Lietuvoje kylantis pasipriešinimas susijęs ne vien su Kultūros ministerija ar jai vadovauti paskirtu nelaimėliu. Pigiausia preke politikams tapusi ir prašalaičiui atiduota kultūra buvo ta absurdo dramos kulminacija, pramušusi storą kantrybės luobą.
Šita stora, daužoma, bet vis atlaikanti kantrybės pluta sukūrė įspūdį, kad su valstybe galima visaip ir bet kaip. Galima vogti, pardavinėti galią, galima paversti valstybę vienos įžūlios gaujos įkaite. O ta gauja gali ir galės tampyti vadeles, sukioti valstybės vairą, šantažuoti tol, kol bus palaiminta valdžioje. Nesvarbu, ar palaiminta iš baimės, ribotumo, ar prisidengus Konstitucija.
Nėra požymių, kad vartus gaujai atvėrę nuolankūs jos sąjungininkai supranta, kas iš tiesų atsitiko ir kur atsidūrė Lietuva.
„Dėl kultūros bendruomenės reakcijos man skauda širdį“, – sako premjerė Inga Ruginienė. Galima suprasti, jeigu tos reakcijos nebūtų tai ir pergyventi nebūtų dėl ko. Viskas čia būtų puiku.
Premjerė bando mesti savo geriausią kortą – mažas algas, iš kurių kultūra turi „išgyventi, bet ne gyventi“.
Šioje situacijoje užuominos apie atlyginimų didinimą skamba kaip protestui pakilusių žmonių įžeidimas, kaip kyšio siūlymas ir įrodymas, kad pasaulį Vyriausybės vadovė mato per siaurus profsąjungų akinius. Pridėjai porą eurų ir ramu. Ko gi dar galima norėti.
Prezidento patarėjai bando parodyti, koks vargšas yra Gitanas Nausėda. Nepatiko jam kandidatas į kultūros ministrus, bet gavo atsakymą, kad kito šiuo metu nebus ir nieko, visiškai nieko daugiau padaryti negalėjo.
Gal ir tiesą sako. Negalėjo prieš devynis mėnesius, kai socialdemokratai būrė pirmąją savo valdžios koaliciją po sėkmingų rinkimų, nieko negalėjo dabar, todėl turim gaują prie valdžios, kuri gali viską.
Kitas patarėjas mato bėdą, kuri vadinasi Konstitucija, nes įrėmina arba riboja veikimo galimybes. Iki šiol Konstitucija būdavo pagrindinė atrama, išskyrus vieną liūdną atvejį. Ji netrukdė burti koalicijas surenkant nebūtinai daugiausia balsų per rinkimus gavusias partijas ir atmetinėti ministrus.
Prezidentūra ramina paišydama scenarijų, esą atleisti į kultūros ministrus paskirtą atsitiktinį neadekvatų žmogų jau niekas netrukdys. Graži svajonė. Vargu ar lemta jai išsipildyti.
Šįkart bėda būtų ne Konstitucija, o toks ponas Remigijus Žemaitaitis. Pirma turės gauti jo leidimą atleisti, po to – ką nors paskirti. Nebus leidimo – nebus ir atleidimo. O jeigu bus, tai reiks koaliciją lipdyti trečią kartą, kas būtų geriausia išeitis, jeigu be įsisiautėjusio R. Žemaitaičio.
Kažkodėl šitas variantas atrodo labai baisus. Tai tik dar kartą patvirtina – taip ir nesuprasta, kad esminė bėda yra ne vienas ar kitas ministras, o tai, kad politika paversta vulgaria prekyba, ji tapo sandėrių erdve. Garbei, protui ar orumui čia vietos nebėra.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
