70 šalių aplankiusi keliautoja išskyrė labiausiai sužavėjusias ir kiek nuvylusias vietas

Vadybos ekspertė, buvusi krašto apsaugos viceministrė Orijana Mašalė – užkietėjusi keliautoja, jau aplankiusi apie 70 pasaulio šalių. Jas visas tvarkingai žymisi telefono programėlėje (tiesa, ten nepradėjo žymėtis, kiek kartų kai kuriose šalyse yra buvusi, ir dėl to šiek tiek gailisi). Keliauninkė su LRT.lt pasidalijo pastebėjimais apie gražiausias ir mažiau sužavėjusias šalis – galbūt jos įžvalgos sudomins ir kitus žmones, besiruošiančius atostogauti.

Vaikystėje Orijana labai mėgo skaityti knygas apie keliones: Žiulio Verno, „Drąsiųjų kelių“ serijos romanus – ir svajojo, kad užaugusi keliaus taip, kaip jų herojai. Kaip ir daugelis, pradėjo nuo kelionių su tėvais į Latviją, o studentiškais laikais dirbo JAV. Vėliau Amerikoje lankėsi dar porą sykių, tiesa, įdomybių ten tiek, kad dar daug ką norėtųsi pamatyti.

Veiksmas įgavo pagreitį, ir dabar energinga moteris išvyksta į užsienį net ir po 10 kartų per metus, skaičiuojant ir darbo keliones, kuriose taip pat stengiasi atrasti ką nors įdomaus, ir atostogas su vyru Daliumi. Taip jau nusistovėjo, kad ji su vyru paprastai į vieną didesnę kelionę leidžiasi po Naujųjų metų, žiemos šventes praleidę su šeima ir draugais, o į kitą – spalį ar lapkritį, kai Lietuvoje ypač pilka. Išvykę neretai dirba darbostogų režimu – taip jiedu yra aplankę Indoneziją, Portugalijos Madeiros salą, Šri Lanką, Ispaniją.

Europietiškas veržlumas ir azijietiška ramybė

Iš visų aplankytų šalių bene didžiausią įspūdį Orijanai paliko Japonija. „Ten visai kitokia kultūra. Ypač mane sužavėjo japonų pagarba kitam žmogui – nors šalyje 120 milijonų gyventojų, labai gerbiama kiekvieno asmeninė erdvė, niekas tavęs nepalies. Taip pat žavėjo japonų dėmesys detalėms, nesvarbu, ar tai menas, ar kulinarija – kiekviena smulkmena ten apgalvota, ir tikrai pasitvirtina jų mėgstamas posakis „Dievas yra detalėse“, – pasakojo pašnekovė.

Taip pat didelį įspūdį jai paliko Madagaskaras – prie rytinės Afrikos esanti sala, iki 1960 m. priklausiusi Prancūzijai. Jai būdingas kolonijinis palikimas su daug socialinių ir ekonominių kontrastų. Joje veisiasi daug unikalių, kitur nesutinkamų gyvūnų, veši nematyti augalai. Tiesa, tai, kad salos gamta – išties unikali, pasireiškė ir tokiomis liūtimis, kad sutuoktiniai kelias dienas beveik negalėjo palikti viešbučio.

„Juokavome, kad pažiūrėsime, kas būtų, jei Lietuva būtų iškelta į Madagaskarą, kaip kadaise siūlė geografas Kazys Pakštas. Pasirodo, būtų buvęs visai neblogas kraštas. Labai patiko ir Filipinai – natūralus vietinių žmonių paslaugumas, rūpinimasis vienas kitu bei ori azijietiška ramybė. Pas mus, vakariečius, daugiau energijos, veržlumo, o toji ramybė persiduoda ir tada geriau pamatai aplinką.

Taip pat niekada gyvenime nepamiršiu išsiveržusio ugnikalnio, kurį mačiau Islandijoje. Kelias valandas ėjome link stebėti tinkamos vietos lavos suformuotu, akmenų apsuptu taku“, – prisiminė Orijana.

Paliko įspūdį ir safaris Pietų Afrikos Respublikoje, kur matė laisvai vaikštinėjančius dramblius, žirafas ir daug kitų gyvūnų (tiesa, viso vadinamojo didžiojo penketo nepavyko pamatyti). Patiko ir Karibų jūroje esančioje Arubos saloje – ji priklauso Nyderlandams, turi autonomiją, – kur laukė unikali patirtis su flamingais. Viešbutis net turėjo atskirą šių paukščių salą, kur buvo galima juos pamaitinti.

Paukščiai buvo drąsūs, linkę bendrauti su žmonėmis. Beje, paukščius maitino specialiu mišiniu, nors paprastai jie minta krevetėmis, o jų spalva labai priklauso nuo maisto – flamingai būna ir rožiniai, ir balti.

„Įstrigo ir Mirusiųjų dienos minėjimas Meksikoje, kuris mažiau keliavusiam žmogui gali sukelti kultūrinį šoką. Vyksta karnavalai, žmonės traukia į kapines, o ten švenčia gyvenimą: geria alų, skamba grupės „AC/DC“ daina „Highway to Hell“, aplink bėgioja šunys.

