Radijo entuziastas, arbatos gurmanas ir biotechnologijų moksliukas – taip būtų galima pristatyti Vilniaus dailės akademijoje (VDA) Biotechnologinio meno laboratoriją įkūrusį menininką Janą Glöcknerį. LRT.lt jis pasakoja apie intelektualinę arbatos galią, grybų choreografiją, meno ir mokslo ribas ir gyvenimą su nepagydoma liga.
Bavarijoje gimęs menininkas su pagyrimu baigė vizualinės komunikacijos studijas Kaselio aukštojoje meno mokykloje, stažavosi Estijoje, vėliau studijavo medijų meną ir dizainą Veimaro Bauhauzo universitete, o 2020 metais atvyko į VDA tęsti tyrimų doktorantūroje.
J. Glöckneris kalba autentiškai, aštriai ir be užuolankų – apie grybus, bakterijas, eiblizmą (žmonių su negalia nuvertinimą), kolonijinę mokslo prigimtį ir pasaulio tvarką sukausčiusius absurdus.
Menininko darbų Lietuvos publika galėjo išvysti MO muziejuje ir mugėje „ArtVilnius`22“. Jis taip pat dalyvavo prestižinėse Kaselyje (Vokietijoje) vykusiose parodose „Documenta 14“ ir „Documenta 15“ – į pastarąją jį pakvietė edukacinis kolektyvas „Gudskul“.
Arbata – tai santykiai
– Janai, ar arbata intelektualiai pranašesnė už kavą?
– Tikrai ne. Tiesiog nesu kavos gėrėjas, bet per dieną galiu išgerti bent kelis puodelius arbatos. Iš esmės visos arbatos rūšys yra tas pats augalas, lotyniškai vadinamas Camellia sinensis. Suprasdami, kaip veikia augalo lapų fermentai, galime išgauti žaliosios, baltosios, puero, GABA ulongo skonius. Žmonės vis dar aiškinasi, kokios šio augalo galimybės. Tiesa, panašiai kaip ir kava, arbata turi ir politinę reikšmę: jos įtaka pasaulinė, tai vienas vartojamiausių gėrimų Žemėje.
– Kuo ji jums įdomi biotechnologiniu ir meniniu požiūriu? Kas vyksta užpylus Camellia sinensis lapus verdančiu vandeniu?
– Pasakojimą noriu pradėti nuo kiek tolesnio taško. Kūrėjo kelią pradėjau nuo to, ką žmonės vadina biotechnologiniu arba biologiniu menu. Šią sritį analizavau disertacijoje, todėl turėjau sugalvoti oficialų terminą, taip gimė meninės biotechnologijos. Biotechnologijų yra įvairiausių: nuo medicininių, farmacinių iki ūkinių.
Baigęs mokslus ėmiausi dėstymo ir supratau, kad reikės bendrauti su studentais iš įvairių kontekstų. Kai kurie būna baigę biologijos ar biotechnologijų programas – nenorėjau, kad jie nuobodžiautų, o kitiems reikia daugiau bazinių žinių.
Tiesa, pastebiu pokytį po pandemijos: ne tik išmokome plauti rankas, bet ir sužinojome, kas yra RNR ir DNR. Taigi vienas iš sprendimo būdų buvo arbata – jos šiluma kuria jaukią erdvę, kurioje galime kalbėtis ir niekas nėra verčiamas eiti „prie lentos“.
– Arbata – tai santykiai.
– Taip, santykiai su augalais, grybais, žmonėmis, kitais gyvūnais ir esybėmis. Tikriausiai taip sako visi, kalbėdami apie meną ir biologiją (juokiasi).
– Ar jums neužteko tiesiog būti mokslininku? Kam reikalingas menas?
– Nesu mokslininkas, neturiu jokio rimto pasirengimo! Čia ir esmė. Mokykloje specializavausi biologijos srityje, universitete lankiau kelis parengiamuosius kursus, kad galėčiau dirbti mikrobiologijos srityje, bet tik tiek. Buvau ugdytas kaip menininkas, tik netikėtai susidomėjau grybais, jie atvedė mane į mikrobiologiją.
– Visai atskira karalystė.
– Būtent.
