„Maršalai yra automobilių sporto širdis“, – paprašyta apibūdinti savo didžiausią hobį LRT sakė jau keturiuose „Formulės-1“ etapuose savanoriavusi lietuvė Rūta Žilinskė.
„Formulės-1“ lenktynes daugelis sieja su prabanga, neįtikėtinu greičiu ir didžiausiomis automobilių sporto žvaigždėmis – vairuotojais. Tačiau už garsiausių pasaulyje lenktynių serijos slypi žmonės, be kurių neįvyktų nė vienas startas, – maršalai. Jie pirmieji atsiduria trasoje įvykus avarijai, mojuoja vėliavomis, padeda lenktynininkams ir užtikrina, kad milijonų gerbėjų stebimos lenktynės galėtų vykti sklandžiai.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- „Formulės-1“ maršalai – trasos darbuotojai savanoriai, kurie užtikrina saugumą ir tvarką lenktynių savaitgalio metu.
- Lietuvė Rūta Žilinskė maršale dirbo keturiuose „Formulės-1“ etapuose.
- R. Žilinskė pasakoja, kad be maršalų negalėtų vykti nė vienos pasaulyje motosporto lenktynės.
- Pasak R. Žilinskės, maršalais būti gali visi – tam reikia tik didelio noro ir nusiteikimo sunkiai dirbti.
Prie to prisideda ir lietuviai. Liepos viduryje vykusiame Belgijos etape legendinėje SPA trasoje darbavosi net trys maršalai iš Lietuvos. Viena iš jų – Rūta Žilinskė. Moteris nuo mažens mėgsta automobilių sportą ir praėjusiais metais įgyvendino savo ir sutuoktinio svajonę – atsidurti „Formulės-1“ lenktynėse.
„Viskas prasidėjo nuo to, kad vyrui, kuris yra didžiulis F-1 sirgalius, pasakiau: „Nežinau kaip, bet aš tau prižadu, kad padėsiu tau patekti į F-1 lenktynes ir tau nereikės mokėti už bilietus.“ Kaip ir įvykdžiau tą svajonę, nes maršalai beveik visada gauna svečio bilietą. Mano vyras jau trejose lenktynėse buvo, kai aš dirbau“, – linksmai prisiminė R. Žilinskė.
Jos kelias į garsiausias automobilių sporto lenktynes prasidėjo motociklų varžybose. Lietuvė savanoriavo JAV vykusiame populiariausių pasaulyje motociklų lenktynių serijos „Moto GP“ etape.
„Aš visą laiką mėgau mašinas, automobilių sportą, bet kažkaip niekada gyvenime net nepagalvojau, kad galiu būti maršale, nežinojau, ką jie daro. Kažkaip visai netyčia kažkas užsiminė man, kad galiu būti maršale.
Aš taip lengva ranka kažką ten paspaudžiau ir netyčia papuoliau į „Moto GP“. Labai bijojau iš tikrųjų, nes vis tiek maniau, kad čia yra vyrų pasaulis, ne moterų. Pirmas dalyvavimas buvo labai baisus“, – apie maršalės kelio pradžią pasakojo R. Žilinskė.
Darbas pajėgiausioje pasaulyje motociklų serijoje lietuvei iš karto padovanojo įsimintinų akimirkų. Ne tik iš gerosios pusės. Jau tada lietuvė spėjo įsitikinti, kad maršalo darbas yra itin pavojingas.
„Tuomet supratau, kodėl žmonės labiau renkasi automobilių lenktynes nei motociklų. Bet taip išėjo, kad patekau į motociklų lenktynes, ir buvau paskirta dirbti vietoje, kurioje visi sakė, kad nieko nevyksta. Būtent tą savaitgalį buvo penkios avarijos tame posūkyje. Skirtumas tarp F-1 ir motociklų yra tas, kad, nukritus motociklui, reikia iškart bėgti gelbėti ir vairuotojo, ir motociklo. F-1 viską sustabdo, viskas labiau kontroliuojama.
Bet „Moto GP“ lenktynėse reikia bėgti motociklo į trasą. Jie turi geltonas vėliavas, bet vis tiek važiuoja įprastu greičiu. Taip buvo, kad traukėme motociklą ir kitas slydo vos mums ne per kojas. Su motociklais nėra taip, kad viskas saugu ir eini pasiimti motociklo. Mačiau vairuotoją, kurio šalmas buvo sudaužytas, atrodė, kad jis merdėja“, – prisiminė R. Žilinskė.
