„Frieze“ meno kritikė: Rusijos paviljonas parodė didžiulį vidurinį pirštą

„Mane sukrėtė, ką ten pajutau. Atrodė, tarsi paviljonas tiesiog rodytų didžiulį vidurinį pirštą visiems, išreiškusiems pasipiktinimą dėl Rusijos dalyvavimo“, – sako šiuolaikinio meno žurnalo „Frieze“ asocijuotoji redaktorė Chloe Stead. Berlyne gyvenanti meno kritikė interviu portalui LRT.lt dalijasi įspūdžiais iš Venecijos bienalės ir aptaria kultūros lauke vyraujančias politines įtampas.

– Pirmiausia noriu paklausti apie bendrą įspūdį. Kokių minčių kilo lankantis Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje?

– Rašiau nacionalinių paviljonų apžvalgą, todėl bent pirmąsias kelias dienas buvau visiškai pasinėrusi į šią užduotį. Pamačiau nemažai man labai patikusių dalykų. Kai kurie paviljonai tikrai drąsūs. Tačiau tik tada, kai mano straipsnis pasirodė internete, galėjau išvysti pagrindinę bienalės parodą „In Minor Keys“ (liet. „Minorinėse tonacijose“) ir kitus už jos ribų vykstančius projektus. Vis dar virškinu mintis.

– Šiųmetė bienalė neatsiejama nuo politinių įtampų – pradedant ginčais dėl Rusijos bei Izraelio dalyvavimo ir baigiant žiuri atsistatydinimu. Savo apžvalgoje „Frieze“ rašėte, kad Rusijos paviljonas yra „viena labiausiai įžeidžiančių parodų“, kurias teko matyti. Ar galėtumėte paaiškinti daugiau, ką turėjote omenyje?

– Tikrai svarsčiau, ar apskritai eiti vidun. Manau, kad įėjimas į paviljoną reiškia tylų pritarimą. Skaičiai yra skaičiai. Jei esi ten, kad nekęstum, vis tiek skaičiuojama taip pat, kaip būtum ten pasimėgauti. Bet turėjau parašyti apie nacionalinius paviljonus Giardini soduose, buvau smalsi ir nusprendžiau įeiti. Mane sukrėtė, ką ten pajutau. Atrodė, tarsi paviljonas tiesiog rodytų didžiulį vidurinį pirštą visiems, išreiškusiems pasipiktinimą dėl Rusijos dalyvavimo bienalėje.

Pirmąją žiniasklaidai atvirą dieną ten vyko tikras reivas. Žmonės gėrė šampaną iš atviro baro. Mačiau, kaip jie išeidavo iš paviljono su glėbiais gėlių puokščių, kurios buvo instaliacijos dalis. Manau, tai buvo labai įžeidžiantis gestas, atsižvelgiant į aplinkybes, į karą. Elgtis taip, lyg viskas vyktų kaip įprasta, ir dar pasauliui rodyti tokį įvaizdį: „Oi, mes tokie mylintys bei rūpestingi.“ Tai atrodė labai provokuojamai. Praleidau protestą, įvykusį kitą dieną, bet nesistebiu, kad jis įvyko (omenyje turimas gegužės 6 dieną surengtas „Pussy Riot“ ir FEMEN protestas – LRT.lt).

Matote, vis dar esu supykusi dėl to, kas nutiko. Man virė kraujas. Tą apžvalgos dalį parašiau tarsi hipnozės būsenos. Galvojau: „Tiesiog turiu tai išlieti“, nes kai išėjau, buvau įtūžusi.

– Visą kitą bienalės laiką Rusijos paviljonas bus uždarytas (tą laiką ant jo sienų bus rodomos projekcijos, pro langus skambės gyva muzika – LRT.lt). Nepaisant to, kai kurie teigia, kad rusai vis dėlto pasiekė tam tikrą informacinę pergalę, nes per išankstinių peržiūrų dienas paviljone apsilankė daug kuratorių, menininkų ir kitų kultūros srities profesionalų. Ar sutinkate?