– Pakalbėkime truputį apie jūsų biografiją. Esate iš Vokietijos, Bavarijos. Ar šis regionas puoselėja arbatos kultūrą?
– Taip, gimiau visai šalia geležinės uždangos, bet vakarinėje pusėje, Bavarijoje. Vis dėlto arbatos kultūrą labiau puoselėja šiaurinė Vokietijos dalis – čia geriamą Rytų Fryzijos arbatą pripažįsta ir UNESCO. Jos mišinys turi savitą ruošimo būdą, leidžiantį išgauti stiprų, salyklišką juodosios arbatos aromatą.
Tiesa, prieš kurį laiką Bavariją užkariavo žaliosios arbatos kultūra – čia buvo galima nusipirkti stiprių kiniškų arbatžolių, pavyzdžiui, „gunpowder“. Ilgainiui regionas ir aplinkinės Vokietijos savivaldybės pateko į japonų arbatos entuziastų gniaužtus.
– Įsivaizduoju jus mažą vaiką, sėdintį su močiute, geriantį ramunėlių arbatą ir plepantį apie kaimynus. Ar turite kokių nors sentimentalių prisiminimų apie arbatos gėrimą su šeima ar draugais?
– Nekenčiu ramunėlių arbatos! Jos nekenčia ir mano mama, todėl jai kilo geniali idėja sumaišyti ją su mėtomis. Mama ją užplikydavo, kai susirgdavau, tad šiandien negaliu gerti ir mėtų.
Paradoksalu, bet buvau tas keistuolis, atnešęs arbatos gėrimą į dėl kavos išprotėjusių draugų ir šeimos ratą. Namie buvo labai daug kokybiško porceliano, mat mano seneliai ir proprosenelis susiję su porceliano gamyba: vienas giminaitis dalyvavo gaminant porcelianą „Hindenburgui“, tam cepelinui, kuris vėliau sudužo.
Taigi namie buvo įvairiausių kavos servizų – nuo mokos iki petit déjeuner, tačiau vienu metu tėvui kava nusibodo ir jis ėmė gerti žaliąją arbatą.
– Galbūt jis norėjo būti sveikesnis?
– Įdomu, tokių teiginių gausėja, ypač su japoniškosios mačios karštlige. Bet yra tyrimų, rodančių, kad kava iš tikrųjų labai sveikas gėrimas. Ji padeda nuo visokių negalavimų, gal net gali užkirsti kelią kai kuriems įprastiems senatvės negalavimams.
– Įsivaizduoju jus studentą – jauną, dvasingą, menišką. Ar kada nors susidūrėte su vakarietišku Azijos kultūros fetišizavimu?
– Tikrai taip. Gimnazijoje. Ar galėtumėte man įpilti arbatos? Mano rankos dabar šaltokos ir nenoriu sudaužyti šio prašmatnaus puodelio.
– Ar reikėtų cukraus?
– Ne.
Vis dėlto jūsų minėtas Azijos kultūros fetišizavimas ateina kartu su arbatos gėrimu kultūroj, kurioje dominuoja kava. Nors visada domėjausi mokslu ir buvau arti jo, pastebėjau, kad nuėjęs į kitą – ne visai mokslinę pusę – patenki į tą patį katilą su pamišėliais. Be abejo, esama patikimų žmonių su autentiška kultūra ir net šamanizmo apraiškomis, bet atskirti juos nuo apsimetėlių, antivakserių, fašistų ir tiesiog sukčių darosi sudėtinga.
Profesiniu ir asmeniniu požiūriu stengiuosi išlaikyti atvirą protą alternatyvai, suprantu, kad vakarietiška mokslo kultūra yra kolonijinė, kad dekolonizuoti save nėra taip lengva, bet elgiuosi labai atsargiai.
„Jaučiuosi lyg siaubo filmo veikėjas“
– Su amžiumi tampate konservatyvesnis ar liberalesnis? Kurioje politinių pažiūrų skalės pusėje esate?
– Esu atlikęs kelis labai įdomius internetinius testus, jie parodė, kad esu labai toli kairėje. Esu queer, turiu negalią, matyt, mano politiniai pasirinkimai logiški. Apmokestinkime turtinguosius ir juos suvalgykime! Paaukokime kokį milijardierių, atimkime iš jo pinigus ir atiduokime tiems, kuriems reikia!
