Kaunietis Dainius Jaudegis sėkmingą karjerą didelėje įmonėje iškeitė į kunigystę. Anot pašnekovo, ir vienoje, ir kitoje srityje svarbiausias yra žmogus. Evangelikų reformatų kunigas dalijosi, kad skaudžiausia šiame darbe – matyti kenčiantį žmogų, tačiau tokiomis akimirkomis labai svarbu būti šalia. „Taip nutiko, kad nuo 46 iki 48 metų turėjau šešias narkozes. Gydytojas pasakė, kad reikia daryti rimtas išvadas. Padariau. Vėliau grįžęs pasakiau, kad būsiu kunigu. Jis sako: „Sakiau, kad darytum išvadas, bet nesitikėjau, kad taip smarkiai“, – prisiminęs ilgą kelią į kunigystę juokėsi jis.
Su D. Jaudegiu susitikome šiuo metu atnaujinamoje Kauno evangelikų reformatų bažnyčioje, kurią tikinčiųjų bendruomenė atgavo 2018 metais. Darbų čia dar liko daug, tačiau jau kyla sovietmečiu nugriauta viršutinė bažnyčios bokšto dalis.
Ne veltui ši bažnytėlė vadinama mažąja Prisikėlimo bažnyčios seserimi, jas abi tarpukariu suprojektavo architektas liuteronas Karolis Reisonas. Vaizdas viduje kiek neįprastas – sovietmečiu patalpos buvo pakeistos, įrengtos pertvaros, o pagrindinėje maldų salėje ilgus metus veikė sporto salė. Su pašnekovu nusijuokiame – ne veltui sakoma, kad krepšinis yra antroji lietuvių religija.
„Nedaug yra tokių bažnyčių, kur gali matyti baudų liniją. Manau, kad Dievas pajuokavo, nes turiu tarnauti ir Kauno evangelikų reformatų bažnyčioje, ir Kėdainių, abiejose buvo įrengtos sporto salės“, – šypsojosi jis.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Kaunietis D. Jaudegis sėkmingą karjerą didelėje įmonėje iškeitė į kunigystę.
- Tapti evangelikų reformatų kunigu jis nusprendė ne per vieną naktį, pokyčiai brendo pamažu.
- Pašnekovas džiaugiasi ir atgimstančia Kauno evangelikų reformatų bažnyčia.
- Sekmadieniais į pamaldas čia susirenka apie 30 lietuvių ir trisdešimt keli užsieniečiai.
- Vien paruošti gražų pamokslą gali užtrukti 10 valandų, dalijosi kunigas.
Patirtis versle padeda ir tarnystėje
Anksčiau D. Jaudegis vadovavo didelei įmonei ir sako, kad versle sukaupta patirtis padeda puoselėjant tikinčiųjų bendruomenę, o abi iš pirmo žvilgsnio tokios skirtingos sritys turi svarbų panašumą – ir ten, ir ten svarbiausia mokėti bendrauti su skirtingais žmonėmis.
LRT.lt jis pasakojo, kad tapti kunigu nusprendė tikrai ne per vieną naktį, pokyčiai brendo pamažu. Aktyviu evangelikų reformatų bendruomenės nariu vyras tapo 2017 metais, kai susipažino su anksčiau Pakistane tarnystę atlikusiu kunigu misionieriumi Franku van Dalenu.
„18 metų dirbau IT versle ir man sekėsi, pozicijos keitėsi, galėjau save realizuoti. Atrodė, kad visi laimingi, viskas gerai. Labai myliu krepšinį, o kai sutikau kunigą Franką supratau, kad tai NBA lygio treneris mūsų nedideliame mieste. Pagalvojau, kad reikia jam padėti“, – dalijosi jis.
Gydytojas pasakė, kad reikia padaryti rimtas išvadas. Padariau. Vėliau grįžęs pasakiau, kad būsiu kunigu.
D. Jaudegis
D. Jaudegis kurį laiką bažnyčioje tarnaudavo tik sekmadieniais, o darbo dienomis sukosi versle, šeštadienius skirdavo religijos studijoms bei šeimai – žmonai ir vaikams. Vis dėlto įtemptas gyvenimo ritmas turėjo pasekmių, o apie gyvenimo prioritetus paskatino susimąstyti sušlubavusi sveikata.
