Rugsėjo viduryje Londone vyko didžiulės, daugiau nei 100 tūkst. žmonių pritraukusios eitynės „Unite the Kingdom“ (liet. Suvienykime karalystę) nukreiptos prieš imigraciją. Organizatoriai teigė giną „Dievą, tikėjimą, šeimą, tėvynę“ ir vadino renginį „žodžio laisvės festivaliu“. Iš tiesų propaguotos rasistinės sąmokslo teorijos ir neapykantos kalba musulmonų imigrantų atžvilgiu. Dalis eitynių dalyvių nešėsi medinius kryžius, plakatus bei vėliavas su eilutėmis iš Šventojo Rašto, buvo viešai giedama ir meldžiamasi.
Šis įvykis – viena ryškiausių pastarojo meto krikščionizmo apraiškų. Tai – krikščionybės kaip kultūros politinis panaudojimas visuomenės skaldymui – šiuo atveju rasinės netolerancijos ir islamofobijos kurstymui. Dalis nacionalinės Anglijos bažnyčios vyskupų drauge su kitų krikščionių konfesijų atstovais pasirašė viešą laišką, kuriuo pasmerktas krikščioniško tikėjimo ir simbolių iškraipymas, priminta, kad Jėzus ragino mylėti tiek artimus, tiek priešus bei priimti svetimšalius.
Įtakingo dienraščio „The Guardian“ redaktoriai ragino visas krikščionių bažnyčias pasipriešinti „netikriems nesantaikos pranašams“, o nacionalinės bažnyčios vadovybę – imti pavyzdį iš velionio popiežiaus Pranciškaus, kuris šių metų pradžioje laiške JAV vyskupams griežtai kritikavo Donaldo Trumpo vykdomą masinę imigrantų deportaciją ir ragino katalikus bei geros valios žmones nepasiduoti naratyvams, kurie diskriminuoja migrantus ir pabėgėlius, sukelia jiems nereikalingas kančias. Dienraštyje taip pat publikuotos kelios skirtingos krikščionių reakcijos į šį kvietimą: stiprus lūkestis, kad vyskupai viešai pasisakys, ir, nenuneigiant pasisakymo svarbos, pirmenybės teikimas praktinei bažnyčių veiklai, artimo meilės darbams.
Taigi ar ir kiek svarbu, kad krikščioniškų bažnyčių vadovai viešai reaguotų?
Įžvalgioje ir gausiais tyrimo duomenimis iš JAV, Prancūzijos ir Vokietijos paremtoje knygoje „The Godless Crusade: Religion, Populism and Right-Wing Identity Politics in the West“ (liet. Bedieviškas kryžiaus žygis: religija, populizmas ir dešiniojo tapatumo politika Vakaruose) Tobias Cremeris apžvelgia krikščionybės panaudojimo kraštutinės dešinės politikoje sėkmę įvairiais aspektais Prancūzijoje, Vokietijoje ir JAV.
Viena knygos išvadų – populistų nuorodos į krikščionybę labiausiai patraukia netikinčius rinkėjus arba nepraktikuojančius, vadinamuosius kultūrinius krikščionis, ypač Europoje. Praktikuojantys krikščionys, metaforiškai tariant, turi imunitetą krikščionizmui. Didele dalimi tai priklauso nuo to, ar esama alternatyvios krikščionims patrauklios partijos, tokios kaip krikščionys demokratai Vokietijoje. Tačiau reikšmingas ir religinių bendruomenių vadovų vaidmuo. Jie, kaip parodoma T. Cremerio knygoje, gali sukurti ir palaikyti balsavimo už kraštutinę dešinę tabu tarp tikinčiųjų.
Viena knygos išvadų – populistų nuorodos į krikščionybę labiausiai patraukia netikinčius rinkėjus arba nepraktikuojančius, vadinamuosius kultūrinius krikščionis, ypač Europoje.
Geriausiai tai pavyko Vokietijoje, kur bažnyčių atstovai vieningai, nuosekliai, viešai ir nedviprasmiškai oponavo Alternative für Deutschland partijos bandymams panaudoti krikščionybę. Čia svarbus ne tik dvasininkų sprendimas netylėti krikščionizmo akivaizdoje, bet ir palankios institucinės sąlygos – valstybės bendradarbiavimas su bažnyčiomis. Tuo metu Prancūzijoje dėl griežto laicistinio režimo katalikų vyskupai, ne mažiau kritiški dėl kraštutinės dešinės nei jų kolegos Vokietijoje, tokio viešo socialinio tabu Rassemblement National partijos atžvilgiu sukurti negalėjo.
Visgi Bažnyčios viduje reiškiama kritika, pavyzdžiui, pamokslų metu, „paskiepijo“ bent jau dažnai praktikuojančius katalikus nuo kraštutinės dešinės užkrato. O JAV krikščioniškų bendruomenių lyderiai sukurti ar pastiprinti tikinčiųjų atsparumo trumpizmui negalėjo ir nenorėjo. Negalėjo dėl religinio autoriteto decentralizacijos, nenorėjo bijodami pasirodyti pernelyg politiški ir prarasti narius, galiausiai nusprendę ne kritikuoti, o daryti politinę įtaką iš vidaus. Amerikiečių baimės, kaip teigia T. Cremeris, visiškai pagrįstos. Europoje tiek religiniai, tiek politiniai lyderiai yra susirūpinę, kad krikščionių bažnyčių sukurtas kraštutinės dešinės tabu pakerta jų galimybes tiesti tiltus tarp skirtingų visuomenės grupių ir dar labiau radikalizuoja dešiniųjų populistų rinkėjus.
Kokios alternatyvos? Viena – nuosaikiai paveikti populistus iš vidaus – kelia juoką patiems populistams ir skepsį politikos senbuvių tarpe. Antra – tiesiog tylėti – argi nepateisina krikščionybės iškraipymo ir panaudojimo priešinant visuomenę, nepakerta moralinio krikščionių bažnyčių autoriteto? Ilguoju laikotarpiu šitoks kelias per brangiai atsieitų. Labiausiai pasiteisinanti strategija, anot knygos autoriaus, nors ir turinti savo kainą, visgi yra viešai pasipriešinti krikščionizmui. Pavyzdžiui, Vokietijos Katalikų bažnyčiai aiški politinė pozicija kraštutinės dešinės atžvilgiu ir ryžtingas įsitraukimas sprendžiant migracijos krizę padėjo bent šiek tiek atstatyti dėl seksualinio išnaudojimo skandalų prarastą moralinį autoritetą.
Šias įžvalgas verta turėti omeny ir lietuviškame kontekste. Dalis katalikų labai norėtų, kad vyskupai viešai sureaguotų į „Nemuno Aušros“ kuriamą politinį chaosą. Nenoriu pasakyti, kad būtinai turėtų ar kad būtinai dabar, nes mūsiškė situacija daugeliu parametrų kitokia. Tačiau protingas žmogus, kaip sakoma, mokosi iš savo klaidų, o išmintingas – iš kitų. Būtų gerai, jei tai, kas vyko ir vis dar vyksta kitose šalyse, padėtų mūsų išminčiai.
Tai autorės komentaro „Krikščionizmo grimasos nuo Vašingtono iki Maskvos“ tęsinys.
