Lietuvos vaikai – vieniši? Yra tokių, kurie pagrindiniu draugu įvardija dirbtinį intelektą

Lietuvos vaikų ir paauglių emocinė sveikata nėra pati geriausia Europoje, mūsų vaikai kenčia dėl vienišumo, rečiau mano esantys pajėgūs patys spręsti problemas, o mergaitės išsiskiria dideliu nerimo lygiu ir pasivijo vaikinus alkoholio vartojimu ir rūkymu.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorius Kastytis Šmigelskas, kuris vadovauja HBSC (Health Behaviour in School-aged Children) moksleivių gyvensenos ir sveikatos tyrimui Lietuvoje, sako, jog kai kurios tendencijos yra pasaulinės, ir priduria, kad jaunuolių emocinis jautrumas yra išaugęs, o suaugusieji ne iki galo tai geba įvertinti.

Paskutinis moksleivių gyvensenos ir sveikatos tyrimas buvo atliktas 2022 metais, kitas bus atliekamas šiemet. Tačiau kadangi tyrimas trunka ne pirmus metus, galima įvertinti įvairias tendencijas: pavyzdžiui, mergaitės ir merginos kur kas dažniau nesijaučia laimingos, kalba apie didesnį nerimo lygį, vienišumą, bet jos taip pat perėmė daugelį berniukų ir vaikinų rizikingos elgsenos modelių.

„Aš gal šiuo aspektu kalbėčiau apie socialinę madą, nes visuomenėje pozityviai žiūrima, kad moterys įgyja daugiau teisių ir galimybių. Ir tai yra gėris daugelyje sričių, bet aš manau, kad nuostata „mes galim viską kaip ir vyrai“ persinešė ir į šitą sritį“, – interviu portalui LRT.lt sako K. Šmigelskas.

Mokslininkas taip pat sako, jog paauglių frustraciją paryškina ir socialiniai tinklai, kurie leidžia matyti, ko neturi, nemoki, lygintis su turinčiais daugiau. Profesorius K. Šmigelskas juokauja turintis idėją, kurios niekas neįgyvendins: socialinio tinklo paskyras leisti susikurti tik nuo 16 metų, su asmens dokumentu ir parašu.

Pasak jo, iš tyrimo matyti, kad dalis paauglių net patys yra bandę apriboti laiką, praleidžiamą prie telefono, tik jiems nepavyko, todėl aiškios nacionalinės taisyklės dėl išmaniųjų telefonų nenaudojimo per pamokas galėtų turėti naudos.

– Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, Pasaulio sveikatos organizacijos iniciatyva metai iš metų vykdomas paauglių gyvensenos ir sveikatos stebėsenos tyrimas. Kadangi tyrimas tęstinis, gal galite papasakoti, ar kaip nors išsiskiria Lietuvos vaikai ir paaugliai bendrame kontekste?

– Šiaip nemažoje dalyje sričių esame maždaug per vidurį, tik kiek dažniau patenkame į prastesnį negu į geresnį trečdalį. Visgi, sakyčiau, išsiskiriame vienišumu, nelaimingumu ir saviveiksmingumo stoka. Saviveiksmingumas – šiek tiek naujas dalykas, kuris anksčiau ne itin buvo nagrinėtas tarptautiniu mastu.

Taigi, sakyčiau, kad apskritai mes esame vidutiniokai, bet kai kur linkstame labiau į prastesnę pusę ir su kai kuriais labiau išreikštais rodikliais. Tarp kitų šalių prasčiausiai atrodome dėl vaikų ir paauglių nelaimingumo, vienišumo ir saviveiksmingumo stokos.

– Kitaip tariant, lietuvių vaikai dažniau sako, kad jie rečiau patys gali išspręsti kažkokias problemas, kad yra vienišesni ir nelaimingesni?

