Skulptoriaus Juozo Mikėno brolis – padangių asas Jonas: mažiau garsus, labiau tiesus

Apie lietuvių aviacijos legendą dailininką keramiką Joną Mikėną, garsiojo skulptoriaus Juozo Mikėno brolį, tiesiog turėjau kada nors parašyti. Teko laimė vaikystėje jį matyti, kai su tėvais lankydavomės Aukštojoje Fredoje. Veido bruožų savo atminty dabar neįžvelgiu, tačiau juos gerai išsaugo nuotraukos. Pamenu senolį, takelyje tarp namo ir tvoros į degimo krosnį kraunantį molinę smulkmę, – bus man dovana.

Kad keramikas – buvo akivaizdu, kad garsus nepriklausomos Lietuvos lakūnas, tada kalbėta tik puse lūpų, giminės rateliuose. Kūryboje galbūt nepasiekė tokių aukštumų kaip brolis Juozas, tačiau ir nepatyrė asmenybę knežinančio svetimos ideologijos smūgio. Visą gyvenimą, net ir liudijęs Lietuvos karo aviacijos baigtį, išliko tiesus. Inžinerinė precizika, atmiešta įgimtu artistiškumu, – J. Mikėno venomis tekėjo ne kraujas, o sprogstamasis mišinys.

„Turbūt laimingai likimas man lėmė, kad jaunystėje teko dalyvauti Lietuvos aviacijos kūrime, kuri buvo reikalinga Lietuvai ne tik funkcine prasme, bet ir kaip tautos dvasios laisvės išraiška. Vėliau, kai galimybės susiklostė nepalankiai mūsų kraštui, teko pereiti į kultūrinį frontą“, – rašė Jonas Mikėnas prisiminimų knygoje „Gyvenimo skrydis“ (Lietuvos technikos muziejus, 1994, Kaunas), kurią pabaigė likus savaitei iki mirties. (Knygos citatų kalba netaisyta.) Tėvo prisiminimus išleido sūnus Algimantas Mikėnas.

Karo nublokštas į Rusiją

Jonas Mikėnas gimė 1899 metų rugsėjo 17 dieną Kuršo ir Kauno gubernijų paribyje – Aknystos valsčiaus Skardupio vienkiemyje prie Daugpilio–Rygos kelio. Stambūs ūkininkai Jokūbas ir Teklė Mikėnai užaugino keturis vaikus, trys savo gyvenimą susiejo su menu: Juozas (1901–1964) tapo garsiu skulptoriumi, Akvilė (1912–2001) – žinoma muziejininke, menotyrininke, o Jono profesinė biografija susiklostė ypatingai, tarsi perskilo: iš pradžių jis garsėjo kaip lakūnas, vienas Lietuvos karo aviacijos kūrėjų, vėliau atsidėjo meno kūrybai, 45 metus paskyrė keramikai ir pedagogo darbui.

Aknystoje Jonas ir Juozas išėjo pradinį mokslą, patyrė carinę rusinimo politiką. Brolių mokytojas buvo latvis iš Liepojos, turėjęs rusę žmoną. Mokymas vyko rusų kalba. Kaip J. Mikėnas rašė prisiminimuose, prakalbusius lietuviškai ar latviškai bausdavo užkabindami ant kaklo masyvų medinį medalį kaip gėdos ženklą.

Vaikystėje Jonas matė, kaip lauko krosnyje degami moliniai puodai. Vėliau tą vaizdą nuolat prisimindavęs, kai pats sėsdavo lipdyti. Būdamas devynerių pas kaimyną seklyčioje pirmą kartą išvydo kino stebuklą. „Buvo kiek neramu, nes kalbėjo, kad pasirodys gyvi žmogeliai. Nusiraminom, kai drobulėje pamatėm žaidžiančius vaikus ir žuvų gaudymą jūroje. Vaikai žaidė ir visai nebandė nulipti“, – rašė J. Mikėnas.

1914 metais broliai pradėjo lankyti Jekabpilio keturklasę, prie mokyklos buvusioje stalių dirbtuvėje mokėsi dailiųjų amatų. Mokyklos nebaigė, nes prasidėjo karas, šeima buvo išsklaidyta, nublokšta į Rusijos gilumą.

Likęs vienas, Jonas pradėjo mokslus realinėje Petrogrado mokykloje. Ten sutiko rašytoją kunigą Juozą Tumą-Vaižgantą, vadovavusį Lietuvių draugijai nukentėjusiems dėl karo šelpti. Tas paskyrė jaunuoliui 25 rublių mėnesinę pašalpą. Pragyvenimui visai pakako.

Vėliau J. Mikėnas atsidūrė moksleivių pabėgėlių internate Vasilijaus saloje. Tapo Vasario revoliucijos liudininku, matė miesto darbininkų, karinių dalinių ir policijos susirėmimus. Internatas buvo perkeltas į Černihivo guberniją Ukrainoje. Tačiau karas netrukus Joną pasiekė ir ten, vėl teko grįžti į Petrogradą.

Vakarais mokėsi batsiuvio amato ir po mėnesio jau vaikščiojo paties pasigamintais batais. Mokė mažamečius pabėgėlių vaikus piešimo ir dailiųjų amatų. Petrograde ėmė trūkti maisto, 1917-ųjų rudenį įvyko bolševikų perversmas. Per Maskvą, keliaudamas perpildytais traukiniais, patyręs visokių nuotykių, kartą apvogtas, pasiekė saviškius Voroneže. Prasidėjo dar viena ilga kelionė į Lietuvą, tuo metu buvusią vokiečių okupacinėje zonoje.