Vis dėlto ši patirtis moters neatbaidė, ir ji suprato, kad nori toliau būti maršale ir siekti F-1.
„Tai atvėrė man akis, ko iš tikrųjų noriu, kur noriu dirbti, kur noriu būti. Radau savo bendruomenę. Su visais kalbėjau tą visą savaitgalį ir sakiau, kad mano svajonė yra patekti į F-1. Visi sakė, kad reikia daug patirties, bet vieną dieną tikrai... Pagalvojau: taip visą širdį įdėjau tą savaitgalį ir su visais jau kalbėjau, ir viską išmokau, ką įmanoma“, – pasakojo R. Žilinskė.
Kelias į F-1 neprailgo – lietuvė jau po trijų savaičių savanoriavo „Formulės-1“ lenktynėse Majamyje.
2025 metų F-1 sezone R. Žilinskė maršale dirbo ir kituose JAV vykusiuose etapuose. Lietuvė savanoriavo Ostine – mieste, kuriame ji tuo metu gyveno. Prieš grįždama gyventi į Lietuvą, ji spėjo padirbėti ir Las Vegaso etape, taip pat dirbo WEC bei „MotoAmerica“ lenktynėse.
„Taip išėjo, kad netikėtai atradau tokį nežmonišką hobį. Pasisekė, kad per vienus metus dalyvavau visose JAV lenktynėse ir įgijau patirties, kad galėčiau tai daryti visame pasaulyje“, – mintimis dalijosi R. Žilinskė.
Kas tie maršalai ir kaip jais tapti?
Net ir didžiausi automobilių sporto gerbėjai ne visada žino, kas yra tie maršalai. Net ir pati R. Žilinskė ilgą laiką nežinojo, kad egzistuoja tokia savanoriavimo galimybė. Vis dėlto dabar lietuvė maršalus apibūdino kaip vienus svarbiausių bet kokiose automobilių ar motociklų lenktynėse.
„Maršalai yra žmonės, be kurių pasaulyje neįvyktų nė vienos, net ir mažiausios, lenktynės, – savo pomėgį apibūdina lietuvė. – Skamba stipriai, bet mums ir pats F-1 lenktynių direktorius taip sakė, ir susitikimuose visi tą patį sako, nes dabar žmonės pradėjo daugiau apie tai šnekėti. Bet maršalai buvo nuo seniausių laikų.
Gal dėl to tai nėra apmokamas darbas. Nors priklauso kur, pavyzdžiui, Lietuvoje už tai moka. Maršalai yra pirmi žmonės trasoje. Jie tikrina, paruošia, mosuoja vėliavomis – be vėliavų lenktynės neįmanomos. Jeigu įvyksta incidentas – reikia padėti lenktynininkui, patraukti automobilį. Jeigu nebūtų maršalų – automobilių sportas neegzistuotų. Mes esame labai svarbūs žmonės.“
R. Žilinskės misija – padaryti maršalus dar labiau žinomus ir gerbiamus. Jos socialinių tinklų paskyrose galime matyti daug vaizdo įrašų ir nuotraukų iš jos darbo F-1 lenktynėse.
„Aš pati pradėjau daugiau dalintis ir kiti žmonės pradeda pastebėti. Maršalai yra automobilių sporto širdis. Mano misija yra tokia, kad visas pasaulis apie mus žinotų, nes tai yra nerealūs žmonės, kurie leidžia savo pinigus ir laiką, kad milijonai žmonių galėtų mėgautis lenktynėmis“, – sakė F-1 maršalė.
R. Žilinskė pasidalijo patarimais, kokie yra galimi būdai tapti maršalu. Prieš kylant į aukščiausią lygį, tokį kaip F-1, reikia įgyti patirties kitose lenktynėse – taip lietuvė darė dalyvaudama „MotoGP“. Tiesa, kaip rodo jos pačios pavyzdys, gerai pasidarbavus ir radus bendrą kalbą su labiau patyrusiais maršalais, galima greitai patekti į populiariausią automobilių sporto lenktynių seriją pasaulyje.