Jaučiuosi lyg būčiau pagrindinis siaubo filmo veikėjas: žinau, kad mirsiu, bet iki tol nutiks daug baisių dalykų.
Štai Vokietijoje pernelyg daug milijardierių, kurie savo turtą tiesiog paveldėjo, o ne užsidirbo. Tai tiesiog 700 metų besitęsiantis feodalizmas – nors kilmės statusas panaikintas seniai, jį teberodo turtas.
Taigi amžėdamas jaučiu, kad mano kairuoliškumas vis didėja (juokiasi).
– Kai kalbėjome prieš interviu, gavau jūsų leidimą užduoti kelis klausimus apie retą ligą.
– Taip, šoninės amiotrofinės sklerozės (ŠAS) diagnozę man nustatė pernai gegužę. Tai neurodegeneracinė liga, kuriai nėra gydymo ir pakankamo mokslinių tyrimų finansavimo, todėl turiu naudotis vežimėliu ir paprašyti jūsų, kad įpiltumėte arbatos.
Mano skeleto raumenys vis labiau praranda kontrolę: kai kuriems tai prasideda nuo rankų, nelaimingiesiems – nuo kvėpavimo takų, o man – nuo kojų. Visi bijome lėtai uždusti. Jaučiuosi lyg būčiau pagrindinis siaubo filmo veikėjas: žinau, kad mirsiu, bet iki tol nutiks daug baisių dalykų.
– Kaip tvarkotės egzistenciškai?
– Vienas būčiau seniai subyrėjęs, bet gaunu daug palaikymo iš partnerės, ji taip pat menininkė. Realybė visai kitokia nei holivudiniame kine, kai protagonistas, sužinojęs, kiek jam liko gyventi, įgauna daug gyvybinės energijos.
Vis dėlto esu privilegijuotas – dirbu tai, kas mane domina, galiu valdyti savo laiką, esu gyvas. Randu būdų egzistuoti.
Kartu jaučiuosi keistai, nes pastebiu eiblizmo apraiškų. „Kaip tavo gyvenimas įkvepia – aš taip negalėčiau“, – kartoja žmonės. Kad ir kaip norėčiau supratimo, ką reiškia sirgti ŠAS, niekam nelinkėčiau to patirti. Lietuvoje mūsų tėra apie 200, dauguma – vyresnio amžiaus pacientai, tad lobizmo sistema neveikia, Lietuva nedalyvauja jokiuose vaistų tyrimuose. Mums tai lenktynės su laiku.
Kaip priversti grybus šokti
– Ačiū už atvirumą. Vis dėlto pirmiausia esate menininkas ir tyrėjas, liga neapibrėžia visos jūsų asmenybės. Gal galėtumėte pats atsirinkti ir įvertinti, kurie jūsų kūriniai šiuo metu jums svarbiausi?
– Norėčiau susitelkti ne į vieną monolitinį kūrinį, bet į jų seriją. Užuot kūręs vieną skulptūrą, tiriu medžiagas žmogaus dydžio vokiečių ir sovietų gamybos 90 litrų bioreaktoriuje (šypsosi). Tad vienas pastarųjų darbų buvo filmas „Fliehende Sterne“ (liet. „Sprunkančios žvaigždės“) apie „šlapią choreografiją“.
– Kaip priversti grybus šokti?
– Čia ir yra smagioji mano tyrimo dalis! Sunku patikėti, kad yra būdų, kaip grybai gali išgyventi po vandeniu, nes jiems, kaip ir žmonėms, reikia deguonies. Čia galima nubrėžti paralelę su žmonėmis Tarptautinėje kosminėje stotyje – technologijos ir žinios padeda jiems aklimatizuotis.
Užuot kūręs vieną skulptūrą, tiriu medžiagas žmogaus dydžio vokiečių ir sovietų gamybos 90 litrų bioreaktoriuje.
Pasirodo, grybai daug atsparesni už mus. Man patinka galvoti, kad jie atkeliavo iš kosmoso ir mes esame jų palikuoniai. Bent jau tyrimai parodė, kad jie gali laisvai keliauti skriejančio meteoro viduje ir išlikti gyvi. Ėmęsis šio darbo ir pats galvojau panerti į vandenį kartu su grybais, bet, deja, susirgau.