Galiausiai su giminaičių vaikais J. Mikėnas pasiekė Kauną. Pasitaikius progai išėjo apsidairyti – tai buvo pirmoji pažintis su miestu, kuriame netrukus prasidėjo jo kaip aviatoriaus skrydis.

„Iš mažens, kada mes kartu augome, Juozas buvo už mane mažesnis ir storesnis. Imtynėse mane visada nugalėdavo. Buvo keista, kai pamačiau jį suplonėjusį ir ištįsusį, nebe tokį kresną“, – taip J. Mikėnas pamatė po karo sutiktą brolį.

Iš Voronežo netrukus grįžo ir tėvai su sesutėmis. Pasveikinti sugrįžėlių į Skardupio sodybą sugužėjo giminės ir kaimynai. „Ta proga mes su pusseserėmis suvaidinome trumpą humoristinį Vaižganto veikalą“, – prisiminimuose rašė J. Mikėnas.

Paskui vaidinimai buvo rengiami kariniame vokiečių barake Aknystoje. Po jų prasidėdavo šokiai ir žaidimai, latvių jaunuoliai deklamuodavo latviškus eilėraščius. „Man dažniausiai tekdavo mažos rolės, nes artistiškų davinių, matyt, turėjau mažiau kaip kiti. Juozas, priešingai, vaidindavo puikiai“, – rašė J. Mikėnas.

Žemė pro rudus akinius

Žinios apie Lietuvos valstybės kūrimąsi Aknystos valsčių pasiekdavo sunkiai, tačiau gandai, kad šaliai reikia gintis, kad kuriama sava kariuomenė ir tuoj bus paskelbta mobilizacija, lankė vis dažniau.

Manydami, kad patiems savanoriškai atvykus bus galima pasirinkti dalinį, 1919 metų liepą Jonas su bičiuliais Čeičiu ir Rokiškio vargonininku Lape nusprendė važiuoti į Kauną ir stoti į kariuomenės gretas. Aviacijos štabe J. Mikėnas buvo užrašytas į specialistų kuopą.

„Į aviacijos mokyklą nepateko – nespėjo, mokslai jau buvo įsibėgėję. 1919 metų liepos 29 dieną pradėjo tarnauti specialistų kuopoje vyresniuoju raštininku. Nuo tada prasidėjo 20 metų trukusi nepaprastai sėkminga Jono Mikėno karjera Lietuvos karo aviacijoje“, – LRT.lt sako Lietuvos aviacijos muziejaus muziejininkas, karo aviacijos istorijos tyrinėtojas majoras Eugenijus Raubickas.

Į padangę J. Mikėnas pirmą kartą pakilo 1920-ųjų gegužės 2 dieną leitenanto Leono Sliužinsko pilotuojamu vokišku „Rumpler C.I“, keletą kartų apsuko Kauną. „Man ir šiandien prisimena tas pasakiškas žemės vaizdas iš viršaus, kurį stebėjau per rudus akinius (kitokių tuo metu rūbinėje nepavyko surasti)“, – atsiminimuose rašė J. Mikėnas.

Rudens pradžioje jis pateko į mokomąją eskadrilę. Pirmąjį skrydį su instruktoriumi vyr. leitenantu Otto Rahnu, kilusiu iš Rytų Prūsijos, atliko rugsėjo 13 dieną.

„Kažkuria proga, galbūt po laimingai jam pasibaigusios avarijos, Rahnas sumanė savo bute mokinių grupei surengti vaišes. Apie vakarėlį sužinojusi vyresnybė nusprendė nubausti tvarkos pažeidėjus vieną mokinį pašalindama iš mokomosios eskadrilės. Tokia „garbė“ teko Jonui Mikėnui“, – pasakoja E. Raubickas.

Leidimas toliau mokytis skraidyti jaunuoliui grąžinamas 1921 metų birželį po sėkmingai išlaikytų teorijos – aviacijos istorijos, lėktuvų variklių, fotografijos, ginkluotės – kursų.

Pirmąjį savarankišką skrydį J. Mikėnas atliko 1921 metų liepos 8 dieną. Vokišku dvisparniu „Albatros B.II“ apsukęs ratą virš Kauno sėkmingai nusileido aerodrome.

Komandiruotės su meniniais įspūdžiais

J. Mikėno karjera aviacijoje klojosi sėkmingai. Daugėjo ore praleistų valandų, kartu kaupėsi ir patirtis. Tad nenuostabu, kad netrukus jam buvo pavesta keliauti į Italiją prižiūrėti Lietuvai gaminamų lėktuvų. Tą pirmąją kelionę 1923 metais į Turiną, „Aeronautica d`Italia“ dirbtuves, laimėjo burtų keliu – iš adjutanto kepurės ištraukęs popierėlį su užrašu „važiuoju“.

Įdomu, kad ir Turine, ir kituose kelionės taškuose – Milane, Veronoje, Berlyne, Hamburge – J. Mikėnas jautė poreikį aplankyti tenykščius muziejus, teatrus, architektūros ir meno įžymybes.

Paskatintas meninių įspūdžių ir brolio Juozo, kuris tada baigė Kauno meno mokyklos bendrąjį skyrių ir pradėjo studijuoti aukštojoje, sėkmės, Jonas 1924 metais taip pat įstojo į šią mokyklą, vienintelę menų kalvę tuometėje Lietuvoje. Studijas baigė 1928 metais, įgydamas piešimo mokytojo specialybę. 1929 metais jis pradėjo studijuoti skulptūrą aukštajame skyriuje, bet, negalėdamas suderinti laiko, mokslus turėjo nutraukti, liko ištikimas aviacijai.