„Pati esmė yra susirasti federaciją savo šalyje, prisijungti prie FIA patvirtintos federacijos. Lietuvoje mes turime klubą „Startas“. Ten jie tau suteikia teises ir gauni mokymus, kaip ką daryti, kaip kas vyksta. Tada reikia pradėti dirbti. Pradėti reikia nuo ten, kur tave priima. Kai kuriose šalyse surinkti balų yra labai sunku. Bet esmė yra tokia: gauni teises ir turi pradėti nuo paprastų, vietinių renginių.
Tada, kaip visą laiką sakau, jei, pavyzdžiui, jau įgyji patirties Lietuvoje, reikia registruotis į „MotoGP“. Aišku, ne visi nori ten dirbti, nes su motociklais tuputį baisiau. Tai „MotoGP“ dažniausiai priima žmones. Tada siūlau bandyti WEC ar kažkokias kitas lenktynes. Viskas priklauso nuo to, kaip susidraugausi su maršalais. Maršalai yra jėga. Jie turi labai daug patirties ir viską žino. Jei tikrai dirbi sunkiai, ir jei labai to nori, rasi žmonių, kurie užtars ir padės“, – dėstė R. Žilinskė.
Sunkus darbas be atlygio
Kaip minėjo pašnekovė, maršalo darbas nėra apmokamas, viskas yra daroma iš savanoriškų paskatų – dažniausiai yra suteikiamas tik papildomas bilietas į lenktynes, tačiau maisto, gyvenimo ir kelionių išlaidas maršalai turi padengti patys. Moteris dažnai sulaukia klausimų, kam ji apskritai tai daro. Tačiau tikri automobilių sporto gerbėjai, pasak R. Žilinskės, to klausti neturėtų.
„Man atrodo, tam, kas taip mėgsta motosportą kaip aš, tai yra svajonių darbas, – sako lietuvė. – Aš gyvenime daug krausčiausi. Man labai sunku buvo rasti savo bendruomenę. Dažniausiai niekur nepritampu – su kitomis moterimis apie nagus ir plaukus negaliu šnekėtis. Man įdomu mašinos, žaidimai.
Taigi atradau savo bendruomenę. Nežmoniškai myliu F-1 ir viską, kas susiję su automobiliais ir lenktynėmis. Man atrodo, kad vienodai svarbu yra pačios lenktynės ir galimybė pabūti su tais žmonėmis. Mes ten visi ir purvini, ir pavargę, ir prakaituoti, ir nevalgę, bet esame tokia šeima, kad kitą dieną atsikeli ir vėl nori eiti ir būti su žmonėmis, kurie turi tokią pačią aistrą, – tai yra geriausia, ką galiu gauti.“
Vienintelis apčiuopiamas privalumas maršalui yra minėtas svečio bilietas, kurį R. Žilinskė dažniausiai atiduoda vyrui. Tiesa, paties maršalo darbas ir galimybė būti taip arti lenktynių, anot pašnekovės, prilygsta brangiausiems bilietams.
„Būdamas maršalu, tu gauni VIP priėjimą. Tu negali būti arčiau ir matyti viso veiksmo, nei yra maršalas. Manau, vien to užtenka, daugiau nereikia jokios motyvacijos. Man tai yra didžiausias privalumas – patenku į didžiausią automobilių sporto renginį ir esu to dalis. Tas jausmas, kai visa FIA, visi vadovai, sirgaliai pasitiki tavimi...
Kai perki paprastus bilietus su galimybe praeiti pro techninio aptarnavimo juostą, jie kainuoja tūkstančius. Kaip maršalas tu ten patenki nemokamai. Tu sukiesi tarp vairuotojų, automobilių, žvaigždžių – visų tų neįtikėtinų žmonių, kuriuos matai per televizorių. Jie tave gerbia, prižiūri. Tu negali tokio dalyko nusipirkti. Man tai būna geriausios keturios dienos. Aš grįžtu kaip naujas žmogus“, – aistringai apie savo pomėgį pasakojo R. Žilinskė.
Pati R. Žilinskė per ketverias lenktynes yra prasilenkusi ir pabendravusi su keliomis F-1 žvaigždėmis – buvusiu „Haas“ komandos vadovu Guentheriu Steineriu, buvusiu F-1 vairuotoju Kevinu Magnussenu bei „Mercedes“ ekipos vairuotoju George`u Russellu.
„Didžiausias dalykas, kurį išmokau, yra, kad per televizorių jie parodomi kaip didžiausios žvaigždės, kaip nepasiekiami žmonės. Bet kai nueini su jais pakalbėti, ypač jei esi maršalas, supranti, kad jie visi yra paprasti žmonės, su kuriais gali pabendrauti. Nesijauti taip, kad neturėtum ten būti“, – apie susidūrimus su sporto žvaigždėmis kalbėjo lietuvė.
