 15 metų, kai prieš vieną pirmųjų ekskursijų su studentais į Kauno sinagogą kantriai laukėme pasirodančio bendruomenės pirmininko, prie manęs priėjo studentė ir su baime akyse pasakė: „Dėstytoja, aš labai bijau. Gyvenime nesu mačiusi žydo, nežinau, kaip reikės elgtis.“
Pasikalbėjome, kokį ir iš kur ji turėjo žydo vaizdinį ir kiek jis yra susijęs su tikrove. Studentės nuomone, žydas buvo plaukuotas ir su kumpa nosimi bei pikta linkintis – bent jau tokį vaizdinį ji buvo susidariusi iš vaikystėje girdėtų pasakojimų bei matytų vaizdų, ypač iš Užgavėnių kaukių.
Ne vieną kartą teko stebėti studentų turimų stereotipų kaitą po gyvo susitikimo su vienos ar kitos pažeidžiamos grupės atstovais, tikiuosi taip įvyko ir tą kartą. Tačiau visuomenėje, kurios žydų bendruomenės daugumą sunaikino Holokaustas, galimybę bendrauti su šios etninės grupės atstovais gali turėti tik didmiesčių gyventojai.
Šią istoriją prisiminiau pasižiūrėjusi naują dokumentinį filmą „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ (rež. Giedrė Beinoriūtė). Po filmo peržiūros vykusi diskusija bei tolesnės viešos diskusijos prisidėjo prie šio teksto atsiradimo.
Režisierės G. Beinoriūtės, operatoriaus Mindaugo Survilos bei komandos sukurtas dokumentinis filmas „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ – šventė akims bei ilgai nepaliekantis jausmas.
Filme pateikiamas nedidelės kaimo bažnyčios bendruomenės kuriamas Velykų nakties ritualo performatyvumas bei pasiruošimas jam leidžia žiūrovams panirti į, filmo kūrėjų požiūriu, vykstantį sacrum (šventumo) ir profanum (pasaulietiškimo) sričių dialogą bei galimą pastarojo virsmą pirmuoju. Taip pat kelia klausimų apie religijos vietą šiuolaikinio žmogaus gyvenime, moterų vietą bažnyčioje. Toliau norėčiau aptarti dvi problemines šio filmo sritis, o tam, mano požiūriu, verta pasitelkti ir religinę, ir socialinę analizės perspektyvas.
Stebint pasiruošimą Velyknakčiui Pievėnuose bei patį ritualą-performansą kyla klausimų dėl jo sąsajų su antisemitizmu. Viena vertus, filmo herojai ne kartą mini žodį žyda (tai žemaitiškas žodis, reiškiantis žydus), nors filmo titruose jis pakeičiamas žodžiu persirengėliai. Antra vertus, filme rodomas kryžiaus saugojimas su budinčiais kariais lyg ir atkartoja romėnų karių saugotą Kristaus kapą nuo jo neva nekenčiančių ir siekiančių išniekinti žydų.
Režisierė ne kartą teigia nemananti, kad filme galima aptikti antisemitizmo raiškos formų, nes – čia cituoju iš karto atsiprašydama už galimą netikslų diskusijos metu jos pasakytų žodžių atkartojimą – paklaususi savo herojų, ką reiškia žyda, ji sužinojo, kad šia sąvoka apibūdinami visi persirengėliai – velniai, žydai, čigonai ir kiti.
Tačiau ką iš esmės keičia faktas, jog sąvoka žyda apima daugiau socialinių grupių, o ne vien žydus? Ar tikrai tai leidžia teigti, kad čia nėra vietos antisemitizmui ir kad tai, ką regime ekrane, nėra jo raiškos formos šiuolaikinėje Lietuvoje?
Ar tikrai tai leidžia teigti, kad čia nėra vietos antisemitizmui ir kad tai, ką regime ekrane, nėra jo raiškos formos šiuolaikinėje Lietuvoje?
Jonatanas Foxas kalbėdamas apie antisemitizmo raišką šiuolaikinėse visuomenėse tarp kitų šio reiškinio bruožų mini ir žydų tautos kaltinimą dėl tikro ar įsivaizduojamo nusikaltimo, kurį atliko kuris nors žydų kilmės asmuo ar grupė, arba dėl veiksmų, kurių neatliko žydų kilmės asmenys. Tarp tokių bruožų minimas ir žydų kaltinimas Jėzaus Kristaus nužudymu.
