Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP), Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ bei Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga bei Krikščioniškų šeimų sąjungos seniūnai pasirašė valdančiosios koalicijos sutartį. Tai – jau trečioji koalicija per pusantrų metų.
Apie tai „Dienos temoje“ – Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ lyderis Virginijus Sinkevičius.
– Koalicijos sutartis šiandien pasirašyta, bet jūs grįžtate atgal į Briuselį. Ar buvo nors vienas kartas per šias derybas, kai tikrai galvojote, jog grįšite dirbti į Vilnių?
– Kai tas pasiūlymas nuskambėjo ir jis atrodė gana rimtai, tokių svarstymų tikrai buvo.
– Pasiūlymas dėl užsienio reikalų ministro posto?
– Taip. Aš kalbėjausi su artimiausia aplinka ir šeimoje turėjome diskusiją, bet realiai derybų metu to pasiūlymo ant stalo nebuvo. Manau, kad tai labai svarbu paminėti.
Manau, tai atsakingos pareigos, bet tikiu, kad jos visuomet turi būti suderintos ir su prezidentu.
– Prezidentas nenorėjo jūsų matyti užsienio reikalų ministru?
– Aš nežinau, ar iki to atėjo, bet diskusijoje su socialdemokratais tos ministerijos ant stalo nebuvo.
– Jūs būtumėte sutikęs užimti šį postą?
– Svarstyčiau, be jokios abejonės. Mes visuomet pasisakėme už platesnę Vyriausybės perkrovą, kaip ta perkrova atrodytų, Mindaugo sprendimas eiti ar neiti pareigas labai svarbus, nuo ko turėtume atsispirti. Galų gale programa ir tai, ką siektume įgyvendinti. Be jokios abejonės, visa tai turėtų didelės įtakos ir tam sprendimui.
– Aš pirmą kartą išgirdau, kad buvo pirminis pasiūlymas dėl užsienio reikalų ministro ir kitų ministerijų, ir jūs labai rimtai svarstėte šį pasiūlymą, bet sutrukdė prezidentūra.
– Ne, nesutrukdė. Aš abejoju, kad iki to nuėjo. Bet jeigu jau praskleisti širmą, kai buvo pasiūlyta, kai prasidėjo kalba apie ministerijas, Užsienio reikalų ministerijos nebuvo ant stalo. Aš tada pasiūliau socialdemokratams, kad tai galėtų būti ketvirta ministerija, kurią galėtų patikėti demokratams.
– Ar ilgai ėjote iki šių trijų ministerijų: Energetikos, Žemės ūkio ir Sveikatos apsaugos?
– Manau, derybos buvo gana greitos, įskaitant jų kompleksiškumą. Esu tikrai dėkingas, kad visos pusės labai greitai reagavo, redakcinės grupės dirbo ties tekstu. Šioje vietoje tikrai džiaugiuosi bendru darbu ir dėl tos pačios programos, kad nebuvo tokių didelių skirtumų. Aišku, demokratai atėjo su labai didele ambicija, nutaikyta į demografiją, į šeimos paketą ir į labai realų šeimos paketą. Suprantame, kad jis kainuoja pinigų. Bet manome, kad tai valstybės ir tautos išlikimo klausimas.
Jeigu tu jį tik bukai įkiši į „Excel“ ir skaičiuosi, ar šiandien apsimoka, ar neapsimoka, kad gimtų vaikai, tai po 20 metų turėsi ekonominę duobę. Ekonomikos pagrindas pirmiausia yra žmonės.
– Taip, mes tai matėme ir derybiniuose raunduose. Į vieną iš jų buvo iškviestas ir finansų ministras. Kaip suprantu, diskutavote dėl idėjos grąžinti tvarką, kai vaiko priežiūros išmoka siekia vieno iš tėvų pajamas, kuri buvo panaikinta. Jūs esate susiskaičiavę ir žinote tuos skaičius, kiek reikėtų šiai lengvatai grąžinti?
– Apie 70 mln. eurų.
– Iš kur paimti pinigus?