– Manau, jie vis tiek pasiekė, ko norėjo. Nežinau, ar tai reiškia informacinę pergalę. Man tai nesuteikė teigiamos patirties ar teigiamo požiūrio, tik sustiprino mano nuomonę apie Rusijos karą prieš Ukrainą. Rusijos vyriausybė nuolat stengiasi pozicionuoti save kaip Vakarų priešininkę. Tai prasidėjo dar gerokai prieš plataus masto invaziją. Deja, manau, net tas protestas, nors kilęs iš gerų ketinimų, galėjo sukelti pavojų, jog sustiprins šią „persekiojimo“ idėją arba nuostatą esą „niekas mūsų nesupranta, visi prieš mus“.

– Neigiamų reakcijų sukėlė ir Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) bei Izraelio paviljonai, taip pat situacija, susijusi su Pietų Afrikos Respublika (nors jos paviljonas šiemet stovi tuščias dėl kultūros ministro Gaytono McKenzie sprendimo atšaukti Gabrielle Goliath kūrinį, menininkė rado būdą parodyti darbą kitoje vietoje. Kūrinys kalba apie femicidą bei LGBTQI+ asmenų žudymus Pietų Afrikoje, prisimenama ir po Izraelio oro atakos žuvusi palestinietė poetė Hiba Abu Nada – LRT.lt). Ar galėtumėte paaiškinti su tuo susijusias prieštaras?

– Svarbu paminėti, kad visos šios situacijos savaip skiriasi ir kad kiekviena šalis Venecijos bienalę naudoja „meniniam plovimui“ (angl. artwashing), tik vienos – labiau, kitos – mažiau. Kai savo apžvalgoje kalbėjau apie Rusiją, žmonės klausė: „O kaip Izraelis? O kaip JAV?“ Puikiai suprantu tai. Tačiau manau, kad galima aptarti vieną situaciją, nebūtinai minint visas kitas.

Būdama Arsenale, pamačiau jaunuolį, vilkintį marškinėlius su užrašu „Pietų Afrika buvo nutildyta“. Manau, tai gana įspūdingas protestas prieš G. Goliath paviljono atšaukimą. Jaunuolis dalijo skrajutes su atšauktos parodos adresu. Puiku, kad jie vis tiek atvyko į Veneciją. Neturėjau progos aplankyti parodos, bet mano draugai bei kolegos ją matė ir liko sužavėti. G. Goliath – nuostabi menininkė. Labai gaila dėl susiklosčiusios situacijos.

JAV paviljonas, bent tuomet, kai jame lankiausi, buvo neįtikėtinai tylus. Niekada anksčiau nemačiau tokio tylaus JAV paviljono. Tai buvo gana keista. Žinoma, esi menininkas, tave pakviečia atstovauti savo šaliai, tą galiu suprasti. Sunku pasakyti „ne“. Nemanau, kad naudinga taikyti sankcijas atskiriems menininkams. Reikia galvoti apie visą sistemą. Visgi buvo paviljonų, mano nuomone, atitikusių dabartinę situaciją. JAV paviljonas to nepadarė.

Į Izraelio paviljoną neįėjau. Kadangi man nereikėjo rašyti apie Arsenalą, nusprendžiau ir neapžiūrėti. Todėl apie šį paviljoną neturiu ką pasakyti. Nors pats pavadinimas pasirodė gana provokuojantis – „Nieko rožė“ (angl. „Rose of Nothingness“).

Daugelis žmonių labai supyko, kad šie paviljonai buvo įtraukti, kilo protestai. Gerbiu žmonių teisę protestuoti, bet manau, kad ir sprendimas tiesiog neiti į paviljonus labai veiksmingas. Vis dėlto paviljonuose vyksta tiek daug propagandos, daroma tiek daug nuotraukų. Jei ten lankaisi, tai gali atsidurti tose fotografijose, tarsi būti įtrauktas į sąrašą tų, kurie dalyvauja šiame farse.