„Mėgstu automobilius, aš juos prižiūriu ir jokių geltonų ar raudonų lempučių nebūna, o savo sveikatos nežiūrėjau. Man buvo 46 metai, beveik nesilankiau pas medikus. Gali netaupyti ir varyti, kiek nori, bet tikrai vieną dieną kūnas suges. Taip nutiko, kad nuo 46 iki 48 metų turėjau šešias narkozes. Gydytojas pasakė, kad reikia padaryti rimtas išvadas. Padariau. Vėliau grįžęs pasakiau, kad būsiu kunigu. Jis sako: „Sakiau, kad darytum išvadas, bet nesitikėjau, kad taip smarkiai“, – juokėsi LRT.lt pašnekovas.
Dievas, svarstė jis, veda pamažu, tad ir kelias į kunigystę buvo ilgas, truko daugiau kaip aštuonerius metus. Pernai birželį įvyko D. Jaudegio ordinacija, rugpjūtį jis paliko darbą įmonėje. Paklaustas, kaip reagavo apie sprendimą sužinoję kolegos, pašnekovas prisiminė apie savo planus pranešęs anksti, kai iki išėjimo buvo likę devyni mėnesiai.
„Matė, kad sprendimas apgalvotas, todėl pradėjo ieškoti naujo žmogaus, nes nėra lengva pakeisti įmonės vadovą. <...> Aš nepamokslaudavau darbe, bet kolegos žinojo, kad esu tikintis. Aišku, nesitikėjo, kad išeisiu į bažnyčią, todėl buvo ir klausimų: kaip tu gyvensi, ką valgysi, kaip toliau viskas bus“, – prisiminė jis.
Anot jo, šeimai teko perdėlioti prioritetus, pavyzdžiui, įsigyti mažesnį būstą, kad tik pečių neslėgtų būsto paskola. D. Jaudegis ir čia įžvelgia privalumų – mažesniame būste ir dulkių valyti mažiau. Vis dėlto, dalijosi jis, gyvenime buvo etapas, kai atrodė svarbu turėti kuo didesnį ir geresnį namą, tačiau laikui bėgant supranti, kad tai nėra tapatybės dalis.
„Nieko blogo turėti didelį, gražų, „premium“ namą, bet mano didesnė svajonė buvo tarnauti čia, todėl apkarpiau kitus dalykus“, – kalbėjo jis.
Kunigas džiaugiasi, kad ilgoje kelionėje palaikė šeima ir bendruomenė. Brandžiame amžiuje kunigu tapęs pašnekovas sako, kad jaunuoliui būtų sunkiau, čia reikalinga gyvenimiška patirtis: „Nebūtų lengva jaunuoliui, kuris po 12 klasių baigia mokslus ir tampa kunigu. Viskas gerai, Dievas gali ir taip veikti, bet, brolyti, tau bus sunku.“
Sunkiausia – matyti kenčiantį žmogų
Kauno evangelikų reformatų bažnyčioje pamaldos vyksta dviem kalbomis – lietuviškai ir angliškai. Užsieniečių, svarstė jis, ateina gal net daugiau, tarp jų – ir studentai, ir NATO kariai. Darbo bažnyčioje netrūksta, sekmadieniais vyksta pamaldos, darbo dienomis įvairiausi užsiėmimai, Biblijos studijos, konsultacijos. Vien paruošti gražų pamokslą gali užtrukti 10 valandų. Kai kas juokauja, kad šį darbą būtų galima patikėti dirbtiniam intelektui, tačiau LRT.lt pašnekovas sako, kad toks pamokslas būtų lyg mikrobangų krosnelėje pašildytas maistas.
„Esame katalikai, tik ne Romos katalikai, o evangelikai reformatai, Vakarų bažnyčios dalis. <...> Daugiausiai mūsų yra Šiaurės Lietuvoje, Biržuose. Kalbant paprastai, labiau orientuojamės į tikėjimą, ne išorinius dalykus. Be abejo, turime Sakramentus – Komuniją, Krikštą. Skiriamės struktūriškai, nuo 16 amžiaus turime visišką savivaldą, Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia nėra niekam pavaldi“, – paklaustas, kuo ši bendruomenė skiriasi nuo Romos katalikų, trumpai paaiškino kunigas.
Jis pastebėjo, kad kitose šalyse dvasininkus įprasta vadinti pastoriais, tačiau Lietuvoje prigijo tradiciškesnis žodis „kunigas“. D. Jaudegis pasakojo, kad bendruomenės nariai nuodėmes išpažįsta tiesiai Dievui, todėl kunigas nėra tarpininkas, o labiau „ganytojas“. Evangelikų reformatų dvasininkai gali kurti šeimas, o moterys – tapti kunigėmis.
