Praėjusią savaitę JAV prezidentas Donaldas Trumpas paskelbė apie būsimą susitikimą su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Pastarajam vienintelė tinkama vieta Europoje, kaip sakė mūsų užsienio reikalų ministras – Hagoje, tačiau Budapeštas subruzdo ruoštis aukšto lygio susitikimui dėl karo Ukrainoje.
Tebesiruošia ir toliau, nors šios savaitės pradžioje Trumpas planus atšaukė. Šis susitikimas būtų naudingas Vengrijos ministrui pirmininkui Viktorui Orbanui, kurio kitąmet laukia nelengvi rinkimai. Penkioliktus metus autokratiškai šalį valdantis Orbanas yra tiek Trumpo ir jo judėjimo MAGA, tiek Putino sąjungininkas. Be kitų dalykų juos sieja ir krikščionizmas.
Šį terminą prieš beveik dešimtmetį išpopuliarino žymus amerikiečių sociologas, profesorius Rogers Brubaker. Remdamasis Vakarų Europos populistinių judėjimų analize, jis apibrėžė krikščionizmą kaip sekuliaristinę laikyseną, pasitelkiančią kultūrinę krikščionybę politiniams tikslams. Pasak jo, šiaip jau sekuliarūs ir liberalias laisves bei teises ginantys politikai apeliuoja į kultūrinį ir civilizacinį krikščioniškumą, siekdami atskirti savus nuo svetimų – neva priešiškai Islamo civilizacijai priklausančių musulmonų migrantų. Logika maždaug tokia: jei jie yra musulmonai, mes, kažkokia prasme, turime būti krikščionys, kad ir nereligingi.
Šiais metais prestižinėje leidykloje „Brill“ išleistoje straipsnių rinktinėje „The Many Faces of Christianism The 'Russian World' in Europe“ (liet. „Daugybė krikščionizmo veidų: „rusų pasaulis‘ Europoje“), prie kurios kukliai prisidėti teko ir komentaro autorei, teigiama, kad krikščionizmas turi daugiau versijų nei apima Brubakerio apibrėžimas. Nuo Vašingtono iki Maskvos krikščionizmas gali būti ir antivakarietiškas, antiliberalus, antidemokratiškas ir nebūtinai tarpti sekuliaristinėje aplinkoje. Ši laikysena gali būti tiek sekuliaristinė, tiek paremta religija, ir apskritai kvestionuoti šio europietiškos modernybės pagimdyto atskyrimo prasmę.
Krikščionizmo esmė – ne tiek veiksmingas krikščionybės panaudojimas politikoje, kiek įsivaizdavimas, kad krikščionybės vaidmuo joje – gynybinis. Kad atsigręžimas į kultūrinę krikščionybę apsaugos nuo kitų religijų išpažinėjų, migrantų, moralės nuosmukio ar civilizacijos žlugimo. Apokalipsė čia ypač svarbi. Antai Rusijos propaganda karą Ukrainoje pateisina „vieningos dvasinės Šventosios Rusios erdvės gynimu“ ir „pasaulio saugojimu nuo globalizmo ir satanizmui pasidavusių Vakarų“. O kraštutinės dešinės politikai JAV ar Europoje šlovina kažin kokį prarastą aukso amžių, drauge įtikinėdami, kad stovime ant bedugnės krašto, ir kad jie – vieninteliai, galintys pažaboti įsismarkavusias „blogio“ jėgas. Krikščionizmas apskritai laikytinas ne tik atsaku į liberalios pasaulio tvarkos irimą, bet ir išraiška gilesnio nerimo dėl tokių procesų kaip sekuliarizacija ar klimato krizė.
Krikščionizmo esmė – ne tiek veiksmingas krikščionybės panaudojimas politikoje, kiek įsivaizdavimas, kad krikščionybės vaidmuo joje – gynybinis.
Vienas iš keturių knygos redaktorių, politikos mokslų profesorius iš Prahos Petr Kratochvíl atkreipia dėmesį į du svarbius aspektus. Pirmas, krikščionistai populistai apibrėžia religiją kultūrine ir politine prasme. Kad būtum doras krikščionis, nereikia reguliariai eiti į bažnyčią, nereikia net ir esminių mokymo tiesų išpažinti ar tikėti Jėzumi. Krikščionis tas, kuris gina krikščioniškosios civilizacijos – ką ji bereikštų – vertybes nuo vadinamųjų „liberalų“ ar „leftistų“, kas praktiškai reiškia priešiškumą lyčių lygybei, LGBT+ teisėms, imigracijai iš musulmoniškų šalių ir pan. Antras, krikščionistai populistai meistriškai atkabina krikščionybę nuo krikščioniško tikėjimo, tačiau pastarojo nepaneigia.
Dėl to jiems sekasi patraukti ir religingus, ir nereligingus rėmėjus. Dėl to krikščionizmas sėkmingas ir Lenkijoje, kur kultūrinė katalikybė derinama su Katalikų Bažnyčios politine parama, ir Prancūzijoje ar Čekijoje, kur krikščionių bažnyčios kur mažiau politiškai reikšmingos. Lenkijoje (ar Lietuvoje) krikščionistai gina „krikščioniškas vertybes“, Prancūzijoje ar Čekijoje – „tradicijas“, „sveiką protą“, „normalumą“. Štai kodėl raktinis žodis – ir vieniems, ir kitiems, o taip pat ir Putinui – tradicinės vertybės.
Putiną, Trumpą ir Orbaną vienija ne tik sumani krikščionybės transformaciją į krikščionizmą, bet ir kova su absoliučiu blogiu laikomu liberalizmu, kurio forma – atitinkamai – „Vakarai“ arba „liberalus elitas“ arba „globalistai“.
Putiną, Trumpą ir Orbaną vienija ne tik sumani krikščionybės transformaciją į krikščionizmą, bet ir kova su absoliučiu blogiu laikomu liberalizmu, kurio forma – atitinkamai – „Vakarai“ arba „liberalus elitas“ arba „globalistai“. Šioje kovoje jų šalys – išskirtinės, visko, kas likę gera, įsikūnijimas. Visi trys imlūs konspiraciniam mąstymui. Sąrašą būtų galima tęsti. Arba pradėti kitą – apie skirtumus. Trumpas su Orbanu visgi nepradėjo karų, nors ir turi ekspansionistinių ambicijų.
Baigdama komentarą noriu atkreipti dėmesį, kaip tikintys krikščionys reaguoja į politiką, vykdomą krikščionybės vardu. Kartais krikščionizmo apraiškos vadinamos „krikščionybės užgrobimu“ teigiant, kad politikai piktnaudžiauja šiaip jau tyra religine tradicija ir sąžiningais tikinčiaisiais. Visgi ne viskas taip paprasta. Maskvos patriarchas Kirilas ne tik laimina karą Ukrainoje, Rusijos Ortodoksų bažnyčia apskritai reikšmingai prisidėjo prie „rusų pasaulio“ koncepcijos plėtojimo. Įvairios Vengrijos krikščionių bažnyčios bei organizacijos aistringai remia demokratiją šalyje griaunantį Orbaną, o Trumpas nebūtų nei pirmą, nei antrą kartą laimėjęs prezidento rinkimų be solidžios krikščionių evangelikų paramos.
Taigi krikščionims – pavieniams tikintiesiems, organizacijoms, bažnyčioms – įvairiose pasaulio šalyse tenka sukti galvą, ką daryti: tapti krikščionistų populistų sąjungininkais ar bent jau rėmėjais, ignoruojant tylėti, o gal nepritariant priešintis? Bet tai jau kito komentaro tema.