Per 20 metų J. Mikėnas dar ne kartą buvo komandiruojamas į užsienį išbandyti orlaivių tenykščiuose aerodromuose, lankėsi ne tik Italijoje, bet ir Prancūzijoje, Čekoslovakijoje. Savo žinias apie itališkus „Ansaldo“ variklius perteikė vadovėlyje „Aviacijos varikliai“, kurį 1934 metais išleido Krašto apsaugos ministerija.

Dvi žvakelės bažnyčioje

Nuo Jono Mikėno legendos negalima atsieti vieno iki šiol prisimenamo įvykio – skrydžio po Aleksoto tiltu. Tikslių duomenų apie tai maža, tačiau manoma, kad savo meistriškumą lakūnas pademonstravo per aviacijos šventę 1932 metų rugsėjo 18 dieną. Pats aviatorius, bent jau vėliau gyvenime, tuo įvykiu nesididžiavo, sakė, kad tai „nėra joks numeris ir kad apie tai net kalbėti neverta“. Ir išties prie šio biografijos epizodo jis nė žodžiu nestabteli savo prisiminimų knygoje „Gyvenimo skrydis“. Galima spėti, kad aviacijos vadovybei toks vertinamo ir reikalingo lakūno triukas mažų mažiausiai neatrodė sveikintinas.

Tada galiojo paprotys, kad avariją patyręs lakūnas privalo dalyvauti lėktuvo remonto darbuose ir per tą laiką neskraidyti.

Apskritai J. Mikėno gyvybei rimtas pavojus buvo kilęs ne kartą. Ir tai suprantama – juk kalbame apie lietuvių aviacijos pradžią. Pirmąją avariją patyrė dar 1922-aisiais, kai su bičiuliu Razma gavo leidimą nuskristi į šio tėviškę Žemaitijoje. Bičiulio nurodytas laukas tūpti buvo per trumpas, todėl pilotas mėgino maksimaliai sumažinti aukštį priešais plytinčiame rugių lauke. Deja, ratas užkabino rugius ir lėktuvas vertėsi, lūžo propeleris. Abu liko gyvi, nuobaudų išvengė.

Tada galiojo paprotys, kad avariją patyręs lakūnas privalo dalyvauti lėktuvo remonto darbuose ir per tą laiką neskraidyti. Tačiau leitenantas Jurgis Dobkevičius sureagavo tėviškai, net pakvietė J. Mikėną pas save į 1-ąją oro eskadrilę. Netrukus lakūnui leista atlikti aukštojo pilotažo figūras ir 1922-ųjų lapkritį jam suteiktas karo lakūno vardas. J. Mikėnas per gana trumpą laiką tapo lakūnu asu.

Kita avarija nutiko per kariuomenės paradą 1923 metų vasario 16 dieną. Penkių lėktuvų rikiuotėje, vedamoje J. Dobkevičiaus, J. Mikėnas ir Leonardas Peseckas sudarė kairįjį sparną.

„Baigiant paradą vadas davė ženklą išsiskirstyti, palinguodamas sparnais. Peseckas, matyt, laiku nepastebėjo komandos ir toliau skrido tiesiai. Mikėnas ėmė versti savąjį lėktuvą ir Peseckas varikliu kabino jo dešinįjį sparną. Mikėnas sėkmingai nusileido aerodrome. O Pesecko lėktuvo variklis ištrūko, liko kyboti ant valdymo troso. Avariniu tūpimu jis sėkmingai nusileido netoli Botanikos sodo. Aviacijos viršininkas Dobkevičius abiem lakūnams patarė nueiti į bažnyčią ir uždegti po žvakelę už tai, kad liko gyvi“, – pasakoja E. Raubickas.

Dar vienas incidentas įvyko skrendant su J. Dobkevičiaus suprojektuotu ir pilotuojamu žvalgybiniu lėktuvu „Dobi-II“. Skristi į Prahą J. Mikėnas buvo pakviestas kaip žvalgas ir mechanikas. Pakeliui reikėjo leistis Karaliaučiaus aerodrome. Lėktuvas vienu ratu kliudė apkasą, už kurio buvo benzino rezervuarai. Orlaivis pasisuko ir sparnu kliudė žemę. „Taip sužlugo mūsų kelionė į užsienį savo pagamintu lėktuvu“, – prisiminimuose rašė J. Mikėnas.

Nepaisant šių įvykių, 1925-ųjų liepą J. Mikėnas buvo perkeltas į Mokamąją eskadrilę eiti skraidymo instruktoriaus pareigų.

Lakūnų plento naujakuriai

Asmeniniame gyvenime reikšmingi 1928 metai, kai J. Mikėnas sukūrė šeimą. Per savo pusseserę Emiliją Urbonaitę jis susipažino su jos drauge, Švietimo ministerijoje dirbusia Emilija Jučaite. Po tuoktuvių pora apsigyveno netoli Meno mokyklos, Obuolių gatvėje. Vėliau E. Mikėnienė Meno mokykloje pradėjo dirbti sekretore, viena pati tvarkė administracinius, ūkinius ir finansinius reikalus.

Mikėnai susilaukė dviejų vaikų: architekto, dailininko Algimanto Mikėno (1929–2006) ir Vincentinos Jovitos Mikėnaitės (1934–2023), kurią artimieji visą gyvenimą vadino Roma.

Anot E. Raubicko, pagal tuometį įstatymą, draudusį vienam sutuoktiniui dirbti, jei kito alga viršija tam tikrą sumą, E. Mikėnienė turėjusi palikti pareigas. Jai buvo išmokėta 3 tūkst. litų kompensacija. Pasinaudojusi ja, pora nusipirko 1,5 tūkst. kvadratinių metrų sklypą Aukštojoje Fredoje šalia aviatorių rajono. Mikėnai nusprendė pasistatyti namą ir jau 1933 metų kovą šventė įkurtuves Lakūnų plente.