Mūsiškė Vėlinių rimtis yra visiška priešingybė, o ten šventės esmė – atsiminti, kaip buvo gera su žmonėmis, kurių nebėra. Kapinėse ten daug meno, jos išpuoštos spalvingomis žvakėmis, gėlėmis, paveikslais, kurie primena mandalas“, – pasakojo Orijana.

Europoje ji yra aplankiusi daugumą šalių ir nė neabejoja, kad iš jų visų jai mieliausia Italija, kurioje lankėsi daug kartų, turi draugų, yra šiek tiek pramokusi kalbą. „Na, o Roma man vienareikšmiškai – įspūdingiausias pasaulio miestas. Jame lyg niekur nieko stovi kelių tūkstančių metų senumo pastatai, tomis vietomis vaikščiojo žmonės, žinomi iš senovės istorijos pamokų. Lankiausi ten gal dešimt kartų, ir kiekvieną kartą mėgaujuosi vaizdais, tarsi ten būčiau pirmą kartą“, – pasakojo Orijana.

Pasak jos, Italija puikiai tinka ir tuomet, kai norisi iš Lietuvos kažkur ištrūkti ir atsikvėpti vos kelioms dienoms, – ją pasiekti lėktuvu nesudėtinga ir nebrangu, na, o įspūdžiai – garantuoti. Dar viena šalis, tinkama trumpam pabėgti, – Malta. Ji yra tikras ispanų, arabų, britų kultūrų mišinys, pilnas atradimų.

Šalis skirsto į tris kategorijas

Orijanos nuomone, visas šalis galima suskirstyti į tris grupes. Pirmosios grupės šalys – tokios, kurios tave įkvepia ir ko nors išmoko.

„Pavyzdžiui, Singapūras – prieš 60 metų jame net nebuvo geriamojo vandens, o dabar jis dėl atkaklaus darbo tapo sektinu pavyzdžiu ne vienai šaliai. Arba Jungtiniai Arabų Emyratai – ten, kur dabar Dubajus, prieš keliasdešimt metų buvo dykuma, bet drąsūs žmonės ryžosi pakeisti situaciją. Taip pat Egipto piramidės... Tokios vietos gali būti kaip pavyzdys – jeigu tau atrodo, kad kažko padaryti negali, atsimink, kad žmogus gali viską“, – motyvavo pašnekovė.

Antrosios grupės šalys, pasak jos, yra tokios, kurios yra susijusios su buvimu čia ir dabar bei mėgavimusi akimirka. Tarkim, Maldyvai, Kiurasao ar Tanzanijos Zanzibaro salos. „Kai kurie žmonės manęs klausė: na, ką ten veikti, o aš atsakydavau, kad ten reikia ne kažką veikti, o tiesiog būti.

Mane sužavėjo Maldyvų povandeninis pasaulis su vaizdais kaip iš filmų. Tarkim, plauki ir matai šalia rykliuką (jis žmonėms nepavojingas), gali sutikti ir rają (prie jos jau reikia elgtis atsargiai). Panašiai ir su Italija – joje gali tiesiog būti ir mėgautis viskuo iš eilės – gamta, architektūra, maistu...“, – vardijo Orijana.

Na, o trečiosios grupės šalys – besivystančios, pavyzdžiui, Indonezija, Šri Lanka, Tanzanija. Jos gali mums priminti, kaip toli Lietuva yra pažengusi. Tose šalyse pabūti taip pat labai įdomu, o grįžęs į Lietuvą, geriau įvertini dalykus, kurie čia atrodo savaime suprantami.

Kartais nepagrįstai nuvertinama šalimi pašnekovė vadina Turkiją. Kai kurie mano, kad ten vykstama tik leisti laiko ant gultų prie baseinų viešbučiuose su „viskas įskaičiuota“ sistema, o iš tiesų ten labai daug kultūros ir istorijos. Ten yra vienas seniausių išlikusių pasaulio miestų Efesas, Stambulas, kurį žmonės įsimyli arba pradeda neapkęsti, unikali Pamukalės vietovė ir daug kitų įdomybių.

Štai Kapadokijoje ypač žavu pasitikti saulę pakilus oro balionu. „Jų pakyla daugybė, skrenda gal 100 balionų, apie 1 500 žmonių ore vienu metu, bet tvyro absoliuti tyla – visi nuščiūva, priblokšti atsiveriančio gamtos grožio. Apsistoti Kapadokijoje galima viešbutyje, kuris įrengtas olose, kur prieš kelis šimtus metų gyveno žmonės“, – pasakojo Orijana.

Neįžvelgė dviejų šalių grožio

Keliautoja ilgą laiką tvirtino, kad jai labiausiai patinka vasara ir saulė, ir sakė, kad už šaltį pinigų niekuomet nemokės. Savo nuomonę ji pakeitė aplankiusi Norvegijos fjordus. Beje, į šią šalį ji nuvyko tuomet, kai jos tėtis, lakūnas, turėjo išeiti į pensiją.