– Taip. Vienišumas yra jausmas – jei žmogus sako, kad jis jaučiasi vienišas, tai nesvarbu, ką kiti sako, tai negali būti objektyvus jausmas. Pavyzdžiui, būti vienam yra pasirinkimas, kai žmogui patinka būti vienam: vienam dirbti, vienam nueiti į žygį ar panašiai. Tai čia yra pasirinkimas. Angliškai yra solitude versus loneliness. Tai loneliness ir yra vienišumas, tai ta būklė, kuri žmogų slegia, žmogus jaučiasi prasčiau, negu norėtų jaustis. Tai ne ta būsena, kuri jį tenkintų.

– Ar kito vaikų ir paauglių vienišumo tendencijos Lietuvoje?

– Žinokite, apskritai, kalbant apie psichikos sveikatos rodiklius kaip sritį, pastaruoju metu vyrauja įdomi tendencija. Aš šiame tarptautiniame tyrime dalyvauju šiek tiek daugiau nei 10 metų ir kai 2016–2017 metais vykdavo tarptautinės diskusijos, kuriuos čia klausimus nagrinėti, kuriuos vertinti visose šalyse, o apie kuriuos spręsti palikti kiekvienai iš jų atskirai, tai psichikos sveikatos rodikliai būdavo tarsi podukros vietoje. Tarsi „visai gal įdomu būtų, bet ar čia sveikata?“. Bet 2018-aisiais susidomėjimas padidėjo, o tada atėjo COVID-19 ir visi suprato, kad psichikos sveikata yra svarbu.

Bet tai reiškia, kad dalis rodiklių nebuvo renkami sistemingai: pavyzdžiui, kažkuriais metais renkami, kažkuriais nerenkami arba nerenkami iš viso. Tačiau kalbant apie tuos duomenis, kurie buvo renkami, per pastaruosius penkerius metus matome stiprų [problemų] pakilimą. Tai kai kurių dalykų gal nevertinom ir nepastebėjom. Bet mes ir socialinėje aplinkoje, ir kituose moksliniuose tyrimuose matome, kad jaunuolių emocinis jautrumas yra išaugęs. Jis yra padidėjęs lyginant su ankstesnėmis kartomis ir tai kelia iššūkių dėl to, kad suaugę žmonės, kurie galėtų jiems padėti, ne visada aiškiai suvokia tą jautrumą.

Tarkime, vaikas, jaunuolis negali rinktis studijų, kurių jis norėtų. Vyresnės kartos sako: „Na, kaip pasiklosi, taip išmiegosi. Mokeisi prasčiau, na ir gauni tai, kas liko.“ O kai kuriems dabartiniams jaunuoliams atrodo, kad tai yra apribojimas, gyvenimo stabdys.

– Jūs norite pasakyti, kad dabartinis jaunimas ir vyresnės kartos savo laiku skirtingai reaguoja į tuos pačius dalykus? Ar yra tam paaiškinimas? Minėjote, kad tai tendencija.

– Negaliu būti kategoriškas, tai labiau mano prielaida. Žiūrint per dešimtmečių prizmę – vienas prancūzų psichologas Christophe`as André yra pateikęs tokią hipotezę, kad 20 amžiaus antroje pusėje, kai žmonija pradėjo įsivažiuoti į technologinę pažangą, žmogui atsirado daugiau laisvo laiko.

Skalbyklė sumažino darbo ir suteikė laiko, mašina sutrumpino keliones, nes, užuot kur nors ėjęs, gali nuvažiuoti. Ir žmogus atrado laiko galvoti apie save: mąstyti, patinka jam kas nors ar nepatinka. Iki tol darbas tiesiog „nunešdavo“ visą dėmesį. Reikėjo eiti plauti indų, keisti vaikui vystyklus, parduotuvėse ieškoti tos vienintelės prekės, o žemės ūkyje – prižiūrėti gyvulius ir panašiai. Tiesiog darbas pasiglemždavo visą dėmesį ir žmogus turėdavo mažiau laisvo laiko. Be abejo, buvo žmonių grupių, kurios turėdavo laisvalaikio: dvarininkai ar pasiturintys žmonės. Ir iš ten ateina literatūra, juk ją ne eiliniai piliečiai rašė. Tad viena paaiškinimo dalis yra ta, kad žmogui atsirado laisvo laiko.