Steponas Darius

Be abejo, J. Mikėnas neblogai pažinojo leitenantą Steponą Darių. Anot jo, šis buvo labai demokratiškas, nuoširdus, tikslus finansiniuose reikaluose. J. Mikėnui įsiminė kelios istorijos, atskleidžiančios kai kurias lietuvių didvyrio savybes. 1924 metais buvo surengti teorijos kursai, paskaitos vyko daugiausia rusų kalba, nes tada dar trūko lietuviškos terminijos. Pasak J. Mikėno, S. Darius rusų kalbos nemokėjo ir nejautė jai jokios simpatijos, tad jam buvo leista atsakinėti angliškai. Kalbėdamas vis įterpdavo tarptautinių artilerijos terminų, galiausiai sulaukė teigiamo įvertinimo. Vėliau bičiuliams prisipažino anglų kalba pasekęs „Raudonkepuraitę“.

Anot J. Mikėno, S. Darius išsiskyrė „amerikoniška“ gyvensena ir bendravimo maniera, tačiau su visais buvo draugiškas, džentelmeniškas. „Vakarais aš eidavau į Meno mokyklą. O Darius – daugelio sporto šakų pradininkas Lietuvoje, į stadioną. Po to susitikdavome arbatinėje prie Įgulos bažnyčios Gedimino gatvėje. Pirmasis atėjęs sėsdavo prie suoliuko, užsisakydavo arbatos. Antrasis atėjęs dar lauke sušvilpdavo. Sėdintis prie staliuko atsakydavo taip pat skardžiu švilpimu. Tai sukeldavo besivaišinančių miestelėnų smalsumą. Sakydavo: „Mat kaip aviatoriai štukavoja“, – atsiminimuose rašė J. Mikėnas.

Vakarais S. Dariaus kambarėlyje rinkdavosi kortuotojų kompanija. Kartą vienas lošėjas, susinervinęs dėl „neinančios“ kortos, netyčia sulaužė amerikietišką šarnyrinį S. Dariaus skutimosi veidrodėlį. Tas iš pradžių nepriekaištavo, tik paprašė laužytojo paskolinti jam savo peilį, kuriuo šeimininkas labai puikavosi.

„Darius įkišo peilį tarp durų, nulaužė ir grąžindamas visai bejausmiai pasakė: „Dabar mes kvit“, – prisiminimuose rašė J. Mikėnas.

Savais ANBO aplink Europą

Praėjus metams po S. Dariaus ir Stasio Girėno žūties (1933), aviacijos viršininko, inžinieriaus Antano Gustaičio iniciatyva pradėta ruoštis lietuvių skrydžiui per Europą – taip norėta įprasminti Atlanto didvyrių atminimą ir pademonstruoti lietuvių aviacijos pasiekimus. Lėktuvus ANBO IV pilotavo A. Gustaitis, Jonas Liorentas ir J. Mikėnas, žvalgų pozicijoje skrido Romualdas Marcinkus, Juozas Namikas ir Kazys Rimkevičius. Iš pradžių įvyko keli paruošiamieji skrydžiai iki Panevėžio ir atgal, paskui visa grandis apskrido Lietuvą palei valstybės sieną.

Reprezentacinis skrydis, pavadintas „Savais ANBO aplink Europą“, prasidėjo 1934 metų birželio 25 dieną 10 val. ryto. Jau popiet Stokholme oreivius pasitiko švedų aviatoriai ir Lietuvos pasiuntinys Skandinavijoje rašytojas Jurgis Savickis. Kelionės maršrutas vėliau sujungė Kopenhagą, Amsterdamą, Briuselį, Londoną. Čia aviatoriai pateko į firmos „Bristol“ atstovų globą, nes būtent šios firmos varikliai skraidino ANBO IV. Žygeivius priėmė Lietuvos pasiuntinys Bronius K. Balutis.

Skrydis toliau tęsėsi Prancūzijoje – leistasi Paryžiuje, paskiau Marselyje. Tada aviatorių laukė kelionė per Viduržemio jūrą, ją įveikę nusileido Romoje. Koliziejus, Romos forumas, Šv. Angelo pilis... tą viešnagę J. Mikėnas prisiminė visą likusį gyvenimą. Venecijos rūmuose lietuvius oreivius priėmimu pagerbė tuometis Italijos lyderis Benitas Mussolinis.

„Atvykę mes buvome susodinti viename iš antro aukšto kambarių, iš kur netrukus pakvietė į erdvią salę, išpuoštą didžiuliais Renesanso meistrų paveikslais. Kampe prie lango už nedidelio stalo stovėjo pats dučė. Mums išsirikiavus, plk. ltn. Gustaitis tarė trumpą pasveikinimo žodį itališkai. Po to Musolinis sveikindamas mums pareiškė, kad žinąs Lietuvą kaip draugišką kraštą, todėl jos atstovus – aviatorius esą malonu matyti. Palinkėjo mums tolimesnės sėkmės. Visa tai įvyko stovint. Musolinio veidas atrodė artistiškas, įtemptas. Įdomiausia buvo tai, kad jis visos ceremonijos metu nė karto nesumirksėjo“, – taip susitikimą prisiminė J. Mikėnas.