Jos teigimu, maršalu gali būti kiekvienas: jaunas, senas, aukštas ar mažas – visiškai nesvarbu. Pašnekovė prisiminė, kad yra sutikusi maršalais dirbančius ir 18 metų jaunuolius, ir 70 metų senjorus. Vis dėlto šiame darbe pasitaiko atvejų, kai savanoriai į lenktynes patenka tik tam, kad pabūtų šioje aplinkoje ir yra nepasiruošę dirbti.
„Jie ten patenka vien tam, kad gautų nemokamą svečio bilietą. Vos pradėję dirbti, sako: „Ai, man čia nepatinka, nenoriu išsipurvinti batų, nenoriu tos vėliavos.“ Kiekvienas gali patekti, bet reikia suprasti, kad tai yra labai sunkus darbas.
Reikia turėti noro tą daryti. Būna gaila, kai ateini ir poste trūksta penkių žmonių, nes jiems tiesiog atsibodo ten stovėti. Tada trūksta žmonių ir tenka daugiau dirbti kitiems. Jei nori ten patekti tik tam, kad gautum bilietą ir pasidarytum nuotrauką su kokiu [Charlesu] Leclercu, tai šitas darbas ne tau“, – mintimis dalijosi R. Žilinskė.
Maršalės darbas suteikia lietuvei ir daug įvairiausių pažinčių.
„Atsimenu, Majamyje buvo 200 maršalų iš 160 skirtingų šalių. Sutinki žmones iš skirtingų aplinkų, visi dirba įvairius darbus, yra įvairaus amžiaus, turi įvairių pomėgių, bet visi susitinka dėl tos pačios aistros. Tai yra nerealu, nes turiu draugų visame pasaulyje. Bet kuriose lenktynėse, į kurias norėčiau nuvažiuoti, žinau, kad visada turėsiu pagalbos ir net pas ką likti“, – dalijosi R. Žilinskė.
Į trasą – su Lietuvos vėliava
Liepos viduryje Belgijoje vykusiose lenktynėse R. Žilinskė sutiko dar du lietuvius. Anot pašnekovės, jie trys kol kas yra vieninteliai maršalai iš Lietuvos. Moteris į kiekvienas lenktynes pasiima Lietuvos vėliavą, su kuria ji įsiamžina kiekvienose F-1 lenktynėse bei užrašo tų lenktynių vietą ir metus, kada jos vyko. Pasak R. Žilinskės, jos tikslas – parodyti Lietuvos ir kitų mažų šalių gyventojams, kad bet kokie tikslai gali būti įgyvendinami.
„Niekada nebuvau didelė patriotė, bet kai pagyvenau Amerikoje, tai šiek tiek pasikeitė. (...) Daug žmonių mano, kad yra neįmanomų dalykų. Man norisi lietuviams ir žmonėms iš kitų mažų šalių ar miestelių kaip aš parodyti, kad gali viską pasiekti. Noriu Lietuvai tai parodyti. Daug merginų man parašo ir aš turiu pasiruošus siųsti visą sąrašą, ką daryti, kaip eiti link to. Taip didžiuojuos, kad esu iš Lietuvos, ir kartu, kad galiu gauti tą žmonių dėmesį, kad galiu jiems padėti ir parodyti, kad viskas įmanoma“, – pasakojo maršalė.
Pašnekovė sako, kad ji yra geriausias pavyzdys, jog svajonės pildosi.
„Aš, būdama 18 metų, išvažiavau iš Lietuvos. Gyvenau 10 metų Anglijoje ir 7 metus JAV. Kai buvau 5-erių, gyvenau Alytuje, pasakiau savo tėvams, kad gyvensiu JAV, turėsiu šviesius plaukus ir vairuosiu „Ford Mustang“, – jie iš manęs pasijuokė. Bet aš tą pasiekiau. Amerikoje gyvenimas man nebuvo sėkmingas, bet išpildžiau savo svajonę“, – linksmai prisimena automobilių sporto sirgalė.