Kita mano hipotezė susijusi su postmodernistiniu pasauliu, nes mes esame situacijoje, kai turime labai daug pasirinkimų, o tai uždeda didelį kognityvinį krūvį žmogui. Dar 20 amžiaus pabaigoje mokslininkų ir verslo tyrimai parodė, kad didesnis pasirinkimų spektras nebūtinai reiškia geresnį pasirinkimą. Juk tai lemia kognityvinį nuovargį: žmogus turi lyginti pasirinkimus, tada sunku atskirti subtilius skirtumus, o padarius sprendimą tenka dar galvoti, ar čia tikrai geriausias sprendimas, gal buvo galima rinktis kitą.

Negana to, jaunam žmogui gali susidaryti iliuzija, kad gyvenime viską galima pasirinkti: kad aš galiu rinktis, kaip gyvenu, su kuo gyvenu, gal ir lytį galiu rinktis, kokį darbą dirbsiu, kur gyvensiu, kiek turėsiu vaikų. Viskas yra gerai, kol viskas „važiuoja“. Kol tie pasirinkimai, kuriuos aš darau, yra pakankami pagal mano norus ir galimybes. Bet jei to nėra – kyla frustracija.

– Bet juk vaikų ir paauglių gyvenimas nėra tiek gausus pasirinkimų, nes jie lanko mokyklas, jų diena suplanuota, egzistuoja tam tikra rutina. Ar ta pasirinkimų gausa vis tiek turi įtakos?

– Jie žino apie galimybes ir čia yra didžiulis skirtumas nuo to, kas buvo anksčiau. Pavyzdžiui, yra tokia šalis Grenlandija. Joje savižudybių rodikliai yra vieni didžiausių pasaulyje, prieš kelerius metus jie buvo net didesni nei Lietuvoje. Kodėl? Dėl to, kad vaikai, jaunuoliai mato pasaulį, mato galimybes, o už jų lango yra tik ruoniai ir meškos.

Kai žmonės prieš 20 ar 50 metų matė tuos ruonius ir meškas, dar gal kažką per nespalvotą televizorių pamatydavo, buvo vienaip. Dabar egzistuoja laisvalaikis, socialiniai tinklai, kur kiekvienas gali matyti, kaip kažkas kitas turi daugiau, geriau, o aš neturiu. Šis sąlytis su daugiau turinčiais labai pasikeitė: socialinių tinklų algoritmai informaciją teikia labai dideliais kiekiais, jei žmogus ties kažkokia informacija išlaikė dėmesį dešimt sekundžių, algoritmas žino, kad vėl reikia rodyti kažką panašaus.

Anksčiau, jei žmogus kažkuo domėjosi, jis pirko žurnalą, žiūrėjo laidą, bet tai buvo filtruota informacija, jos kiekis buvo ribotas. Žurnale, pavyzdžiui, yra 32 puslapiai ir viskas. Dabar viskas yra nykščio atstumu. Šis sąlytis su pasirinkimų gausa ir negalėjimu pasiimti visko kelia frustraciją.

– O kaip paaiškinti tai, kad Lietuvos vaikai ir paaugliai pasižymi didesniu vienišumu, nelaimingumu ir saviveiksmingumo stoka, jei socialiniai tinklai, per kuriuos regime, ko neturime, yra pasiekiami visiems Europos vaikams ir paaugliams? Visi mato, visi lyginasi, seka influencerius, bet kažkodėl Lietuvoje tas nerimas aukštesnis, vienišumas didesnis?

– Sunkus jūsų klausimas. Bet vienas iš dalykų, aš manau, yra tai, kad pas mus vaikų ir paauglių santykis su suaugusiaisiais nėra pakankamai darnus. Ir aš čia neturiu omeny, kad suaugusieji – tėvai ar mokytojai – kažką daro blogai. Jie lyg ir stengiasi daryti gerai, atsakinga tėvystė dabar iškeliama aukštai, bet kartu egzistuoja didelis spaudimas tėvams, kad „jūs turite daryti taip ir anaip“.