Dar paviešėję Milane ir Udinėje, lietuviai pakilo skristi į Vieną. J. Mikėnas tada atkreipė dėmesį, kad juos palydėti nusprendusi italų „Fiat CR.20“ grandis, kylant į reikiamą aukštį, kad įveiktų Alpes, ėmė atsilikti. „Tai jau ir buvo „anbukų“ pranašumas prieš „italus“, – lietuviškų lėktuvų aerodinaminėmis savybėmis džiaugėsi aviatorius.

Laikydamiesi detaliai suplanuoto maršruto ir tvarkaraščio lietuviai vėliau pasiekė Prahą, Budapeštą, Bukareštą, Kyjivą, Maskvą. Paskutiniu skrydžiui, nutūpę pasipildyti degalų Velikije Lukų aerodrome, liepos 19 dieną lietuviai grįžo į Kauną. Per 25 žygio dienas įveikė beveik 10 tūkst. kilometrų, aplankė 12 valstybių, ore, pasak J. Mikėno, praleido 44 valandas ir 5 minutes.

Lietuvių žygdarbį aprašė J. Namikas knygoje „Europa iš oro“. J. Mikėnui teko užduotis skrydžio metu rinkti užsienio spaudos atsiliepimus. Tame darbe jam labai padėjo Lietuvos atstovybės. Visa medžiaga buvo sudėta į specialų albumą, jis vėliau perduotas Vytauto Didžiojo karo muziejui.

Lietuvių aviacijos tragedija

Majorui J. Mikėnui, du gyvenimo dešimtmečius atidavusiam aviacijai, 1936-aisiais tapusiam 1-osios naikintuvų eskadrilės vadu, teko matyti Lietuvos karo aviacijos pabaigą. 1940 metų birželio viduryje naikintuvų eskadrilė dalyvavo pratybose Palangoje. Vieną rytą buvo gauta aviacijos viršininko radiograma sustabdyti skraidymus. Netrukus kariškiai sužinojo, kad sovietų kariuomenė įžengė į Lietuvos teritoriją. „Informacijos stoka ir priverstinis neveiklumas žadino mumyse prislėgtą nuotaiką“, – prisiminimuose rašė J. Mikėnas.

Po kelių dienų Palangos aerodrome dislokavosi rusų karinis dalinys. Atvykėliai visur išstatė sargybą, atsuko kulkosvaidžių vamzdžius į lėktuvus, bijodami priešiškų lietuvių veiksmų. Kartu išvogė visus prancūziškų „Dewoitine“ naikintuvų laikrodžius. Dar po kelių dienų buvo gautas įsakymas palikti visą turtą sovietų apsaugai ir grįžti į Kauną.

Sutikęs generolą A. Gustaitį J. Mikėnas sužinojo, kad Lietuvos aviacija performuojama. „Su draugais, eskadrilės vyrais dar susirinkdavome kas dieną, ruošdavome ataskaitas. Buvo dabar jau aišku, kad tai paskutinės aviacijos dienos“, – rašė J. Mikėnas. Jis buvo paskirtas į likvidacinę komisiją, bet suvokdamas, kad jo tarnystė jau nebus naudinga Lietuvai, nutarė išeiti į atsargą, pasiprašė atleidžiamas ir iš komisijos. J. Mikėnui tada ėjo 41 metai.

Siautėjantis teroras

20 amžiaus vidurio sukrėtimai, viena kitą keitusios okupacijos, karas, gyventojų deportacijos – J. Mikėnas buvo gyvas jų liudininkas. Pasitraukęs iš aviacijos, jis pradėjo dirbti Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės mokykloje (vėliau institutas, – LRT.lt). Pavyko ne iš karto – Švietimo ministerija atmetė jo prašymą. Apie tai J. Mikėnas papasakojo Aukštojoje Fredoje atsilankiusiems broliui Juozui ir keramikui Liudvikui Stroliui: pirmajam buvo numatytos Vilniaus dailės akademijos rektoriaus pareigos, kitas jau vadovavo Taikomosios ir dekoratyvinės dailės mokyklai. L. Strolis ir pakvietė J. Mikėną įsidarbinti jo vadovaujamoje įstaigoje technologijų mokytoju.

„Paduodamas pareiškimą pridėjau dar rašytojo Petro Cvirkos, su kuriuo buvau pažįstamas nuo studijų Meno mokykloje laikų, rekomendaciją. Be to, ant pareiškimo gavau ir tuometinio švietimo ministro Antano Venclovos rezoliuciją“, – rašė J. Mikėnas.

1941-ųjų birželį prasidėjo masiniai Lietuvos gyventojų trėmimai į Sovietų Sąjungos gilumą, tarp nelaimėlių atsidūrė J. Mikėno pusbroliai ir pusseserės. Vorkutos lageriuose kalėjo būsimas sesers Akvilės vyras skulptorius Stasys Vaitkus.

Į kraštą žengiant vokiečiams, Kaunas buvo bombarduojamas, gyventi Aukštojoje Fredoje darėsi nesaugu. J. Mikėno šeima pasitraukė pas kaimynų giminaičius atokiau nuo Nemuno slėnio. Kai naujieji okupantai įsitvirtino Kaune, J. Mikėnas apsilankė Taikomosios dailės mokykloje.

„Ten radau kai kuriuos bendradarbius ir keletą vokiečių karininkų, beslankiojančių po mokyklos patalpas, kur buvo eksponuojami studentų darbai. Juos domino Kasiulio diplominis darbas, kuris per naktį buvo perkomponuotas pašalinant tarybinę atributiką. O ši tuomet buvo būtina sąlyga diplomantui. Vienas karininkas, berods pulkininkas, sakėsi esąs meno istorikas. Kas buvo „rekomendavęs“ vokiečiams pažiūrėti Kasiulio darbą, taip ir nepaaiškėjo. Po keleto dienų institute buvo paskelbta, kad direktoriumi yra skiriamas K. Jonynas, kuris ir pakvietė visą personalą eiti savo pareigas“, – prisiminimuose rašė J. Mikėnas.

