Pastarosios savaitės pagrindinė politinė aktualija, be abejo, yra Aliaksandro Lukašenkos režimo leidžiami balionai su cigarečių kontrabanda, kurie ne kartą sutrikdė Lietuvos oro uostų veiklą. Akivaizdu, kad už šio veiksmo slypi ne vien tik ekonominis išskaičiavimas: kontrabanda, šešėlinis verslas mėgsta tylą ir tamsą, užtikrinančias sklandų pinigų srautą autoritariniam režimui.
Galima kelti pagrįstą hipotezę, kad oro uostų trikdymas yra sąmoningas veiksmas, skirtas Lietuvos visuomenei išgąsdinti („Ką jums duos tie 5 proc. gynybai?“) ir politiniam elitui, besipriešinančiam JAV ir kitų Vakarų valstybių pastangoms atnaujinti politinį dialogą su oficialiuoju Minsku, palaužti.
Lietuvos valdžia ilgai hamletizavo, improvizavo ir galiausiai priėmė kol kas vienintelį įmanomą krizės sprendimą: uždaryti visus sienos su Baltarusija perėjimo punktus. Šis sprendimas iškėlė dalies Lietuvos viešosios erdvės komentatorių, pvz., kolegos Tomo Janeliūno, klausimą: o kodėl ta siena vis dar buvo atidaryta? Iš tiesų, Lietuvos ir Baltarusijos pasienis pastaruosius penkerius metus atrodė siurrealistiškai. Iš vienos pusės, Lietuva ir Baltarusija yra de facto šaltojo karo būklėje, abi pusės siekia kitos politinio režimo žlugimo, o 2022 metais pastatytą tvorą su Baltarusija galima laikyti naująją geležine uždanga.
Iš kitos pusės, iš Lietuvos į Baltarusiją reguliariai kursavo keleiviniai autobusai, Baltarusijos turistai gan laisvai naudojosi Vilniaus oro uostu, juos galima buvo sutikti Lietuvos prekybos centruose. Jei jau mes bandome privesti A. Lukašenkos režimą prie žlugimo, kodėl neužsukame šio pinigų kranelio?
Mūsų ekonomikoje esama tam tikrų grupių, ypač transporto ir statybų sektoriuje, kurioms net ir dabartinė, praktiškai totalitarinė Baltarusija yra būtina erdvė verslo vystymui, darbo jėgos ir klientų šaltinis.
Šį prieštaravimą galima paaiškinti eufemizmu „Lietuvos ekonominiai interesai“. Mūsų ekonomikoje esama tam tikrų grupių, ypač transporto ir statybų sektoriuje, kurioms net ir dabartinė, praktiškai totalitarinė Baltarusija yra būtina erdvė verslo vystymui, darbo jėgos ir klientų šaltinis. Nors ši, su Baltarusija ekonomiškai bendradarbiaujanti Lietuvos ekonomikos sektoriaus dalis, nesudaro esminės Lietuvos BVP dalies, tačiau, tikėtina, kad ji turi gan nemenką politinę įtaką. Anot LRT tyrimų skyriaus, būtent dėl šių grupių spaudimo Ingridos Šimonytės vyriausybė plačiai atvėrė vartus visiškai nekontroliuojamai migracijai. Tą mėgsta kartoti ir buvęs I. Šimonytės patarėjas Vaidas Navickas.
Minėtos grupės nesnaudžia ir dabar. Neseniai pasirodė informacija, kad premjerė Inga Ruginienė „supranta Lietuvos vežėjų problemas“, kilusias dėl sienos su Baltarusija uždarymo, bet „prašo supratimo“. Kol kas nėra jokių ženklų, kurie rodytų, kad p. Ruginienė būtų atsparesnė baltarusiškų ekonominių saitų lobistams nei p. Šimonytė. Tai reiškia, kad Lietuva anksčiau ar vėliau vis tiek atidarys sieną su Baltarusija, kad „nekenktų Lietuvos verslui“. Šitaip Lietuva netenka neapibrėžtumo kozirio: A. Lukašenka sužinotų, kiek laiko Lietuva gali ištverti uždariusi sieną su Baltarusija, ir atitinkamai pasiruoštų ateities spaudimo kampanijoms.
Šitaip prieiname turbūt esminę problemą Lietuvos užsienio politikoje Baltarusijos atžvilgiu. Galima iškelti drąsią tezę, kad ji nebus efektyvi tol, kol nesunaikins ekonominių veikėjų, bendradarbiaujančių su Baltarusija, politinės įtakos. Tačiau kaip tai padaryti?
Lietuvos premjerė galėtų pasisemti įkvėpimo iš žmogaus, kurį ji greičiausiai laiko antiheroje ar ideologine priešininke – buvusios Jungtinės Karalystės premjerės Margaret Thatcher. Ji buvo įsitikinusi, kad šalies ekonominį vystymąsi stabdo pernelyg galingos angliakasių profesinės sąjungos, reikalaujančios subsidijuoti ekonomiškai nerentabilų sektorių. Laimėjusi 1983 m. parlamento rinkimus, M. Thatcher nusprendė stoti į kovą su angliakasių profsąjungomis. Tą ji darė pasikliaudama ne vien savo ryžtu, bet ir išankstiniu pasirengimu būsimai konfrontacijai: pasirūpino anglies atsargomis, vystė alternatyvius energijos šaltinius, pasamdė bekompromisius pareigūnus atitinkamose pareigose, plėtojo policijos pajėgas ir apkarpė streikuojančių darbuotojų socialines garantijas.
Kaip ši patirtis hipotetiškai galėtų būti pritaikyta šiandien Lietuvoje? Lietuvos premjerė galėtų paskelbti, kad dabartinė destabilizacija kontrabandiniais balionais žymi naują Lietuvos santykių su Baltarusija etapą. Lietuva sieks ne tik naujų sankcijų Baltarusijai Europos Sąjungos lygmeniu, bet ir pati nutrauks visus ekonominius santykius su Baltarusija. Nuo to nukentėjusioms įmonėms ir jų darbuotojams bus siūloma finansinė, bet dar svarbiau – ekspertinė ir diplomatinė pagalba persikvalifikuojant bei atrandant naujas rinkas.
Lietuvos premjerė galėtų paskelbti, kad dabartinė destabilizacija kontrabandiniais balionais žymi naują Lietuvos santykių su Baltarusija etapą.
Premjerė galėtų priminti, kad, pvz., transporto sektoriui ir taip artėja sunkūs laikai dėl jo nepasiruošimo artėjantiems technologiniams pokyčiams, tad dabar yra paskutinė proga gauti pagalbos. Nepritariantiesiems šiai krypčiai nebus rodomas joks supratimas ir jie bus palikti likimo valiai. Drauge Lietuva turėtų patrigubinti pastangas didindama didelę pridėtinę vertę kuriančių ir nuo Baltarusijos, Rusijos ir Kinijos nepriklausomų ekonominių sektorių dalį tiek Lietuvos BVP, tiek įnašuose į Lietuvos biudžetą.
Kol kas neaišku, ar kontrabandiniai balionai sukurs naują realybę Lietuvos politikoje Baltarusijos atžvilgiu. Šiuo metu galima bent jau išskirti kertinę tezę, be kurios neįmanomas joks šios problemos sprendimas: Lietuvos vyriausybė turėtų išmokti bent akimirkai sustoti, pagalvoti ir sudėlioti kitus tris–keturis žingsnius į priekį. Kol valstybės valdymas tebus einamųjų reikalų administravimas ir krizių valdymas, tol A. Lukašenka mus visada pergudraus.