– Ar pastebite skirtumų, kaip menininkai iš skirtingų regionų šiandien reaguoja į politines problemas? Ar karai Ukrainoje ir Gazos Ruože pakeitė Vakarų meno pasaulio supratimą apie neutralumą, viešai reiškiamas kūrėjų, institucijų pozicijas?

– Be abejo. Vokietijoje, kur gyvenu, pasigirdo labai aiškus ir viešas pasipiktinimas Rusijos atžvilgiu. Vos prasidėjo plataus masto invazija, bene kiekviena kultūros įstaiga pakabino plakatus su užrašu „Palaikome Ukrainą“ ir rengė labdaros akcijas. Meno bendruomenė sureagavo.

Tačiau, kalbant apie Gazą, tos pačios institucijos sako: „O, ne, nesikišame į politiką.“ Meno bendruomenės atstovai greitai atkreipė dėmesį į šios pozicijos absurdiškumą. Kaip žinote, Vokietijos santykiai su Izraeliu unikalūs, jos užsienio politikos pagrindas. Daugelis žmonių tiek meno bendruomenėje, tiek už jos ribų, pasisakiusių prieš genocidą, susidūrė su šmeižto kampanijomis ar teisinėmis pasekmėmis. Negaliu pervertinti, kiek šis klausimas čia suskaldė meno pasaulį.

– Venecijos bienalė susiduria ir su vis didesne kritika dėl struktūros: nacionalinių paviljonų modelio, geopolitinių interesų įtakos, kitų galios santykių. Jūsų nuomone, ar ši sistema tebeveikia, ar artėja momentas, kai bienalei reikės imtis radikalių pokyčių?

– Akivaizdu, kad sistema reikalauja esminės pertvarkos. Bet, tiesą sakant, man patinka nacionalinių paviljonų modelis. Mėgstu stebėti, ką šalis pasakoja apie save ir kaip nusprendžia save pristatyti. Bėgant metams, galima pamatyti, kaip šalies prisistatyme atsispindi platesni pokyčiai. Pavyzdžiui, didelis įvykis, kai pirmąkart šaliai atstovauja moteris ar menininkas, priklausantis etninei mažumai.

Be to, kiekviena šalis taiko skirtingą menininkų ir kuratorių atrankos sistemą. Kartais pirmiausia pasirenkamas kuratorius, kartais – menininkas. Kartais rengiamas atviras konkursas. Pavyzdžiui, Šiaurės šalių paviljone visada eksponuojama po vieną menininką iš kiekvienos valstybės: Suomijos, Norvegijos ir Švedijos.

Man būtų šiek tiek gaila, jei netektume nacionalinių paviljonų. Bet akivaizdu, kad žmonės labai nepatenkinti šiuo modeliu, ir ateityje gali tekti jį keisti.

Daugelis žmonių tiek meno bendruomenėje, tiek už jos ribų, pasisakiusių prieš genocidą, susidūrė su šmeižto kampanijomis ar teisinėmis pasekmėmis.

– Gal išvardytumėte keletą paviljonų, šiemet palikusių didžiausią įspūdį?

– Man be galo patiko Austrijos paviljonas. Jame pasirodė nuostabi performerė Florentina Holzinger.

Japonijos paviljonas, sukurtas Ei Arakawos-Nash, taip pat labai smagus. Viskas, ką jie daro, šiek tiek beprotiška, bet pačia geriausia prasme. Paviljone lankytojai gali paimti kūdikius lėles, vaikščioti su jomis po parodą, pakeisti joms vystyklus ir gauti eilėraštį. Ten daugybė meno kūrinių, įkvėptų menininkų dvynių. Yra vienas išties juokingas, kuriame jų kūdikiai „iPad“ planšetėje žiūri filmus apie japonų diasporą. Jiems dar nėra net dvejų metų, o jie jau žiūri tokius svarbius, rimtus sinefilų filmus.