Tuo tarpu sociologai kalbėdami apie visuomenėje kuriamą bendrumo jausmą pastebi vykstančius kito arba svetimo paieškos procesus, per kuriuos ir sukuriamas bendrumo jausmas. Tada galima teigti, kad filme rodoma Pievėnų religinio gyvenimo kronika iliustruoja, kaip bendruomenė internalizuoja ir objektyvizuoja savą ir svetimą, kuomet savais tampa nukryžiuotasis ir jį saugantieji, o svetimais – kaukėtieji ir kasdieniuose pokalbiuose aptariami žyda.
Filmo pradžios titruose teigiama, kad religiniai ritualai, kurie rodomi filme, vykdavo daugelyje bažnyčių 19 amžiuje, bet šiuo metu esą yra išlikę tik Pievėnuose. Nenoromis tenka prisiminti, kad, viena vertus, 19 amžiuje Katalikų bažnyčia jau buvo tapusi nacionalinio tapatumo konstravimo vieta, joje būdavo įtvirtinamos katalikybės ir lietuvybės sąsajos.
Antra vertus, būdama carinės Rusijos imperijos dalimi to meto Lietuvos visuomenė buvo neišvengiamai veikiama ir imli valstybės vykdytai antisemitinei propagandai bei ją lydinčioms sąmokslo teorijoms. Tai, kad Pievėnų bažnyčioje vykstančio ritualo dalyvius vietiniai gyventojai įvardija žyda, yra svarbus akcentas visiems norintiems suprasti antisemitizmo raišką Lietuvos visuomenėje.
Neverta pradėti diskusijos ar kelti retorinių klausimų, kiek ir kokių kitų žodžių, nusakančių bloguosius persirengėlius, galima rasti. Tačiau pasirinkus žodį žyda lyg ir tampa aišku, kas yra mes, o kas yra jie. Tas įspūdis dar sustiprinamas ir kaukėmis.
Būtent apie panašią kaukę, kaip vienintelį jos žinių apie žydus šaltinį, kadaise man pasakojo studentė prie sinagogos. Tokiu būdų Pievėnų Velyknakčio ritualas-performansas toliau įtvirtina žydo stereotipą bei perduoda jį jaunajai kartai, kuri, kaip matome iš filmo, įsitraukusi dalyvauja šiame veiksme.
Tokiu būdų Pievėnų Velyknakčio ritualas-performansas toliau įtvirtina žydo stereotipą bei perduoda jį jaunajai kartai, kuri, kaip matome iš filmo, įsitraukusi dalyvauja šiame veiksme.
Klausytis Pievėnų gyventojų aktualu ir kalbant apie kitą šiame dokumentiniame filme rodomą Velyknakčio ritualo-performanso aspektą, būtent apie sacrum. Sacrum sritis atskiriama nuo profanum srities, o tam tikru metu šios sritys susilieja – dažniausiai tai įvyksta religinių švenčių laikotarpiu.
Diskusijoje po filmo peržiūros režisierė G. Beinoriūtė minėjo, kad įkvėpimo pavadinimui sėmėsi iš rumunų kilmės religijotyrininko Mircea Eliades darbų. Likimo ironija, kad M. Eliade ne kartą sulaukė rimtų kaltinimų antisemitizmu ir bendradarbiavimu su naciais, o jo mokinio Bruce’o Lincolno 2021 m. išleistoje knygoje teigiama, kad iki mokslininko mirties šie kaltinimai nebuvo paneigti.
Tačiau grįžkime prie sacrum ir Pievėnų gyventojų. Klausantis dokumentinio filmo herojų pasakojimų, klausimų kyla dėl rodomo ritualo-performanso religinės pusės. Ar tikrai tai, ką matome, turi religinių prasmių, svarbių jos dalyviams? Anot režisierės, jai tokių klausimų nekyla. Tuo tarpu filme lyg susitarę Pievėnų gyventojai pasakoja, kad yra netikintys, kai kurie juokauja, esą yra tikintys bulvių maišu.
Filmo autorių sprendimas nepaklausti, apie ką galvoja gerieji persirengėliai, stovintys mirusio Kristaus sargyboje, iš tiesų nuvilia. Praleista proga atskleisti daugiau religingumo prasmių, nei atskleidžia dėl nežinomų priežasčių vykstantis fiziškai varginantis budėjimas. Po tokių nakties būdynių visi ritualo-performanso dalyviai sėda prie Velykų pusryčių stalo ir čia vėl filmo autoriai nusprendžia neparodyti jokios religinės simbolikos.