Matau, kiek yra jaunų žmonių, kurie atidėlioja tėvystę ne tik dėl to, kad nori daugiau patyrinėti pasaulį, bet ir dėl to, kad „aš bijau turėti vaikų, nes kokia tai atsakomybė!“. Nors šiek tiek šaržuoju, bet kai kuriems atrodo, kad jie privalo turėti tokį darbą, kad galėtų išleisti vaiką į privačią mokyklą ar į Oksfordą, tad vietoje to nusprendžia pasiimti šunelį. Toliau eina abejonės dėl partnerystės: „Pamačiau draugą, kuris išsiskyrė po penkerių metų, tai gal neskubėti daryti sprendimo?“

Nežinau, kiek šie reiškiniai yra paplitę užsienyje, bet matau, kad tas bendravimo paprastumas pas mus yra nykstantis dalykas. Juk iš tėvų, mokytojų ir kitų suaugusiųjų reikia paprasto rūpinimosi jaunu žmogumi: kad tu man svarbus, kad jei tavo gimtadienis, tai aš šventę padarysiu ne kuo pompastiškesnę, ne kad pasirodyčiau prieš ką nors, o tokią, kokios tu nori, „pagal tave“.

Mokytojai patys mokyklose patiria daug įtampos. Aišku, mokykla mokyklai nelygu, bet yra tokių, kuriose tėvai nepasitiki vaikais, nepasitiki ir mokytojais, tada ir vaikai nepasitiki mokytojais, o šie irgi nelieka skolingi. Pasitaiko mokytojų, kurie vaikus pamokose moko vienų dalykų, o per kontrolinį patikrinimą reikalauja kitų.

– Ar jūs kaip nors siejate Lietuvos vaikų ir paauglių nerimo lygį, vienišumą, saviveiksmingumo stoką su skurdo rizikos lygiu arba pajamų nelygybe?

– O čia, žinokite, labai įdomus dalykas. Mes iš Europos tyrėjų grupės kartais gauname užklausų, ar pas mus su duomenimis viskas gerai. Daug kur Europoje tas skirtumas tarp šeimų matomas, bet Lietuvoje mažai yra tokių reiškinių, kur pagal turtingumą labai smarkiai diferencijuotųsi rezultatai, nėra taip, kad jei turtingesnė šeima, tai bus geriau. Nelabai. Lyginant su kitomis šalimis, pas mus tie skirtumai labai maži, kitose šalyse didesni.

– Tokia prielaida gali kilti iš to, kad kai pajamos mažesnės, tėvai kartais dirba per kelis darbus ir gali nepajėgti skirti pakankamai dėmesio vaikams.

– Taip dažnai nutinka, bet į laiką, praleidžiamą su vaikais, sveikiau žiūrėti per kokybę nei per kiekį. Mama ar tėtis, kurie kasdien nuosekliai gali skirti 15 minučių vaikui, tikrai suformuos artimesnį santykį nei tie, kurie skirs vaikui valandą ar dvi, bet tas santykis bus reiklus ir kontroliuojantis „Ar viską padarei?“, „Kaip tu čia nieko nesupranti, aš tiek kartų aiškinau?“. Įgalinantis, nuoširdus 15 minučių pabuvimas su vaiku gali būti žymiai naudingesnis.

Tikrai žinau iš savo bendraamžių ar jaunesnių žmonių, kurie augina vaikus, kad jie sėdi su vaikais po valandą ar kelias net pradinėse klasėse, nors net pažymiai jiems nerašomi. Visgi toks santykis nebūtinai puoselėja ryšį, vietoje to labiau nukreipia į rezultatą, į pasiekimus, o ne į buvimą kartu, supratimą ir palaikymą. Mes labai susitelkę į išorinius sėkmės dalykus: pinigai, pasiekimai, pažymiai, alga, socialinė padėtis, padėtis visuomenėje. Visi šie dalykai veikia kaip spaudimas.