Vis dėlto kai kurie žmonės baksteli pirštu į galios santykių dinamiką – neva verčiu grybus kažkaip elgtis. Atsakau, kad taip, esu žmogus ir valdau technologijas, bet, palyginti su jais, esu silpnas: jei nenori daryti to, ko noriu, jie to nedaro. Todėl turiu suprasti, ko nori jie. Šokyje jie veda, o aš viso labo klumpinėju ir stengiuosi neužkliūti už savo paties kojų.
– Vadinasi, kuriate ekosistemas, kad grybas galėtų elgtis kaip žmogus?
– Taip būtų nueita per toli. Svarbu pripažinti kitą kaip kitą ir neversti jo elgtis žmogiškai. Galbūt pats turėčiau nustoti būti žmogumi ir šiek tiek elgtis kaip grybas. Kuriu itin techninę, sterilią aplinką, o mokslas dar nėra taip pažengęs, kad pavyktų kurti ekosistemas.
– Kuriate fikciją, o ne gamtos tęsinį. Ar tai nėra meno funkcija?
– Dabar gamta nebeegzistuoja, ji tėra europietiška, romantinė sąvoka. Iki tol žmonės tiesiog gyveno savo aplinkose, vėliau tapo tokie privilegijuoti, kad fizinis darbas nebe toks svarbus. Štai čia atsirado kraštovaizdžio idėja. Įsivaizduokite vokiečių tapytojo Casparo Davido Friedricho drobių personažus, žiūrinčius į gamtą. Galiausiai ji susiniveliavo į išteklių šaltinį: kertame medžius, nes mums šalta ir reikia malkų.
Gamtos sąvoka šiandien itin problemiška. Tiesą sakant, sušikome planetą ir nebėra nė vienos žmogaus nepaliestos ekosistemos. Juk reikėjo daryti tuos kvailus branduolinius bandymus ir dėti į benziną švino, kad varikliai geriau dirbtų.
Nors kuriu fikciją, patinka ir gurkšnis realybės. Nepatinka biomeno projektai, kuriuose tik grynoji meno istorija. Myliu mokslinę fantastiką, bet nesu rašytojas – dirbu tą kruopštų, purviną laboratorinį darbą.
– Ar esate moralistas?
– Neapibūdinčiau taip savęs, tačiau turiu stiprų etinį stuburą. To link juda ir mano tyrimai.
– Kaip atrodo jūsų diena laboratorijoje? Ar esate tas pašėlęs susivėlęs mokslininkas, ką nors užsirašantis užrašinėje?
– Norėčiau tokios romantikos, bet kasdienis darbas laboratorijoje yra daug mažiau kinematografiškas. Ateinu, įjungiu visas mašinas ir apžiūriu miegančias kultūras. Jei tingiu rašyti, naudojuosi diktofonu. Šis momentas gal kiek ir primena kiną – vaikštau po laboratoriją ir kalbu sau: „Bla bla bla, ši kultūra jau truputį didesnė“ arba „Gal tai jau kontaminacija, matau nedidelį šydą.“
O šiaip didžioji mano darbo dalis yra valymas. Mikrobiologijoje reikia nuolat sterilizuoti švirkštus, adatas ir kitus daiktus.
Tiesa, kartais būna nušvitimų. Dirbu su kokia gyvąja kultūra, o ši užsispyrusi nenori augti. Tada reikia paimti kokį mažą įrankį ir ją įbrėžti (niekšiška). Kitą dieną grįžti ir matai visą šį augimą! Grybas lipa lauk iš Petri lėkštelės!
– Kaip jaučiatės dėl minties, kad jūsų menas – ne estetika, o smalsumas? Ar galiu taip sakyti?
– Biotechnologinis menas iš tiesų susijęs su estetika. Juk grybą auginame tam tikra forma. Žaviuosi tobulomis stalo teniso kamuoliuko dydžio sferomis su mažais spygliukais... Bet taip, man tai ir labai smalsu. Ko gero, pagrindinis klasikinio ir biotechnologinio meno skirtumas yra tai, kad pastarasis turi rezultatą. Dirbant su bioreaktoriumi, procesas yra dvilypis: tai, kas vyksta iki produkto susidarymo, ir tai, kas daroma vėliau, – produktą išgryninant ir paruošiant naudoti.