Vokiečių okupacijos metai, pasak jo, buvo nelengvi: algos mažos, maistas tik pagal korteles, sunku buvo apsirūpinti malkomis, šienu. Mikėnai užveisė namų ūkį, laikė kiaulę, vištas, sklypą užsodino daržovėmis. Drabužius pas valstiečius keisdavo į lašinius, bulves, medų.

„Visi tie nepritekliai buvo niekas, palyginus su prasidėjusiu baisiu teroru prieš žydų tautybės gyventojus. Jie buvo suvartyti į getą ir sistemiškai šaudomi kai kuriuose Kauno fortuose, kaip pasakojo netoliese gyvenantys žmonės. Atsirado nemažai rizikuojančių žmonių, kurie ėmėsi gelbėti žydus nuo sunaikinimo. Mūsų kaimynai Venckevičiai kunigų nurodymu priėmė ir išgelbėjo žydų mergaitę. Siautėjantis teroras mūsų visuomenei nebuvo įprastas“, – rašė J. Mikėnas.

Didelė praeities „dėmė“

Sovietiniais metais J. Mikėnui ne kartą teko iškęsti valdžios ir jos pakalikų kirčius, nepalankumą, diskriminavimą. Antai 1947 metais J. Mikėnas sutiko tapti Taikomosios dailės instituto direktoriaus pavaduotoju mokslo reikalams. Tačiau nepraėjo nė dveji metai ir jis iš šių pareigų buvo pašalintas. Be abejo, sutrukdė Lietuvos karininko aviatoriaus praeitis, komandiruotės į užsienį, taip pat brolio Juozo atsisakymas stoti į Komunistų partiją. Pavaduotojo pareigas institute užėmė tuomečiame Leningrade dailės studijas baigusi rusų karininko žmona Bespalova...

1951 metais aukštasis dailės mokymas sovietų Lietuvoje buvo pertvarkytas: Taikomosios dailės institutas, laiminant stalininiam veikėjui Kaziui Preikšui, prijungtas prie LSSR valstybinio dailės instituto. J. Mikėnui su kolegomis teko keltis į Vilnių. Dėstytojai turėjo patys pasirūpinti gyvenamąja vieta, J. Mikėnas prisiglaudė pas seserį Akvilę Mikėnaitę Kudirkos gatvėje.

1960 metais Dailės instituto taryba išrinko J. Mikėną profesoriaus pareigoms. Tačiau tam nepritarė Maskva. Keramikos dėstytojas buvo girdėjęs, kad siunčiant paraišką iš jos buvo tyčia išimti keli svarbūs dokumentai. Profesoriaus vardas galiausiai suteiktas 1974 metais. Tada J. Mikėnas jau buvo grįžęs į Kauną, dėstė Dailės instituto vakariniame skyriuje.

Sovietiniais metais J. Mikėnui ne kartą teko iškęsti valdžios ir jos pakalikų kirčius, nepalankumą, diskriminavimą.

Nemažai asmeninės pagiežos J. Mikėnas patyrė iš grafiko prof. Vytauto Jurkūno (1910–1993), 7 metus ėjusio Dailės akademijos direktoriaus ir – tiek pat – Grafikos katedros vedėjo pareigas. Pasitaikius progai šis kaskart stengėsi priminti karininkišką J. Mikėno praeitį – jo supratimu tai buvusi didelė dėmė. J. Mikėnas prisimena, kaip po vienos parodos atidarymo jį išvydęs Justas Paleckis visiems girdint pareiškė: „Štai ir mūsų senasis lakūnas.“ „Jurkūnas sarkastiškai girgždančiu balsu, kaip aidas, kelis kartus atkartojo: „Lakūnas, lakūnas...“ – rašė J. Mikėnas.

Prisiminimuose jis mini ir brolio Juozo ginčą su V. Jurkūnu, šio jam išsakomus priekaištus „dėl nepakankamo atsidavimo komunistinei sistemai“ ir kad per jį brolis Jonas išsisukęs nuo Sibiro.

„Aš, nors ir niekad nejausdamas palankumo iš Jurkūno pusės, vis dėlto nesitikėjau, kad jis galėjo linkėti panašaus man ir mano šeimai. Tuo pačiu galutinai supratau Juozo „užnugario“ reikšmę, nors jis pats man apie tai niekada nepasakodavo“, – rašė J. Mikėnas.

Atsilikimas nuo Vakarų

Menotyrininkė, parodų kuratorė Rūta Marija Purvinaitė teigia, kad J. Mikėno potraukis meno kūrybai pasireiškė dar vaikystėje. Vėliau aviacijos reikalais atsidūręs užsienyje jis jautė vidinį poreikį aplankyti muziejus, parodas, meno įžymybes.

„Matyt, ir tas pakilimas į padangę, pasižvalgymas į žemę iš aukštai jam suteikdavo didžiulį pasitenkinimą, įkvėpimą kaip menininkui“, – sako R. M. Purvinaitė.

Anot jos, pirmasis J. Mikėno darbas, kurį jis laikė tinkamu eksponuoti, – nedidelis dubenėlis, sukurtas pritaikius tada gana sudėtingą techniką: indo išorę dailininkas keramikas dekoravo poglazūriniais dažais, o vidų padengė angobu (tam tikras molio ar porceliano sluoksnis, – LRT).