„2011 metų surašymo duomenimis, reformatams save priskyrė apie 7 tūkst. žmonių. Prieš karą, kai buvo įsigytas šis sklypas ir pradėta statyti bažnyčia, buvo iki 1 tūkst. save reformatams priskiriančių žmonių“, – kalbėjo D. Jaudegis.
Anot jo, sekmadieniais į pamaldas susirenka apie 30 lietuvių ir trisdešimt keli užsieniečiai, o svarbi pašnekovui tenkanti užduotis – kaip atrasti kelią pas nutolusius bendruomenės narius.
„Visai neseniai grįžau iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Ten, kai važiuoji pro visas bažnyčias, stovėjimo aikštelės sausakimšos. Amerikietis gali net bažnyčią pakeisti dėl geresnio parkingo“, – kelionės įspūdžiais pasidalijo jis.
Paklaustas, kodėl žmonės į bažnyčią nebeateina, pašnekovas priminė skaudžią sovietmečio istoriją. „Ateizmo šleifas davė savo. 1990 metais buvo geras dvelksmas, visos bažnyčios buvo pilnos žmonių. Paskui, kaip nekeista, gyvenimas materialiai gerėjo, tačiau bažnyčioje žmonių skaičius mažėjo“, – pastebėjo jis, taip pat svarstęs, kad istorijos eigoje žmogus vis labiau susitelkė į save, o bendruomenę nustūmė šalin, todėl neretas į bažnyčią užsuka tik tada, kai reikia laidoti artimą, pakrikštyti vaiką ar susituokti.
Vis dėlto, pabrėžė kunigas, ir pykti dėl to negalima.
„Mano tikslas nėra priekaištauti, kodėl jie neateina, mano tikslas – patarnauti. Aš pats žinau, kodėl jie neateina, kodėl ir pats maniau, kad man nereikia [ateiti], ir todėl visai nepykstu dėl to“, – kalbėjo D. Jaudegis, prisiminęs savo tikėjimo kelią: „Buvau tradicinis katalikas, kuris išpažintį atlikdavo visiškai formaliai. Būnant 16 metų, čia visai netoli, Aukštaičių gatvėje, galvojau, kad noriu atlikti sąžiningą išpažintį, bet bijojau eiti sekmadienį. Tikrai bijojau, o jeigu pradės šaukti? Norėjau absoliučiai viską pasakyti, kad iki tol per išpažintį melavau – visus blogus dalykus. Galvojau, kad Dievas atleis, bet taip nutiko, kad kunigo nebuvo, tačiau radau Naująjį Testamentą, skyrių, kurį ir šiandien skaičiau, praėjus 33 metams.“
D. Jaudegis sako, kad būnant kunigu skaudžiausia matyti kenčiantį žmogų. Pernai kunigu tapęs pašnekovas dalijosi per šį laiką palaidojęs du gana jaunus tikinčiuosius: „Kai žmogus per gedulą turi galvoti, kaip padėti, būti kartu. Kartais neturi greitų atsakymų, nežinai, kodėl Dievas pasiėmė jauną žmogų. Tada svarbu ne bandyti paaiškinti, o būti per gedulą kartu. Jei įprastame darbe turėjai piktą klientą, kuris kreipėsi į vartotojų teises, atsiriboti lengviau. O čia grįžti namo, tavęs klausia, kaip sekėsi, juk nesakysi: „Gerai, buvau laidotuvėse.“
LRT.lt pašnekovas dalijosi, kad po sunkios dienos kūno ir dvasios bateriją įkrauna Dievas – Šventojo Rašto skaitymas, pamokslų klausymas. Paklaustas, ar nenusibosta vis skaityti ir skaityti tą pačią knygą, D. Jaudegis paaiškino, kad net ir skaitydamas tą pačią eilutę Šventajame Rašte atranda vis naujų, anksčiau nepastebėtų dalykų.
Pasakodamas apie Kauno evangelikų reformatų bažnyčią D. Jaudegis pabrėžia esantis dėkingas už tai, kad 2018 metais bažnytėlė buvo grąžinta tikintiesiems, o nuniokotas pastatas pradėtas atnaujinti. Anot jo, finansavimą darbams skyrė ir Kultūros paveldo departamentas, tačiau prisidėti gali kiekvienas.
Pasak jo, laukia dar daug darbų – būtina atnaujinti stogą, bažnyčios fasadą, pakeisti senus langus bei atkurti pastato vidų.