Net švietimo ir mokslo ministrė, tikriausiai nenorėdama nieko blogo, kalbėdama apie 10 balų pridėjimą sakė, kad kitaip vaikai nebūtų turėję galimybės pretenduoti į aukštąsias mokyklas, būtų likę už borto, visiškai be jokios ateities. Bet ką tai reiškia vaikams, kurie lieka profesinėse mokyklose? Kad jie yra nurašyti. O mes akivaizdžiai matome, kiek trūksta profesinio išsilavinimo žmonių. Pabandykite nueiti dviračio pasitaisyti – dvi tris savaites gali tekti laukti arba mokėti didžiulius pinigus. Reikia kanalizaciją sutvarkyti, vėl reikės laukti. Trūksta amatininkų, paprastų profesijų žmonių, bet mes jų neskatiname, sakome „čia tik nesėkmė“, „tai tiems, kuriems nepasisekė gyvenime“, orientuojamės į tai, kad būtinai reikia įgyti aukštąjį išsilavinimą.

Tokie dalykai užkelia reikalavimus jaunimui – jie turi būtinai įstoti, būtinai kažką pasiekti, socialiniai tinklai savo dar prideda. Aš galvoju, kad jaunam žmogui, kuris nebūtinai turi palaikantį santykį, turėtų būti sunku.

– Lietuvoje mergaičių nerimo lygis yra kur kas aukštesnis nei berniukų, ypač vyresnėse amžiaus grupėse. Kodėl taip yra? Ar tai susiję su tuo, kad vaikinai rečiau išsako savo nerimastingas mintis, ar yra koks kitas paaiškinimas?

– Čia gali būti daug priežasčių. Tai yra globali tendencija. Sakyčiau, kad reikėtų nepamiršti ir elementarios biologijos: tam tikrus dalykus lemia ir hormonų svyravimai, o tai atsiliepia emocijoms, savijautai.

Kitas dalykas, kad vyriški hormonai labiau palaiko gynybines ir atsiribojimo strategijas, iš serijos „Ai, koks skirtumas“. Evoliuciškai tai nebuvo blogas dalykas, nes jautrumas smulkiems signalams ne visada yra geriau – tai reiškia, kad tuomet reikia tvarkytis su tais smulkiais signalais. Dažnai sakoma, kad berniukai mažiau dėmesio kreipia į smulkmenas. Nebūtinai tai taisyklė, dabar didelė įvairovė, bet tendencija išlieka – vaikinams ar berniukams numoti ranka, nekreipti dėmesio arba sakyti „ai, man nesvarbu, einu pasportuosiu“ yra lengviau nei mergaitėms. Sportas ar fizinė veikla giliąja psichologine prasme gali būti vertinama kaip gynybinė reakcija, kaip atsitraukimas, bet tai turi efektą, žmonės pamato, kad jiems palengvėja. Fizinio aktyvumo metu išsiskiria hormonai, kurie didina malonumą ar lengvina kančią, be to, tai atitraukia dėmesį.

Tad tikrai galima sakyti, kad vaikinai kultūriškai ir biologiškai yra labiau linkę taikyti emocinio diskomforto nepriėmimo strategiją: „ai, man viskas gerai“, „ai, čia nesvarbu“. Jeigu tai nėra didelės svarbos klausimas, tokia įveika yra sveika, bet jei didelės svarbos – tada prasideda problemos.

O tokios situacijos, kai socialiniame tinkle negavau tiek patiktukų, kiek norėjau, statistiškai merginoms bus skaudesnės nei vaikinams. Kartais iš studentų tenka girdėti: „Aš parašiau žinutę kursui, matau, kad visi pamatė, bet nesureagavo, ir aš įsižeidžiau.“ Na gerai, žmogus perskaitė, gal jis užimtas arba perskaitė ir nenori reaguoti, bet reakcijos nebuvimas jau įprasminamas, kuriamas burbulas, kad esu nesuprastas, gal grupė priešiška ir panašiai. Tas pateikimas ir perteikimas merginoms turi didesnę prasmę ir tai gali būti susiję su tam tikru jautrumu, nes gamta į moterį sudėjo daugiau saugiklių, kaip atliepti kito diskomfortą ir subtilius ženklus, kad kažkas ne taip. Gana nemažai yra tekę matyti ir girdėti, kad mamoms lengviau pastebėti, jog vaikui kažkas ne taip. Tai nereiškia, kad vyrai to nemoka, bet moterys labiau atkreipia dėmesį į signalus.