– Viena iš galimybių yra „Sodros“ rezervas. Jeigu pasižiūrėtume pagal „Sodros“ įmokas, tėvystės ir motinystės įmokos siekia apie 700 mln. ir yra išmokama apie 400 mln., 300 nueina į rezervą. Aišku, čia finansų ministras iš karto kelia ranką ir sako, kad tie 300 mln. leidžia mums balansuoti ir subalansuoti fiskalinės drausmės taisykles, kas leidžia vėliau rinkose pasiskolinti atitinkamą sumą. Mes girdime tą. Kalbame, kad jokiu būdu mokesčių žmonėms mes negalime kelti, bet galime peržiūrėti tokius mokesčius, kaip, pavyzdžiui, lošimų mokesčiai, galų gale cukraus mokestis, kokia yra jo apimtis, kad kiek nors tą klausimą subalansuotume.
Bet taip pat – kodėl mes tada esame politikai? Kodėl žmonės mus renka, jei nesugebame pasisakyti ir nustatyti valstybės prioritetų. Manau, visi sutinka, kad valstybės demografija yra kritinės būklės. Jei biudžete to neatspindime, o tik priimame rezoliuciją, paplojame vienas kitam per petį, paplojame rankomis ir pasakome, jog tikimės, kad šeimos bus gausios ir gims daugiau vaikų – be realių paskatų jokio stebuklo neįvyks.
– Kodėl būtent „Sodros“ rezervas? Kodėl jį norite liesti? Ar tai lengviausias kelias? Galima įvardyti skaičiais, kad skaitytojams būtų aiškiau. Šiemet „Sodros“ rezervas dar padidės. Skaičiuojama, kad bus daugiau negu 6,5 mlrd., tai yra maždaug 80 proc. metinių „Sodros“ išmokų – tiek per metus „Sodra“ išmoka. Tai tie 70 mln. atrodo kaip ir nieko tokio. Bet ir „Sodra“, ir opozicija, ir Lietuvos bankas sako, kad to daryti nereikia.
– Jeigu klausyti ekonomistų, kurie žiūri į „Excel“ ir jiems svarbu tik subalansuoti biudžetą, be jokios abejonės, jie demografijos nemato kaip iššūkio ir tos priemonės gal nėra labai reikalingos. Bet manau, kad mes, kaip politikai, turime priimti sprendimus, kurie yra kritiniai mūsų valstybės išlikimui.
Dar kartą pasikartosiu – dabartiniai gimstamumo skaičiai, reali pagalba šeimai egzistuoja tik popieriuje ir gerais ketinimais, bet ne veiksmais. Vienas iš tų veiksmų, aišku, yra prioritetai valstybės biudžete. Man atrodo, kad tai labai aišku ir suprantama visoms politinėms partijoms – tiek socialdemokratams, kurie yra centro kairės jėga, kaip ir Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“, ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai. Man atrodo, kad lengviau yra nulipti iš tų ideologinių bokštų ir ne diskutuoti apie šeimą, o realiai padėti šeimoms ir turėti suprantamą tikslą.
– Tikslas suprantamas, tik iš kur šaltinis?
– Tai darkart sakau, kyla vien moralinis klausimas, kai valstybės demografija yra tokioje prastoje padėtyje ir kai įmokama 700 milijonų. Čia tie pinigai (700 mln.) nėra įmokami iš kokio stebuklingo fondo – tą padaro mūsų gyventojai. Šiuo atveju dalis nueina į biudžetą, o mes tiems patiems gyventojams uždedame išmokų lubas. Ir kai žmogui įvyksta turbūt vienas nuostabiausių dalykų gyvenime – gimsta vaikas – jis turi galvoti, kaip reikės išgyventi su sumažėjusiomis pajamomis. Akivaizdu, kad šeimos labai dažnai turi paskolas, išlaikyti vaiką taip pat kainuoja.
– Finansų ministras vis užsimena apie galbūt svarstomus naujus, pavyzdžiui, turto mokesčius, kurių mes neišnaudojame ir surenkame labai mažai (triskart mažiau nei ES vidurkis, tai yra 0,3 proc. BVP). Ar svarstytumėte grįžti prie turto mokesčių ir kaip vieno iš šaltinių socialinėms reikmėms?
– Aš nenorėčiau svarstyti mokesčių, kurie vėl sukeltų pasipiktinimą tarp gyventojų. Jeigu finansų ministras turi konkretų siūlymą, jis galbūt galėtų būti aptartas. Bet šiuo atveju vengčiau tokių pabandymų, kurie tik suerzina gyventojus ir baigiasi neaišku kuo, nes kai nukeliauja į Seimą, ten jau įsijungia šioks toks populizmas.
