Kodėl vienose šalyse mada natūraliai tampa kultūros institucijų, muziejų ir tarptautinių meno renginių dalimi, o kitose vis dar lieka pirmiausia industrijos ar pramogų reiškiniu? Atsakymų kartais nereikia ieškoti toli – užtenka pažvelgti į kaimyninę Latviją, kur pastaraisiais metais susiklostė ne viena situacija, leidžianti kitaip pažvelgti į mados vietą kultūros lauke. Štai penkios pamokos, kurias, manau, verta iš jų perimti.
Pirma pamoka: kultūrinė infrastruktūra kuriama dešimtmečiais
Nors apie Baltijos madą dažniausiai kalbama kaip apie vieningą regioną, joje iš tiesų jau seniai egzistuoja aiški lyderystė. Rygos mados savaitė rengiama nuo 2004 metų, ją organizuoja dar 1999 m. įkurta „Baltic Fashion Federation“ – organizacija, kuri nuosekliai siekia profesionalizuoti mados industriją Latvijoje ir pristatyti Baltijos dizainerius tarptautinei auditorijai.
Per daugiau nei du dešimtmečius renginys išaugo į didžiausią profesionalią mados savaitę Baltijos šalyse, reguliariai pritraukiančią užsienio žurnalistus, komercijos atstovus, stilistus ir industrijos profesionalus. Tiesą sakant, Rygoje reguliariai pasirodo ir Lietuvos dizaineriai, kvietimų atvykti sulaukia ir Lietuvos žiniasklaida.
Ne mažiau svarbu ir tai, kad Rygos mados savaitė niekada nebuvo pristatoma vien kaip komercinis renginys. Pastaraisiais sezonais jos programoje greta kolekcijų pristatymų atsiranda fotografijos parodos, dizaino ekspozicijos, diskusijos apie tvarumą, architektūrą ir šiuolaikinę kultūrą, o pati Ryga nuosekliai formuoja miesto, kaip regioninio mados centro, identitetą.
Nors apie Baltijos madą dažniausiai kalbama kaip apie vieningą regioną, joje iš tiesų jau seniai egzistuoja aiški lyderystė.
Tai ryškus kontrastas Lietuvai, kur Vilniaus mados savaitės vaidmenį ilgą laiką atliko „Mados infekcijos“ festivalis, o oficiali mados savaitė šiemet vyks vos antrą kartą ir, neslėpsiu, jos organizatoriams tenka tikrai ne pats lengviausias uždavinys vytis kaimynus.
Ką išmokti svarbiausia? Manau, visuomet verta pradėti nuo profesionaliai mezgamų ryšių su vietos dizaineriais ir užsienio profesionalais, o sykiu nepamiršti, kad mados savaitės centre turi būti pati mada, o ne savaitę dirbtinai užpildantys ir reklamos persmelkti renginiai be aiškaus tikslo.
Antra pamoka: apie madą verta kalbėti ten, kur kalbama apie kultūrą
Neseniai vykusioje meno mugėje „Riga Contemporary“ viena pagrindinės programos diskusijų buvo skirta madai šiuolaikinio meno ir kultūros kontekste. Pokalbyje dalyvavau aš, dėvimus objektus kuriantis menininkas Tobias Kasparas iš Ciuricho, šių metų Latvijos paviljono Venecijos bienalėje autorius Rolands Pēterkops, atstovavęs duetui „Mareonrol’s“, bei estė menininkė ir juvelyrė Darja Popolitova.
Vos pusvalandžio pokalbis aprėpė temas, kurios mados lauke aktualios jau ne vieną dešimtmetį – nuo nesėkmingai kuriamų mados parodų ir institucinio finansavimo stokos iki klausimo, ar mada apskritai gali būti laikoma meno forma.
Svarbiausia čia net ne konkretūs atsakymai, o pats diskusijos kontekstas. Mada buvo aptariama ne kaip vartojimo ar rinkodaros reiškinys, bet kaip kultūros objektas, keliantis tuos pačius reprezentacijos, institucijų veiksmingumo, atminties ir vertės klausimus kaip ir šiuolaikinis menas. Tokie pokalbiai rodo, kad Latvijoje mada vis dažniau įtraukiama į platesnį kultūrinį diskursą, o ne paliekama aptarinėti vien profesionalų ar industrijos bendruomenėje.
Manau, svarbu suprasti, kad „Riga Contemporary“ meno mugėje niekam nekilo klausimas, kodėl mados dizaineris ar mados kritikas turėtų dalyvauti šiuolaikinio meno programoje. Mada buvo laikoma savaime suprantama kultūros diskusijų dalimi. Tad natūraliai pagalvojau, kad kol Lietuvoje mada nekviečiama prie kultūros stalo, ji ir toliau lieka šalutinis, kažkur paraštėse tarpstantis, o ne kuriantis kultūros laukas.
Trečia pamoka: mados parodos irgi gali būti kultūrinio diskurso dalis
Vienas įdomiausių pastarojo meto pavyzdžių – šiuolaikinio meno centre KIM? surengta garsios latvių dizainerės Sabīnės Skarulės paroda „Traces“. Tai pirmoji institucinė dizainerės paroda, kurioje jos kūryba pristatoma ne kaip sezoninių kolekcijų retrospektyva, o kaip tyrimas apie tapatybės konstravimą, kolektyvinę atmintį ir tradicinių amatų reikšmę šiuolaikinėje vizualinėje kultūroje.