– Siejate tai su prigimtimi?

– Aš nežinau, ar tai tik prigimtis. Dabar nemadinga kalbėti apie biologinius veiksnius, dabar viską mes galime išmokti, viską pakeisti, bet čia gali būti ir hormoniniai aspektai. Kaip minėjau, vyriški hormonai kelia jautrumo slenkstį aukštyn: kuo daugiau vyriškų hormonų, tuo signalas, kad kažkas blogai, bus vėliau, kol dar neatėjo slenkstis „viskas, nebegaliu“.

Kai kurie psichologai kelia hipotezę, kad vaikinai ar vyrai rečiau skundžiasi ir dažniau taiko gynybą „viskas gerai, mes stiprūs“. Gali būti, kad čia yra tiesos, bet tas skirtumas tarp berniukų ir mergaičių yra ryškus. Tik kas mus, kaip tyrėjus, išmušė iš vėžių, tai, kad mergaitės pagal rizikingą elgseną pasivijo vaikinus.

– Norėjau apie tai ir klausti. Duomenys rodo, kad Lietuvoje merginos pagal rizikingą elgseną – alkoholio vartojimą, rūkymą – pasivijo vaikinus. Kas čia įvyko, jūsų nuomone: pasikeitė mados ar kas nutiko?

– Anksčiau būdavo, kad vaikinai daugiau rūko, daugiau geria, dabar žiūrim – pasivijo merginos. Tai išeina dvigubas efektas: merginos ir jautresnės, ir renkasi toksiškesnes įveikas – tai yra didžiulis pavojus, mes anksčiau to nematėme nei Lietuvoje, nei Europoje. Visą laiką būdavo, kad vienoje vietoje geriau sekasi berniukams, kitoje – mergaitėms, o dabar ne.

Aš gal šiuo aspektu kalbėčiau apie socialinę madą, nes visuomenėje pozityviai žiūrima, kad moterys įgyja daugiau teisių ir galimybių. Ir tai yra gėris daugelyje sričių, bet aš manau, kad nuostata „mes galim viską kaip ir vyrai“ persinešė ir į šitą sritį.

– Nemanote, kad bent jau rūkymo srityje savo darbą padarė ir pramonė, nes atsirado ir elektroninės cigaretės, ir kaitinamojo tabako įrenginiai, nebėra tradicinio rūkalų kvapo?

– Taip, gamintojai irgi dirba, kad paliestų kuo jaunesnes grupes, o merginos, mergaitės taip pat gali būti jų tikslinė grupė. Rinkos pasiūla tikrai gali prisidėti prie elgsenos pokyčio. Bet rinkos pasiūla nesuveiktų, jei merginos sakytų „ne, ne, ne“. Bet jeigu įsivyrauja nuostata, kad tai nieko blogo stresui pašalinti, nuotaikai pagerinti, tada mastai ima augti.

Beje, kalbant apie elektronines cigaretes, sakyčiau, kad mes tarp jaunimo esame vieni iš Europos lyderių (blogąja prasme). Ir nors negaliu to teigti drąsiai, gali būti, kad tai susiję su prastesniais psichikos sveikatos rodikliais. Tie rodikliai ir anksčiau nebuvo patys geriausi.

– Ar aš teisingai suprantu, kad iš to, jog merginos rodo didesnius nerimo rodiklius ir demonstruoja panašiai su vaikinais rizikingą elgseną, jūs regite tam tikrą pavojų mergaitėms ir merginoms?

– Jei kalbėčiau kaip mokslininkas, sakyčiau, kad mes ateiname į nežinomą zoną, nes anksčiau populiacijos mastu taip nebuvo. Anksčiau moterų grupėje buvo jautresnis emocinis priėmimas, bet saugesnė elgsena su psichoaktyviomis medžiagomis, geresnis maisto pasirinkimas. Dabar matome, kad viskas kitaip.