Penicilinas yra klasikinis pavyzdys. Kai kurių šaltinių teigimu, jį bioreaktoriuje gamina grybas Penicillium rubens. Paprastai šio antibiotiko gamintojams kyla dilema, kaip priversti grybą išskirti daugiau penicilino per trumpesnį laiką ir už mažiau pinigų. Taigi efektyvumo klausimas visada kvėpuoja į nugarą.
– Ko išmokote žaisdamas su grybų pasauliu?
– Kūnai kur kas labiau prisitaikantys ir transformuojami, nei maniau. Kaip jaustumėtės, jei jūsų ranka po truputį atsiskirtų ir maždaug po trijų mėnesių prisijungtų atgal? Būdami to paties individo dalimi, mano grybai kuria pavienių rutulių formas. Jei sustabdyčiau biotechnologinį procesą, jie it koks cepelinas vėl suliptų į vieną kūną.
Taip pat niekada nerenku grybų iš sengirių – tai ekstraktyvu. Dirbu tik su grybais, augančiais netoli laboratorijos. O kai baigiu tyrimą, visas kultūras grąžinu ten, kur jos buvo, kad jos susijungtų su pirminiu kūnu.
Belieka tik svarstyti, kas įvyksta, kai jos susijungia. Gal įvyksta koks keistas kvantinis susijungimas?
– Nebijote sukurti pasaulio pabaigos ir sulaukti Viktoro Frankenšteino likimo?
– Dėl šios priežasties dirbu tik su grybais, o ne su bakterijomis, kurios daug lengviau gali tapti pabaisomis. Ko gero, nuliniai pacientai ir užgimsta kur nors akademijose, ligoninėse, nes negalime laikytis visų griežčiausių protokolų. Daugeliui antibiotikų atsparus Staphylococcus aureus sukurtas žemės ūkyje, nes antibiotikus naudojome skatindami kiaulių augimą. Tai beprotybė, ekocidas, legalus ir tiesioginis nusikaltimas žmoniškumui. Su tuo daugiausia ir susiję mano etiniai standartai – dirbant su grybais mutacijos tikimybė daug mažesnė nei dirbant su bakterijomis.
Dar neseniai paaiškėjo, kad bakterijos turi sistemą, kuria iš esmės gali gaminti RNR iš baltymo. Kaip prisimenu iš mokyklinių biologijos vadovėlių, taip neturėtų būti. Turėtų būti atvirkščiai: RNR gamina baltymą. Pasirodo, bakterijos gali atgaline tvarka sukonstruoti RNR iš baltymų. Apie tai nebuvome pagalvoję?
– Menininkai yra mąstytojai, jie gyvena pagal autentišką filosofiją. Ar jaučiate neapykantą žmonėms?
– Kartais taip. Taip pat nekenčiu erkių, nes tai bjaurūs gyvūnai, bet štai uodams atleidau, nes jų rūšies patelės tai daro, kad susilauktų palikuonių. Jos ir taip nubaustos – jei Dievas egzistuoja, jis yra bjaurus ir senas heteroseksualas, besimėgaujantis savo iškrypimais.
Vis dėlto su erkėmis viskas gerai, nes jos turi savų triukų: ropoja tik aukštyn, niekada žemyn, tad turime įrankių su jomis tvarkytis. O žmonės vis sugalvoja naujų žiaurybių ir šlykščių idėjų greičiau, nei spėji sureaguoti. Bet vilties yra, nes tarp mūsų taip pat gyvena labai daug mielų žmonių.
– Ar yra menininkas, su kuriuo norėtumėte išgerti arbatos?
– Laurie Anderson. Paskutinis jos koncertas Vilniuje buvo nuostabus. Galbūt esame panašūs tuo, kad ji įtraukia daug medijų ir niekada neapsistoja prie vienos konkrečios medijos. Aš esu toks pat. Kuriu radijo meną ir taip nutiko, kad visas šis biotechnologijų dalykas tapo daug svarbesnis, nei galvojau.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