Kita vertus, galbūt jos ten ir nėra. Nepamatome persižegnojimo ar maldos prie pusryčių stalo ir nesužinome, ar tai filmo autorių pasirinkimas to neparodyti, ar to tiesiog nėra.
Po filmo peržiūros vykusioje diskusijoje režisierė atvirauja, jog religinis gyvenimas Pievėnuose prislopęs – bent jau toks jai susidaręs įspūdis apsilankius bažnyčioje eilinį sekmadienį. Tad ar matome ir kaip matome individo ir bendruomenės gyvenime sacrum raišką, atsiskleidžiančią per religinį tikėjimą, praktikas bei religinę patirtį Pievėnuose, šiame filme lieka neatsakyta.
Galime kalbėti apie Emile’io Diurkheimo sacrum sampratą, dėstančią apie sukuriamą visuomenės bendrumo jausmą, kai atliekamas ritualas ir turi tokią funkciją, bet tokiu atveju sacrum galime atrasti daugelyje gyvenimo sričių, ne vien religijoje.
Įdomus buvo ir dar vienas filmo režisierės pastebėjimas minėtoje diskusijoje, kad kai kurie Pievėnuose dirbę klebonai vis dėlto buvo uždraudę tokį Velyknakčio ritualą-performansą, tačiau filme apie tai nepapasakojama.
LRT TELEVIZIJOS reportaže apie Pievėnų Velyknakčio tradiciją buvo pasakojama apie vyskupo draudimą, kuriam bendruomenė nepakluso. Būtų įdomu sužinoti tokio draudimo priežastis – gal jos vėl mus atvestų prie antisemitizmo apraiškų bei diskusijos apie Vatikano II susirinkimo sprendimą dėl tarpreliginio dialogo įgyvendinimo.
Šio filmo autorių pasirinkimas parodyti būtent tokį Velyknakčio ritualą-performansą lemia, kad po filmo peržiūros klausimų lieka daugiau, nei pateikiama atsakymų.
Vienos parapijos maištas prieš vyskupo sprendimą taip pat verčia prisiminti ir bendresnį istorinį naratyvą apie žemaičių priešinimąsi krikščionybei. Gal tai taip pat savotiška ir dar gilesnius amžius siekianti Pievėnų tradicija, kurią verta visiems dekonstruoti.
Kalbant apie šiuolaikinę religijos raišką ir Pievėnų Velyknakčio tradiciją, iš filmo naratyvo bei viešojo diskurso galima suprasti, kad Lietuvos katalikų bažnyčiai yra priimtina ši tradicija. Tai palieka klausimų apie prisikėlimo laukimui suteikiamas prasmes. Tuo metu, kai daugelis katalikų tikinčiųjų susikaupę tyloje ir maldoje laukia šio esminio krikščionybės įvykio, Pievėnų bažnyčioje triukšmingai vaikomi burnojantys persirengėliai.
Šioje vietoje nejučia prisimeni Filipinuose Didįjį penktadienį vis dar tebevykstančius savanoriškus nukryžiavimus, imituojančius Kristaus kančią ir juos lydintį triukšmą.
Ir pabaigai, norėtųsi pabrėžti, kad dokumentinis filmas „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ neabejotinai yra įvykis Lietuvos dokumentinio filmo lauke, jame rodomas Velyknakčio ritualas-performansas sukelia daug minčių apie religinį gyvenimą, jo raišką kasdienybėje, Katalikų bažnyčios vietą ir vaidmenį bendruomenėje, taip pat apie bendrumo jausmo visuomenėje kūrimą bei pažeidžiamų socialinių grupių marginalizaciją.
Šio filmo autorių pasirinkimas parodyti būtent tokį Velyknakčio ritualą-performansą lemia, kad po filmo peržiūros klausimų lieka daugiau, nei pateikiama atsakymų. Tačiau gal toks ir buvo jų sumanymas – parodyti tai, kas sunkiai telpa į socialinio sambūvio bei šiuolaikinės religijos raiškos sampratas. Tokiu atveju tai tampa ir kvietimu mūsų visuomenei įvertinti tokių tradicijų prasmes ir tikrąją vertę.