Kad tai turės ilgalaikių pasekmių, nedrįsčiau teigti, bet gali turėti. Psichotropinių ar psichiką veikiančių medžiagų poveikis emocijoms, emocijų valdymui, savireguliacijai egzistuoja, jis seniai žinomas. Tampa sunkiau susitvarkyti su emocijomis, kyla priklausomybių rizika, kartu ateina ir fizinės sveikatos pavojai. Garantijų, kad čia bus problemų, duoti negaliu, bet tai, ką žinome apie tokių medžiagų poveikį, signalizuoja, kad ateiname į tašką, kai reikės pasiekti mergaičių ir merginų tikslinę grupę kalbant apie profilaktines programas. Nes dabar jos buvo taikomos vaikams ir jaunuoliams bendrai.

– Kaip su alkoholio vartojimu? Tvyro nuomonė, kad jaunimui tai nebeįdomu, daugiau domimasi narkotinėmis medžiagomis.

– Čia įdomus dalykas. Alkoholis vis dar yra vartojamas jaunimo gretose, kai kur daugiau, kai kur mažiau. Vartojamos įmantresnės psichoaktyvios medžiagos, kurios neįeina į klasikinius apibrėžimus, dažniau yra didmiesčių problema. Jeigu jie turi tokių medžiagų, alkoholio jiems nebūtinai reikia arba jį kaip kokteilius vartoja ir to nelaiko alkoholiu.

Taip, jaunimas alkoholio vartoja mažiau nei prieš dvidešimt metų, bet vartojimas išlieka. O rūkymas yra didesnė problema, nes jis žymiai lengviau maskuojamas, turi pasirinkimų įvairovę be kontrolės mechanizmų, tėvai tokį rūkymą sunkiai pastebi.

– Kai kurios šalys, siekdamos pagerinti vaikų ir paauglių emocinę būklę, imasi įvairių būdų. Pavyzdžiui, vienas iš jų – draudimas naudoti išmaniuosius telefonus mokyklose. Tai jau tapo pasauline tendencija. Bet Lietuva pasirinko ne nacionalinį draudimą, o rekomendacijų kelią: ministerija mokykloms rekomenduoja. Ar tai gerai?

– Aiškios taisyklės šioje situacijoje būtų geriau nei neaiškios. Iš atskirų mokyklų stebėjimo mes matome pokyčių, kad ten, kur telefonai draudžiami, prasiplečia vaikų bendravimas, to bendravimo yra daugiau, judėjimo daugiau, vaikai tampa gyvybingesni, o per pamokas susitelkia į tai, kur dabar yra. O tėvų galimybė susisiekti su vaiku gali būti užtikrinama per administraciją.

Vaikai yra perkrauti dirgikliais. Kai mes darome tikslines diskusijų grupes su skirtingo amžiaus vaikais, jie gana atvirai sako, kad norėtų mažiau laiko praleisti socialiniuose tinkluose ir prie telefonų. Dalis vaikų net yra bandę mažinti savo prie telefonų praleidžiamą laiką, bet jiems nepavyko. Jie bandė, nes jaučia, kad tai neduoda gėrio.

– Kiek sudėtingesnis klausimas apie socialinių tinklų draudimą vaikams. Australija, Indonezija, Malaizija įvedė draudimus vaikams naudotis socialiniais tinklais, Prancūzija irgi ėmėsi žingsnių šia linkme. Kaip manote, ar to reikia imtis?

– Iš mokslinės praktinės pusės žiūrint, tą reiktų daryti, tik klausimas, ar leisti naudotis nuo 14, ar nuo 16 metų. Aš manau, kad nuo 16 metų saugiau, nes tokio amžiaus jaunuolių smegenys brandesnės ir savireguliacija stipresnė. Bet didysis klausimas, kaip tą padaryti realistiškai, kai tą gali daryti tik didžiosios korporacijos? Apėjimo būdų yra labai daug. Dabar gali būti įvairių sprendimų, bet aš įsivaizduoju tik senovišką scenarijų, kurio niekas nesiims, – kad socialinių tinklų paskyra būtų gaunama su dokumentu ir parašu.