Aš žiūrėčiau į tuos mokesčius, kur potencialas nepanaudotas. Akivaizdu, cukrus yra baltoji mirtis, lošimai yra labai baisu. Man atrodo, kad tie mokesčiai, būtent apmokestinant tas sritis, daugiau pasiektų ir tam tikrus socialinius tikslus.
– Inga Ruginienė šiurkščiai pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymą, su šeima vykdama į Italiją. Sprendimas turi teisinių pasekmių, ji trejus metus iš naujo negali būti skiriama premjere, bet ministre gali būti, greičiausiai taip ir atsitiks. Ar, jūsų manymu, jos skyrimas ministre nenusmukdo mūsų politikos moralinės kartelės?
– Šiuo atveju socialdemokratai yra didžiausia politinė jėga ir jie priima sprendimus už ministrus, kuriuos teikia ir skiria.
Kiekvienam politikui pažeidimas turi savo kainą ir ją visuomet nustato rinkėjas. Politikas gali tą kainą prisiimti pats pasitraukdamas arba gali pabandyti padalyti visai bendruomenei. Šiuo atveju šis teikimas moralinę kainą padalija visai bendruomenei, t. y. socialdemokratų partijai.
Koks sprendimas būtų tinkamiausias – man labai sunku pasakyti. Akivaizdu, kad, kaip ministrė, I. Ruginienė tikrai nebuvo prasta. Gal sudėtingiau buvo eiti ministro pirmininko pareigas, bet tai nepalyginami dalykai. Ministro pirmininko pareigos pačios sudėtingiausios valstybėje.
Šiuo atveju ji jau dabar tikrai turi papildomų žinių ir kompetencijų. Jei socialdemokratai, pirmiausia – M. Sinkevičius (mes tikrai nesame to aptarę), mato galimybę, kad ji galėtų dirbti Vyriausybėje, tai yra jų pasirinkimas.
– Įstatymas yra įstatymas, bet yra moraliniai vertinimai, moralinė kartelė.
– Aš tą ir sakau, kad tą kainą bet kuriuo atveju susimoka.
– Paklausiu kitaip – jūs pats eitumėte į ministrus, jei sulauktumėte siūlymo, padaręs šiurkštų viešųjų ir privačių interesų derinimo pažeidimą?
– Šiurkštus yra labai rimtas. Galima, aišku, visuomet žiūrėti į įvairius niuansus. Vis dėlto turbūt priklausytų nuo to, koks tai būtų buvęs poelgis, kokios būtų detalės. Aš irgi turėjau Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pažeidimą dėl to, kad metus nedeklaravau, jog buvau ministras. Pas mane deklaracijoje buvo likę, kad esu tik Seimo narys, o reikėjo pridėti, kad dar esu ir ministras. Tai tų pažeidimų yra įvairiausių.
Manau, čia išmokta kita labai aiški pamoka. Vienas dalykas, aišku, yra ministrė pirmininkė, ministras pirmininkas. Bet kalbant apie keliones, šeimą, tai negali būti užmesta valstybei. Iki tol, kai keliaudavo valstybės vadovai, jie už šeimos dalį susimokėdavo.
– Kiek anksčiau laidoje „Laba diena, Lietuva“ mes žiūrovų klausėme, kaip pasikeis koalicijos darbas jums, demokratams, prisijungus prie koalicijos vietoje „aušriečių“. Dauguma – beveik 70 proc. – žiūrovų atsakė, kad niekaip nepasikeis ir iš koalicijos nieko nesitiki. Ko gero, šie skaičiai rodo nusivylimą, 70 proc. tokioje apklausoje yra labai daug. Ar norite pakeisti šių žmonių nuomonę?
– Be jokios abejonės. Tam mes turėsime įdėti labai daug pastangų. Sakiau ne kartą, kad atstatyti visuomenės pasitikėjimą, kuris per tuos pastaruosius kiek daugiau nei pusantrų metų yra prarastas, bus labai sudėtinga. Dėl to mes pasisakėme už plačią Vyriausybės perkrovą. Tiesiog matematinis veiksmas žmonėms nieko nekeis. Jei neturėsime konkrečių darbų, kuriuos galėsime pristatyti, kur žmonės pajus realų skirtumą, žmonės po dvejų metų, atėjus Seimo rinkimams, sakys, kad visi jūs vienodi ir niekas nepasikeitė. Tai būtų blogiausias rezultatas.
– Bent jau dabar tą rodo apklausa. Sėkmės jums, kad tokių apklausų skaičiai būtų kitokie. Ačiū jums už pokalbį.
