Jei ne kitų metų biudžetas, tai ir šiandien vis dar atrodytų, kad naujoji Vyriausybė nuoširdžiai pasišventusi tik vienam darbui – bėgti paskui sunkiai pralenkiamą Remigijaus Žemaitaičio liežuvį. Ant viešo darbo stalo gulantis biudžeto projektas lyg ir įrodo turėjus kitą, beveik nematomą, dienotvarkę ir suveikė nelyginant kompensacija už destrukciją, į kurią buvo ir tebėra įvelta visa Lietuva.
Jį pristatant skambėjo vien tik gerosios naujienos. Kitąmet gynybai bus skirta kone pusšešto procento bendrojo vidaus produkto. Daugiau nei kada iki šiol. Suderėta dėl dirbtinio intelekto gamyklos. Kelių fondas pasipildys 200 mln. eurų. Daugiau lėšų skiriama švietimui ir kultūrai.
Didės pensijos. Taip pat ir minimali alga. Ir valstybės tarnautojai, ir statutiniai pareigūnai, ir mokytojai pajus atlyginimų didėjimą. Bent jau taip kitų metų finansinį valstybės planą pristatė premjerė Inga Ruginienė.
Šiems išlaidų upeliams sruvenant į didelę bendrą valstybės išlaidų upę, bus išlaikytos biudžeto deficito arba skirtumo tarp išlaidų ir pajamų normos.
Skamba gražiai. Tiems, kas klauso ir tiki. Būtų gerai, jeigu tokie planai taptų gyvenimu, bet ar taip gali būti? Ar didinant išlaidas yra realu išsaugoti finansinį stabilumą, tikintis, kad pajamas suneš mokesčių reforma ir ekonomikos augimas?
Ir tai ne vienintelis klausimas, kylantis nusiėmus rožinius akinius ir iš svajonių debesies nusileidus ant žemės.
Bendras išlaidų gynybai skaičius, koks įspūdingas jis bebūtų, pasako nedaug. Nėra aišku, kokia dalis teks gynybai tiesiogiai, o kiek nukeliaus dvigubos paskirties projektams arba kažkam, kas yra šalia.
Tai paaiškės gerokai vėliau, kai bus priimami konkretūs sprendimai. Bet kivirčai jau prasidėjo. Krašto apsaugos ministrė įtariama informacine ataka, net sabotažu, slaptu kenkimu. Kariuomenės vadas kaltinamas gynybos diskreditavimu. Karas dėl biudžeto prasidėjo valdančiosios koalicijos viduje, opozicijai nespėjus prasižioti.
Šis skambiai pristatytas biudžetas jau ieško aukų, gali nukirsti galvą krašto apsaugos ministrei Dovilei Šakalienei, o gal ir dar kai kam.
Šis skambiai pristatytas biudžetas jau ieško aukų, gali nukirsti galvą krašto apsaugos ministrei Dovilei Šakalienei, o gal ir dar kai kam.
Gaunantieji minimalią algą tikriausiai jau skaičiuoja, kur išleis tuos papildomus 100 eurų. Bet gali atsitikti ir visai kitaip. Vietoj daugiau, kai kas gali likti be nieko.
Kartais taip būna – verslas skaičiuoja didelius pelnus, bet nesistengia mokėti didesnių algų. Tokių šis pokytis nepaliestų. Kai kalbama apie minimalią algą, dažniausiai kalbama apie mažas įmones, kurios tiek ir tegali. Klausimas – kiek tokių įmonių bus pajėgios vykdyti šį privalomą nurodymą. Tos, kurios negalės, tiesiog mažins darbuotojų skaičių. Tad vietoj didesnių algų gali didėti nedarbas, arba įmonėms gali stigti lėšų investicijoms.
Kitaip sakant, tai nėra vienareikšmiškai gera naujiena, nors taip ir skamba. Minimalios algos sūpuoklės turi tokią riziką – kai per staigiai kyli, gali ir iškristi.
Didesnės pajamos tarsi turėtų kompensuoti dėl infliacijos patiriamus nuostolius. Tačiau dažnu atveju jos taip pat didina kainų augimo greitį. Ypač, jeigu vidaus rinką papildytų milijardas ar daugiau antrosios pensijų pakopos pinigų.
Tokia gali būti kaina už trumpalaikį malonumą.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