Kažkodėl kai žmogus nepilnametis, iki tam tikro amžiaus jis negali turėti banko sąskaitos ir mes jį nuo to apsaugojam. Kad jis neturėtų lytinių santykių pernelyg anksti – irgi apsaugome. O nuo socialinių tinklų saugoti tarsi nereikia? Manau, kad idėja paskyrą susikurti tik su pasu šiuo metu yra neįgyvendinama, bet aš jos neeliminuoju kaip galimo būsimo visuomenės etapo, nes tai išspręstų trolių, botų ir fiktyvių paskyrų problemas, sumažintų apgavysčių, kai prisidengiama kitais veikėjais, skaičių. Tiesiog dabar niekas nedrįsta tokio žingsnio žengti.

O Australijos atveju tie teigiami rezultatai nelabai matomi. Europoje pastaruoju metu irgi kalbama apie reguliavimą, bet pagrindinė Europos problema yra tai, kad ji neturi europinių socialinių tinklų.

– O kaip jūs matote dirbtinio intelekto įtaką vaikų ir paauglių emocinei savijautai? Tikriausiai specifiškai apie tai vaikų neklausiat?

– Šiais metais ketinam klausti, tad, kaip sakoma, „neperjunkite kanalo“. Aš vengčiau išsakyti savo nuomonę, bet dėl vienišumo yra aspektas, kad esama jaunų ir labai jaunų žmonių, kurie net įvardija, kad dirbtinis intelektas yra jų pagrindinis draugas arba pagrindinis „žmogus“, su kuriuo jie tariasi ir kuriam pasipasakoja. Negaliu to kategoriškai vertinti kaip blogo dalyko, nes jei kalbam apie tai, ar neturėti nieko, ar turėti dirbtinį intelektą, kuriuo pasikliauji, tai antrasis variantas yra geriau.

Bet yra svarbesnis klausimas – kokio funkcionalumo žmogus išeis į gyvenimą? Ar toks, kuris sugeba susišnekėti su kompiuteriu ir telefonu, ar toks, kuris geba veikti tarp žmonių? Tai šiuo aspektu, jei labai susitelkiama į dirbtinį intelektą, padėtis gali būti ne iš geriausių. Bet tai dinamiška technologijų sritis. Kai kurie dirbtinio intelekto įrankiai gali būti pakoreguoti. Man yra tekę girdėti iš keleto žmonių, kad kai jie kalbasi apie savo emocinius sunkumus, dirbtinis intelektas pasiūlo paieškoti, su kuo būtų galima pasikalbėti gyvai. Aš manau, kad tai optimalus variantas: ir leidžia išlieti jausmus, ir pasako, kad tau reikia gyvo kontakto.

Dėl dirbtinio intelekto esu atsargus, bet matau pozityvių jo panaudojimo galimybių. Aišku, kyla klausimas, ar nepaplis automation bias tendencija, kad jeigu man ką nors pasakė dirbtinis intelektas, aš tuo pasitikiu labiau nei jei tai pasakė žmogus. O tai yra kelias į tarpusavio nepasitikėjimą.

Pavojus su tuo dirbtiniu intelektu yra ir tai, kad nėra jokios teisinės atsakomybės už tai, kur veda mintis, ir nėra formuojami asmeniniai santykiai tarp žmonių. Jeigu gyvame santykyje žmonės padeda vieni kitiems, tai stiprina santykį, ryšį, bet jei telefonas ar kompiuteris padėjo, o žmogus ne, tai kaip tik gali formuotis atšiauresnis santykis žmonių atžvilgiu, gali būti sunkiau priimti kitoniškumą, žmogiškas reakcijas. Jau teko skaityti, kad buvo atliktas nedidelis tyrimas, juo nustatyta, kad daugiau dirbtinį intelektą naudojantys žmonės turėjo mažesnį pakantumą nepalankioms kitų žmonių emocijoms. Jeigu tau žmogus pasako „kaip tu čia nieko nesupranti“, asmuo jautriai reaguoja, nes dirbtinis intelektas juk mandagus.