Parodoje buvo eksponuojami ne tik drabužiai, bet ir tekstilės fragmentai, fotografijos, instaliacijos, performanso dokumentacija bei dizaino proceso medžiaga, leidžianti pamatyti kūrybą kaip kolektyvinį, o ne vien individualų veiksmą. Pati lankiausi šioje parodoje gruodį ir nuoširdžiai džiaugiausi ne tik tuo, kad šiuolaikinio meno centre pamačiau jo erdvių vertus darbus, bet ir tuo, kad šiose erdvėse pagaliau lygiateisiškai reprezentuota ir mada.
Noriu pastebėti, kad parodos kuratorė Zane Onckule – viena įdomiausių Rygoje dirbančių kuratorių – sąmoningai atsisakė tradicinio mados eksponavimo modelio. Vietoje vitrinoje kabančių drabužių buvo kuriama erdvė, primenanti trimatį koliažą, kuriame mezgimas, nėrimas, audimas ir kiti tradiciniai amatai tampa pasakojimo apie moterų darbą, bendruomenę ir laiko tėkmę dalimi.
Manau, šis projektas parodė, kad institucinis dėmesys madai nebūtinai reiškia poreikį atkartoti kostiumų muziejaus formatą – jis gali reikšti šiuolaikinio meno kalba pasakojamą istoriją apie kultūrą, atmintį ir medžiagiškumą. Esu įsitikinusi, kad panašios solinės parodos Lietuvoje jau seniai nusipelno tokie mados kūrėjai kaip Sandra Straukaitė ar Juozas Statkevičius, ne tik sukaupę įstabų darbų katalogą, bet ir nuolat reflektavę laiką, kuriame gyvena, o kartu – ir Lietuvos kultūros lauko raidą.
Ketvirta pamoka: mada gali tapti nacionalinės kultūros pasakojimo dalimi
Šių metų Venecijos meno bienalėje Latvija pasirinko itin netikėtą kryptį. Nacionalinis paviljonas „Untamed Assembly: Backstage of Utopia“, kurį sukūrė tarpdisciplininis duetas „MAREUNROL'S“, remiasi mados festivalio „Untamed Fashion Assembly“ archyvais. Vietoj tradicinės meno ekspozicijos lankytojai kviečiami į užkulisius – erdvę, kurioje drabužių kabykla tampa architektūriniu elementu, o mados istorija pasakojama kaip politinių ir kultūrinių permainų istorija.
Paviljonas primena, kad 1990–1999 m. Rygoje vykęs „Untamed Fashion Assembly“ buvo gerokai daugiau nei mados renginys. Jis jungė performansą, vizualųjį meną, klubinę kultūrą ir alternatyvią madą. Festivalis, į kurį plūdo lankytojai net iš Vakarų Europos mados sostinių, atsirado Sovietų Sąjungos žlugimo ir Latvijos nepriklausomybės pradžios sankirtoje bei siūlė alternatyvą tiek sovietinei kultūros sistemai, tiek komercializuotai Vakarų madai.
Šiandien tas pats istorinis reiškinys tampa nacionalinio pasakojimo dalimi viename svarbiausių pasaulio šiuolaikinio meno renginių. Beje, norisi pasidžiaugti ir kaimynišku bendradarbiavimu, mat vienu iš Latvijos paviljono kuratorių šiemet tapo lietuvis Adomas Narkevičius.
Penkta pamoka: santykis su mada prasideda nuo tinkamo santykio su istorija
„Untamed Fashion Assembly“ legenda rodo, kaip kultūros reiškiniai įgauna ilgalaikę vertę. Bruno Birmanio įkurtas festivalis ankstyvais devyniasdešimtaisiais į Rygą sukviesdavo eksperimentinės mados kūrėjus iš Baltijos šalių, Vakarų Europos, Kaukazo ir kitų regionų. Vietoje tradicinių podiumų čia dominavo performansai, konceptualūs pristatymai ir tarpdisciplininiai projektai, o tarp festivalio svečių buvo tokie vardai kaip Zandra Rhodes, Wayne Hemingway ar Paco Rabanne.
Pasak įvairių šaltinių, festivalyje galėjo lankytis ir tuomet dar studijavęs Alexanderis McQueenas, mat jo pavardė rasta į festivalį vykusių mokyklos „Central Saint Martins“ studentų sąrašuose. Pasak tarptautinės žiniasklaidos, renginys tapo vienu ryškiausių posovietinės kultūrinės laisvės simbolių Baltijos regione.
Dar svarbiau tai, kad ši istorija neliko dulkėti archyvuose. Pastaraisiais metais B. Birmanio medžiaga sistemingai skaitmeninama, tyrinėjama, pristatoma parodose ir tarptautiniuose projektuose, o Venecijos bienalės paviljonas tapo nauja šio archyvo interpretacija. Tokiu būdu mada čia suvokiama ne kaip trumpalaikis sezoninis reiškinys, bet kaip kultūros paveldas, galintis padėti pasakoti platesnę valstybės bei regiono istoriją.
Sykiu prisimenu nuo 1999-ųjų besitęsiančią „Mados infekcijos“ istoriją ir galvoju, kad šio festivalio archyvo prikėlimas galėtų būti tarsi natūralus kitas žingsnis, kviečiantis pažinti dar vieną baltiškos mados giją. Palieku šią idėją kaip atvirą pasiūlymą ateities kuratoriams – medžiagos ir istorijų gausu, tereikia noro ir ryžto jas suvokti kaip integralią mūsų kultūros istorijos dalį.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
