Tai – ne paprastas gyvenamasis namas Antakalnyje, o dar 19 amžiuje pastatytas kultūros paveldo objektas, kuriame buvo įsikūrusi Senoji Vilniaus gaisrinė. Prieš gerą dešimtmetį, kai ugniagesiai iš šio pastato išsikraustė, objektas imtas renovuoti, įrengiant jame komercines patalpas ir butus, kurių vienas suprojektuotas pačiame gaisrinės bokšte.
Pasidairyti po gaisrinės bokštą galite čia:
Tam, kad nestandartinis plotas taptų namais, prireikė ketverių metų – tiek laiko pareikalavo archyvo tyrimai ir sprendimų paieškos, stengiantis išsaugoti buvusios gaisrinės dvasią ir istoriją.
Dabar pastate įrengtas butas yra išsidėstęs per tris aukštus, kurių vieno plotas – vos apie keturiolika kvadratinių metrų, tad kiekvienas sprendimas čia turi prasmę: veidrodinės lubos vizualiai didina erdvę, kiekviena niša taupo buto plotą, o minimalus daiktų kiekis skatina atsirinkti tik tai, kas svarbiausia.
„Kiekviename aukšte atsiveria vaizdas į Vilnių – anuomet ugniagesiams reikėjo matyti kuo platesnį vaizdą. Kalbant apie interjerą – išlaikant ugniagesių tematiką buvo panaudota nemažai raudonos spalvos. Tais laikais, 2000-aisiais, panašus dizainas buvo labai populiarus, jame buvo daug aktyvių mėlynos, žalios, raudonos spalvų. Dabar tokių spalvų žmonės nedrįsta rinktis, gal kai kuriuos juos ir gąsdina.
Kiekviename aukšte atsiveria vaizdas į Vilnių.
Labiausiai į akis bute man krenta medžiagiškumas. Čia yra ir Viktorijos laikų laiptai, kita medžiaga – raudonos plytos, yra ir odos, ir medžio“, – LRT.lt laidoje „Interjero terjeras“ įžvalgomis dalijasi Dovas Serapinas.
Siauras, bet aukštas bokštas padiktavo ir funkcinius sprendimus: visi aukštai turi po vandens mazgą, o komunikacijos į juos atvestos šimtais metrų virštinkinių varinių vamzdelių. Greta vario harmoningai dera ir juodi metaliniai laiptai, kurių ašis primena senovinį ugniagesių nusileidimą iš apžvalgos taško.
„Mes gyvename per daug patogiai. Pagalvokite, jei gyventumėte name, kuriame kiekvieną dieną reikėtų lipti laiptais į viršų – nebereikėtų ir sporto klubo. Kitas dalykas, puikiai lavintumėte savo atmintį, jei vieną kartą kažką pamiršote trečiame aukšte, matyt, kitą kartą jau nebepamiršite“, – su šypsena sako D. Serapinas.
Pagrindinis šio projekto iššūkis – mažoje erdvėje suderinti praktiškumą ir jaukumą, nepametant išskirtinio objekto stiliaus braižo, nes tai, kas gana ankšta, turi būti ir patogu, ir džiuginti dizaino ieškotojo akį.
„Miegamojo lova yra ganėtinai žemai, kodėl gi nepakėlus lovos aukščiau, jei turime tokį vaizdą už langą – tai gali būti išeitis ateičiai. Bokšto lubose yra tikrai daug vietos, jame tikrai būtų galima sutalpinti dar vieną aukštą.
Tačiau šalia miegamojo, kad ir kiek mažai namuose erdvės, įrengtas ir vonios kambarys – privaloma patalpa netoli miegamosios zonos“, – sako jis.