J. Mikėnas domėjosi archeologine keramika, labai mėgo su seserimi Akvile, jos vyru Stasiu ir studentais leistis į ekspedicijas, ieškodamas kaimuose likusių liaudies meno eksponatų.

„Matydamas archeologinius pavyzdžius, liaudies meistrų dirbinius ir, kiek leido geležinė uždanga, skaitydamas apie naujausias meno tendencijas prancūzų kalba, Mikėnas ieškojo ryšio tarp kūrinio formos papuošimo ir paskirties. Taip pamažu sukūrė savitus komponavimo principus, pasižyminčius plastiniu visumos suvokimu“, – sako R. M. Purvinaitė.

J. Mikėnas kūrė dekoratyvines vazas, dėžutes, lėkštes, servizus, pelenines. Pirmasis Lietuvoje pradėjo kurti šviestuvus – žvakides, stalines lempas ir bra, miegamojo kambario pastatomas lemputes. Pasak R. M. Purvinaitės, dailininkas buvo vienas redukcinės technikos pionierių. Būtent ši technika ilgą laiką išskyrė Kauno keramikos mokyklą iš kitų. J. Mikėno dirbiniai puošė sovietines kavines – „Neringą“ Vilniuje, „Tulpę“, „Orbitą“ Kaune, „Klumpę“ ir „Molinį ąsotį“ Palangoje.

Ryškų kūrybinį autoriaus temperamentą demonstravo užsienio parodoms pateikti darbai Ostendėje (Belgija, 1956 ir 1959), Ženevoje (Šveicarija, 1957). Į Ostendę leista išvažiuoti ir pačiam autoriui. Iš sovietinio lagerio trumpam ištrūkusį J. Mikėną kelionė per šalis, kur nieko nevaržomas jis lankėsi prieš karą, nepaprastai jaudino.

„Pas mus pokario metu sovietinė propaganda įkyriai kalė, kad karo nualinta Europa merdi, skursta, niekas ten neatsistato. Deja, tikrovėje pasirodė visai kas kita. Matėme naują modernią architektūrą, gerai atrodančius žmones, pilnas visokių prekių parduotuves. Toks renginys kaip tarptautinė keramikos paroda taip pat liudijo ir apie aukštą kultūrinio gyvenimo lygį. Ryškiai matėme mūsų atsilikimą nuo Vakarų, kuris, važinėjant tenai prieš karą, tikrai neatrodė toks žymus“, – prisiminimuose rašė J. Mikėnas.

Brolis socialdemokratas

J. Mikėnas spėjo, kad dar kartą išvažiuoti į užsienį, Vakarus, jam padėjo brolio autoritetas sovietų Lietuvoje. Apskritai jis įtarė, kad tik Juozo nuopelnu su jo šeima nebuvo susidorota po 1940 metų vasaros.

Brolio kairuoliškumą Jonas mėgino suprasti, iš dalies – pateisinti. Esą prieškario Lietuvoje Juozą piktino karjerizmas, miesčionių ir kai kurių maža išmanančių valdininkų kišimasis į meno reikalus, jis idealistiškai tikėjęs geresniu gėrybių perskirstymu. „Tai buvo socialdemokratiškas jauno žmogaus požiūris“, – prisiminimuose teigė keramikas.

Pasak dailėtyrininkės, parodų kuratorės Giedrės Jankevičiūtės, J. Mikėnas buvo vienas gabiausių savo kartos skulptorių. „Jis turbūt neįsivaizdavo savęs atliekančio nei mokytojo, nei mažų figūrėlių ir portretėlių kūrėjo vaidmenį, svajojo apie dideles erdves, monumentalias skulptūras, kurioms reikia daug lėšų ir rimtų technologinių pajėgumų. Taigi jis pasirinko kolaboravimo su valdžia kelią. Totalitarizmo sąlygomis tai reiškia neišvengiamą kompromisą“, – LRT.lt yra sakiusi dailėtyrininkė.

Anot Jono Mikėno, pokario metais po premijos už Pergalės paminklą Kaliningrade (1947) valdžia brolį stengėsi įtraukti į sovietinio kultūros elito gretas. „Tikėdamas, kad tokiu būdu jis galės padėti Lietuvos kultūrai, po truputį įsijungė į tą veiklą, tapdamas vienu iš pagrindinių figūrų mūsų dailėje“, – teisino brolį J. Mikėnas.

Meno funkcionieriaus dienotvarkėje neliko laiko kūrybai. O ir pati kūryba, uzurpuota valstybės ir partijos, Jono teigimu, broliui nebeteikė džiaugsmo. Buvęs arsininkas, siekęs įgyvendinti menininkų grupės manifestą gyvenime, susidūrė su neįveikiamu išmėginimu ir galiausiai neteko dvasinės pusiausvyros. Į „programą“ įėjo ir dažnoki pasisėdėjimai prie kavos ir taurelės konjako.

„Toks gyvenimas, kad ir taip vadinamam elite, matant visas neteisybes ir jaučiant bejėgiškumą, negalėjimą ką nors pakeisti iš esmės, žadino nusivylimą. Tas negalėjo neatsiliepti sveikatos stoviui tiek dvasine, tiek ir kūniška prasme“, – svarstė J. Mikėnas. „Nebejausdamas brolio peties“ keramikas grįžo dirbti į Kauną.

Kakiai Smakiai

„Mus, vaikus, jis vadindavo Kakiais Smakiais“, – prisimena J. Mikėno anūkė Kristina Grybienė. Dieduko kišenėje esą visada būdavo saldainių, progai pasitaikius iš jos jis traukdavęs „Voveraites“.