Lėktuvų kapitonai turi unikalią tradiciją (tiesa, ją įgyvendinti pavyksta ne visuose, o tik mažesniuose oro uostuose ir ne visiems). Kai paskutinį kartą nusileidžia jų pilotuojamas lėktuvas, organizuojama ypatinga ceremonija. Lėktuvo laukia ugniagesių automobilis, kuris jam suformuoja vandens arką. Na, o Orijana ten vyko, kad padarytų tėčiui malonų siurprizą.

Tiesa, už šaltį ji sumokėjo ir lankydamasi Islandijoje stebėti minėto ugnikalnio išsiveržimo. Nors ten lankėsi rugpjūtį, daugiausia buvo +14 laipsnių šilumos, daug vėjo ir lietaus, tad lietuviai neatsisakė slidininkų drabužių ir net pirštinių, nors kai kurie vietiniai gyventojai, įpratę prie tokio klimato, vaikščiojo drabužiais trumpomis rankovėmis.

Vis dėlto pašnekovė pamini ir dvi šalis, kurios ją šiek tiek nuvylė. Gal jos ir gražios, bet tiesiog nesusiklostė palankios aplinkybės ir to grožio įžvelgti nepavyko. Tai pirmiausia Marokas. Orijana buvo prisižiūrėjusi daug spalvingų jo fotografijų ir prisiskaičiusi apie įdomią kultūrą, o realybėje viskas pasirodė labai pilka, apdulkėję (nors ir buvo gražių spalvingų pastatų).

Taip pat nuvylė du kartus aplankyta Bulgarija, kurioje pajuto, kaip toli nuo sovietmečio dabar yra pažengusi Lietuva.

Kokios kelionės be nuotykių

Kelionėse būna visko. Štai Šri Lankoje Orijana patyrė rankos traumą, kai neįvertino bangų stiprumo ir šios bloškė ją į akmenis. „Reikia suprasti, kad tu esi tik maža gamtos dalelė, ir elgtis atsakingai, taip pat verta neužmiršti sveikatos ir gyvybės draudimo – su jais keliauti bus ramiau. Mes renkamės draudimą, apimantį ir atšauktus ar perkeltus skrydžius, nes su jais taip pat visko pasitaiko“, – pastebėjo moteris.

Iš Indonezijos į Lietuvą ji su vyru grįžo kaip tik tada, kai Pasaulio sveikatos organizacija paskelbė pasaulinę koronaviruso pandemiją. Jiems dar pavyko pasiekti namus, o kai kurie kiti keliautojai įstrigo ilgam. „Tačiau mes jau esame išmokę žvelgti į kiekvieną situaciją su humoru, sakydami, kad taip ir turėjo būti, nieko čia baisaus. Tiesiog verta išmokti nesierzinti, kai viskas vyksta ne taip, kaip nori.

Tarkim, Šri Lankoje, nors ir pirkome pirmos klasės traukinio bilietą, teko keliauti penkias valandas vėluojančiu reisu vagone, kuriame buvo 35 laipsniai karščio, kartu su vietos muzikantais, klykiančiais vaikais ir vabzdžių pardavėjais. Na, bet užmezgėme naujų pažinčių. Kelionių netikėtumai tobulina asmenybę“, – šypsodamasi sakė pašnekovė.

Taip pat ji pastebėjo, kad kai tik pradėjo keliauti kartu su vyru, stengdavosi kuo daugiau pamatyti, nuvykti nuo taško A iki taško B, ir visas kelionės planavimas buvo rimtas darbas. „Dabar jau keliaujame ramiai, suvokę, kad svarbu ne tik kuo daugiau pamatyti, bet ir tiesiog ramiai pabūti niekur neskubant, o ir interneto ryšys, kurio reikia planuojant, daugelyje vietų jau yra. Bet vis tiek keliaujame intensyviai. Būna, vakare mes jau daug apėję ir pavargę, bet vis tiek dar norisi pažiūrėti, kas ten slepiasi už kito kampo.

Štai kartą nuvykome savaitgaliui į Paryžių be jokio plano, tiesiog pasiblaškyti, bet vis tiek daug atradome. Tarkim, eidami pro turistų grupę, išgirdome, kad toje vietoje stovi vienas seniausių Prancūzijos restoranų, tad ir mes užsukome pietų į vietą, kur lankėsi Napoleonas, Žanas Žakas Ruso, Volteras ir kiti“, – pasakojo moteris.

Orijana pastebi, kad yra daug vietų, į kurias norisi vis grįžti. Kita vertus, yra ir sportinis interesas aplankyti kuo daugiau nematytų šalių. Jų dar likę daugybė – keliautoja dar nebuvo Pietų Amerikoje, tik Centrinėje (Meksikoje ir Belize), ką jau kalbėti apie Australiją ar Antarktidą, nors pastarojoje už šaltį tektų sumokėti didelius pinigus.