Svajonė – mojuoti žalią vėliavą ir dirbti automobilių sporte
Maršalai būna paskiriami dirbti į įvairius postus. Tai dažniausiai priklauso nuo patirties bei įgūdžių. R. Žilinskė jau spėjo padirbėti įvairiose vietose. Smagiausia jai buvo Belgijoje, nes dirbo prie išvažiavimo iš techninio aptarnavimo juostos, kur galėjo iš arti pamatyti visas F-1 žvaigždes ir įspūdingo greičio automobilius.
Tiesa, tenka dirbti ir ne tokiose patraukliose vietose, tačiau R. Žilinskė nėra linkusi tuo skųstis.
„Man atrodo, kiekvienas postas turi savo privalumų. Majamyje buvau prie šešto posūkio, kur viskas puikiai matėsi, galėjau nueiti į sirgalių zonas, bet mano kampas buvo toli nuo trasos. Tu matai automobilius, bet jie yra toliau. Tas pats buvo ir Ostine. Las Vegase dirbau prie tiesiosios. Automobilis pralekia 250 km/h greičiu ir išnyksta“, – apie savo patirtis F-1 lenktynėse pasakojo R. Žilinskė.
Bene didžiausia kiekvieno maršalo svajonė – mojuoti žalią vėliavą prieš pat lenktynių startą – kai visi automobiliai prieš lenktynes sustoja į starto pozicijas. Pačiame rikiuotės gale atsistoja maršalas ir mojuoja žalia vėliava – tai ženklas lenktynių direktoriui, kad visi yra pasiruošę ir galima pradėti lenktynes.
„Tam reikės labai daug patirties, bet viskas įmanoma“, – sakė F-1 lenktynėse dirbanti maršalė iš Lietuvos.
Pokalbio metu išaiškėja, kad moteris dažnai užsibrėžia kokį nors tikslą ir tuomet jį pasiekia. Vyrui pasakiusi, kad jis galės nemokamai apsilankyti F-1 lenktynėse, ji ši pažadą išpildė; būdama maža teigė, kad gyvens Amerikoje ir vairuos „Ford Mustang“, – tai taip pat išsipildė.
O kokia dabar yra R. Žilinskės didžiausia svajonė?
„Net nežinau, tikslios neturiu. Kol kas mėgaujuosi tuo, kur esu. Mano svajonė yra dirbti automobilių sporte, idealiu atveju su „Formule-1“. Nežinau, kur, kaip ir kada. Bet kartais tiesiog geriausia svajoti be jokio labai konkretaus tikslo. Dabar stengiuosi įgyti kuo daugiau pažinčių visur, kur įmanoma. Turiu savo prekių ženklą, noriu išleisti drabužių liniją moterims. Kadangi ką tik grįžau į Lietuvą, tai bandau čia įsivažiuoti, stengiuosi eiti į visas lenktynes ir susikurti savo verslą bei siekti karjeros automobilių sporte. Konkrečios svajonės neturiu, bet noriu gyventi šiame pasaulyje kiek įmanoma daugiau“, – sakė R. Žilinskė.
Visos pašnekovės kelionės automobilių sporte metu ją itin aktyviai palaiko artimiausi žmonės – vyras ir 6 metų sūnus. Būtent tai R. Žilinskei ir yra svarbiausia.
„Geriausias momentas dirbant maršale buvo, kai WEC lenktynėse patraukinėjau savo pirmą mašiną ir buvau komandos vadovė, – tai sukėlė daug streso. Mano sūnus tuomet atbėgo pas mane, atnešė šaltos kavos ir visiems ten sakė, kad jo mama yra maršalė, aš nebuvau mačiusi savo vaiko tokio besididžiuojančio – jis mano didžiausias palaikytojas.
Mano šeima ten irgi atsipalaiduoja, toks jausmas, kad ten visi tampame laimingi ir sekundei viską pamirštame. Sūnus yra mano didžiausias palaikytojas ir matyti jį tokį įkvėptą – tai visko viršūnė. Jaučiu visapusišką šeimos palaikymą. Visi palaiko, bijo, bet palaiko, nes mato kad tai mane daro labai laimingą“, – pokalbį baigė R. Žilinskė.
Keturiuose F-1 etapuose savanoriavusi lietuvė šį sezoną planuoja darbuotis dar dviejuose etapuose, abu jie vyks šių metų rugsėjį. R. Žilinskės laukia darbas pirmą kartą istorijoje vyksiančiame etape Madride ir Azerbaidžano sostinėje Baku vyksiančiose lenktynėse.