J. Mikėnas turėjo šešis anūkus: sūnus Algimantas susilaukė keturių vaikų – Astos, Tomo, Andriaus ir Eglės, dukters Vincentinos Jovitos (Romos) šeimoje užaugo Marius ir Kristina. Visus jis mokė lipdyti, labiausiai šį amatą pamėgo Tomas ir Kristina. Anūkų lipdinius senelis paglazūruodavo ir dėdavo į degimo krosnelę.

Kristina prisimena, kaip senelis ją vesdavosi į parodų atidarymus. Rotušės aikštėje būtinai užsukdavę į dailės reikmenų parduotuvę. „Man ir Eglei kaskart nuperka pakabuką ar kokią kitą malonią smulkmeną“, – pasakoja ji.

Kristiną senelis mokydavęs algebros. „Nervindavausi, nes mes juk mokėmės procentus, o jis vis kartoja „nuošimčiai, nuošimčiai“. Niekaip nesuprasdavau“, – juokiasi ji.

J. Mikėnas buvo galantiškas vyras, kartu jautrus ir paprastas. Kristinos mama jai yra pasakojusi, kad iš užsienio jis būtinai jai parveždavęs lūpdažį ar pakabuką. Ir anūkų gimtadieniams ką nors nulipdydavo – žuvyčių, medalikėlių. Kaimynai nepraleisdavo progos paminėti, kad štai J. Mikėnas suoliuką sukalė, kopiant į Fredos kalną dabar yra kur atsikvėpti. Anot K. Grybienės, jiems darė įspūdį, kad „toks garsus žmogus“ pašnekina kiekvieną sutiktą, net su „pijoku“ bendros kalbos randa.

Pasak anūkės, buvo padūkęs

Kristina prisimena senelio pasakojimą iš vaikystės Skardupyje. Vakare į namus susirinkdavusi visa šeima su mažais vaikais – metas senelių pasakai. Suprantama, pasakos būdavo baisios, apie raganas ir velnius. „Kartą klausomės ir žiūrim – už lango ragai! Kad ėmėm visi spiegti...“ – yra pasakojęs senelis Mikėnas. Pasirodo, karvė iš tvarto buvo ištrūkusi ir atėjo prie lango pamačiusi šviesą.

Nepaisant išorinio santūrumo, ramumo, anot anūkės, J. Mikėnas buvo vyriškai azartiškas, padūkęs. Apie aviatorišką išdaigą – skrydį po Aleksoto tiltu – nebuvo linkęs pasakoti. Nors anūkai nekart prašė. „Ai“, – numodavęs ranka. „Galbūt tai legenda, – sako Kristina, – kad už tą triuką buvo gavęs 10 parų arešto, nes pažeidė tvarką, rizikavo sudaužyti lėktuvą ir užsimušti.“

Tarpukario Kaune Mikėnų šeima priklausė visuomenės elitui, aviatoriaus alga leido gyventi pasiturimai. „Tačiau diedukas tuo niekada nesipuikavo, pinigais nesididžiavo, o priešingai – stengėsi padėti artimiesiems. Rėmė ir žmonos giminaičius, ir Paryžiuje studijuojantį brolį. O sovietmečiu šelpė gabesnius studentus, negaunančius stipendijos“, – pasakoja K. Grybienė.

Greta Mikėnų namo buvo carinės Kauno tvirtovės požeminis artilerijos sandėlis, išlikęs iki šių dienų. Su šiuo objektu susijusi viena šeimos istorija, nepamirštama iki šiol. Pasak Kristinos, per Antrąjį pasaulinį karą šeima jame slėpdavosi nuo oro atakų, o diedukas likdavęs „daboti“ namų. Kartą prie Halės anapus Nemuno sprogo aviacinė bomba. Trenksmas buvo toks, kad net sudrebėjo langai. „Manydamas, kad sprogo visai greta, diedukas vienais apatiniais atbėgo į bunkerį“, – juokiasi Kristina. Tiesa, tada „diedukui“ buvo per 40 metų.

Kasmet J. Mikėnas važiuodavo į savo tėviškę Skardupį pas seserį Liudą, susitikdavo su dukterėčiomis Birute ir Nijole, sūnėnu Valentinu. Žiguliais tėvą veždavęs sūnus Algimantas. „Buvo smagu važiuoti kartu“, – prisimena Kristina. Pakeliui aplankydavę senuosius dvarus, tada, sovietmečiu, apleistus, neprižiūrimus, o Algis tėvo sodžiuje, gamtoje liedavęs akvareles. Aknystos kapinėse Latvijoje ilsisi J. Mikėno sesuo ir abu tėvai.

Tikėjo laisve, nepriklausomybės nesulaukė

Po svaigios aviatoriaus karjeros perėjimą į pedagoginę ir meninę veiklą J. Mikėnas ilgainiui suvokė kaip kitą pasipriešinimo režimui formą. „Apsiginklavęs kantrybe jutau, kad kiek išgaliu savo srityje turiu kurti dailę, įrodančią saviems ir pasauliui apie mūsų tautos buvimą ir teisė į vietą prie bendro Europos stalo. Jaučiau, kad visi turime siekti mūsų valstybės atkūrimo, kuri ir būtų pats tikriausias tautos išlikimo garantas ateityje“, – gyvenimo saulėlydyje rašė J. Mikėnas.

„Diedukas visada tikėjo, kad Lietuva bus laisva“, – sako Kristina. Jonas Mikėnas mirė 1988 metų balandžio 7 dieną. Iki Sąjūdžio įsteigimo buvo likę vos du mėnesiai, iki nepriklausomybės atkūrimo – dveji metai.

Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.