Buvęs Jungtinės Karalystės (JK) ministras pirmininkas Borisas Johnsonas paskutinįkart kalbėdamas parlamente, būsimiems premjerams davė tokį patarimą: „Esmė ne „Twitter“, o žmonės, kurie mus čia atsiuntė.“ Šia fraze jis bandė atkreipti dėmesį į spąstus, į kuriuos pastarąjį dešimtmetį pakliuvo ne vienas politikas, manydamas, kad socialiniuose tinkluose vyraujantys naratyvai atspindi visuomenės nuotaikas.
Paradoksalu, bet B. Johnsonas žinojo, ką sako. Ne dėl to, kad pats būtų pakliuvęs, labiau dėl to, kad pats spendė tokius spąstus kitiems politikams. Per „Brexit“ referendumo kampaniją 2016 m. Johnsonas parodė, kad naudojant socialinius tinklus beatodairiškai ir ciniškai, galima įtikinti nemažą visuomenės dalį, kad ir labiausiai nuo realybės atitolusiomis idėjomis.
Pavyzdžiui, kad išstojus iš Europos unijos JK nereikės kas savaitę pervesti 350 milijonų svarų Briuseliui ir tuos pinigus bus galima skirti sveikatos apsaugai. Ši ir panašios idėjos taip vešėjo britiškame socialinių tinklų segmente, kad privertė dalį politikų bei viešosios erdvės lyderių arba oportunistiškai prisiplakti prie „Brexit“ šalininkų, arba tylėti, nors patys nepritarė išstojimui iš EU. Nuo referendumo praėjus dešimtmečiui, Britanijos sveikatos apsaugos padėtis ir toliau sudėtinga, migracija (vienas iš kertinių „Brexit“ variklių) tapo dar labiau nevaldoma, o apklausos rodo, kad vis daugiau britų suvokia „Brexit“ kaip klaidą. Tad socialiniai tinklai veikiau yra įrankis nuomones formuojantis, nei jas atspindintis veidrodis.
Į socialinių tinklų ir realybės supainiojimo spąstus patenka ne tik JK politikai. Kaimyninėje Lenkijoje socialiniuose tinkluose jau seniai klesti naratyvas, kad Ukraina yra nedėkinga Lenkijai už pagalbą, kelia egzistencinę grėsmę žemės ūkiui, o migrantai iš Ukrainos tuoj sugriaus socialinės apsaugos sistemą. Šiame pasaulėvaizdyje nėra vietos kalbėti apie naują Lenkijos ir Ukrainos ekonominę sinergiją iš dalies atvėrus sieną, apie virš 50 proc. siekiantį Lenkijos visuomenės palaikymą Ukrainos narystei NATO ir EU, apie mažą, bet vis dėlto progresą sprendžiant skaudžius istorinius klausimus ir apie migrantų iš Ukrainos indėlį į Lenkijos gerovę.
Užteko dvejų metų ir šis socialiniuose tinkluose vykęs agresyvus visko, kas yra baltarusiška, sugrėsminimas privedė prie logiškos baigties: Vyriausybė sumažino S. Cichanouskajos biuro apsaugą, o šis tai panaudojo kaip pretekstą palikti Lietuvą.
Kaip teigė Mieroszewskio centro direktorius Ernestas Wyciszkiewiczius: „Yra dvi realybės. Ta, kurią matome apklausose, ir socialinių tinklų pasaulis, kuriuo seka žiniasklaida ir politikai, labiau nei paskui viešąją nuomonę.“ Iš tiesų Lenkijoje politikai, kalbantys apie bendradarbiavimo su Ukraina naudą, sėkmingą ukrainiečių Lenkijoje integraciją, apakinti baimės užleido vietą kraštutiniams veikėjams, nuolat kurstantiems dvišalių santykių įtampas.
Deja, bet socialiniuose tinkluose sukurta baimė nėra svetima ir Lietuvos politikams. Ji jau davė vaisių: būtent taip galima interpretuoti vienos iš Baltarusijos opozicijos lyderių Sviatlanos Cichanouskajos sprendimą persikelti iš Vilniaus į Varšuvą. Maždaug nuo 2023 m. rudens, kai tapo aišku, kad žlugo Ukrainos kontrpuolimas prieš Rusijos pajėgas, socialiniuose tinkluose ukrainiečiai, baltarusiai, emigrantai iš Rusijos, rusų tautybės Lietuvos piliečiai buvo sumesti į vieną „rusakalbių“ katilą, kuriuos jungė lojalumas Maskvai, o skyrė skirtingų jos atsiųstų instrukcijų įgyvendinimas.
Baltarusiai, anot kelių itin aktyvių veikėjų lietuviškame „Facebook“ segmente, propaguoja litvinizmo ideologiją ir tam, neva, pritarė S. Cichnouskaja. Verta pabrėžti, kad šiame pasakojime nėra jokių skirčių tarp agresyvios baltarusiško nacionalizmo formos, kur baltarusiai yra tikrieji lietuviai, ir fakto, kad Vilnius baltarusiams yra istoriškai ir kultūriškai svarbus miestas, taip pat kaip ir lietuviams, lenkams ar žydams. Socialinių tinklų pasaulyje bet kokie baltarusių ryšiai su Lietuvos istorija ir kultūra yra litvinizmas; baltarusiai yra istoriškai artimi lietuviams tiek pat, kiek ir perujiečiai, o bet koks didesnis istorinis artumas yra likviduotina grėsmė.
Užteko dvejų metų ir šis socialiniuose tinkluose vykęs agresyvus visko, kas yra baltarusiška, sugrėsminimas privedė prie logiškos baigties: Vyriausybė sumažino S. Cichanouskajos biuro apsaugą, o šis tai panaudojo kaip pretekstą palikti Lietuvą. Įdomu, kad per tuos metus vertybinės Lietuvos užsienio politikos šalininkai tylėjo, kas gerai parodo socialinių tinklų sukurstytos baimės mastą. Niekas nenorėjo priminti apie S. Cichanouskajos dėka išaugusį Vilniaus diplomatinį svorį, apie baltarusius, pramokusius lietuvių kalbą, apie baltarusių indėlį į Lietuvos ekonomiką, apie sėkmingus baltarusių ir lietuvių bendradarbiavimo pavyzdžius. Ši tyla nutrūko po Ingos Ruginienės priimtų sprendimų, kai dalis politikų gavo progą daryti tai, ką jie mėgsta labiau už viską: pliekti nekenčiamus socialdemokratus.
Paradoksalu, bet dar praėjusių metų balandį Valstybės saugumo departamento direktorius teigė, kad litvinizmas nėra masinis reiškinys. Nepaisant to, mūsų politikai labiau pasitikėjo „Facebook“ nei valstybės institucijų ekspertize, klaidingai manydami, kad socialiniai tinklai iš tiesų atspindi visuomenės nuomonę. Kadangi socialiniai tinklai yra įrankis nuomonei formuoti, verta kelti klausimą: kam dar ryžtųsi mūsų politikai, jei bus atitinkamai gerai padirbėta „Facebook“?