Man taip pat labai patiko Kanados paviljonas. Menininkas Abbasas Akhavanas pavertė pastatą vandens lelijų šiltnamiu. Tai gana sudėtinga, konceptuali potekstė – šie augalai gyvuoja vienoje vietoje, nors daigai išauginti kitoje. Visa tai sudaro idėją apie tai, kaip daiktai, objektai juda per sistemas.

Dar norėčiau paminėti Li Yi-Fan Taivano paviljoną, esantį netoli Šv. Morkaus aikštės. Jis labai skiriasi nuo visko, ką mačiau Venecijoje. Jame rodomas keistas, truputį gąsdinantis vaizdo įrašas „Screen Melancholy“ (liet. „Ekrano melancholija“) apie dirbtinį intelektą ir animaciją.

– Šiemet pakeista bienalės apdovanojimų sistema. Dėl žiuri atsistatydinimo nuspręsta įvesti publikos balsavimą ir teikti „Lankytojų liūtą“. Kokius trūkumus čia matote? Kokias galimybes šiomis sąlygomis mažesnės šalys, tokios kaip Lietuva, turi tapti pastebimos ir laimėti?

Šio klausimo paklausta prieš Lietuvos paviljonui kartu su kai kurių kitų šalių paviljonais paskelbiant apie atsisakymą dalyvauti publikos apdovanojimuose. LRT.lt primena, kad Venecijos bienalės žiuri nariai pasitraukė praėjus savaitei po savo pareiškimo, kad atims teisę į apdovanojimus toms šalims, kurių lyderiams Tarptautinis baudžiamasis teismas yra išdavęs arešto orderius dėl karo nusikaltimų. Tai apima Rusiją ir Izraelį.

Dėl žiuri atsistatydinimo organizatoriai perkėlė apdovanojimų ceremoniją į lapkričio 22-ąją, paskutinę parodos dieną. Bienalė pranešė, kad įteiks du apdovanojimus, už kuriuos galės balsuoti lankytojai, o vieną jų galės laimėti bet kuris nacionalinis dalyvis.

– Iškėlėte svarbų klausimą. „Auksinis liūtas“ buvo būdas atkreipti dėmesį į nuostabius paviljonus, esančius už Giardini ir Arsenalo ribų. Esu meno kritikė, bet taip pat esu Mergelė. O mes, Mergelės, dieviname ekspertus. Yra kažkas įtikinamo, kai ekspertų grupė sako: „Eikite ir pažiūrėkite šį kūrinį, jis puikus“, nesvarbu, kokio jis dydžio ir kiek žmonių jį jau matė.

Jei skiriamas publikos apdovanojimas, jis atiteks parodai, kurią pamato daugiausiai žmonių, tai yra esančioms centrinėse vietose. Žinoma, mintis apie tarsi bendrą sutarimą yra graži. Tačiau prizas, matyt, atiteks tam, ką pamatys daugiausiai lankytojų. Tikrai gaila. Bet akivaizdu, kad žiuri nebūtų atsistatydinusi, jei nebūtų maniusi, jog tai būtina.

– Ar turėjote progą apsilankyti Lietuvos arba kitų Baltijos šalių paviljonuose?

– Aplankiau Latvijos paviljoną. Jis man pasirodė itin įdomus. Jame eksponuojamas kolektyvo MAREUNROL’S naujai sukurtas darbas, įkvėptas „Untamed Fashion Assemblies“ (liet. „Nesutramdytos mados asamblėjos“) archyvų – 10-ojo dešimtmečio eksperimentinės mados, meno ir performanso renginių serijos.

Bet turiu pasakyti, kad šiemet man nepavyko visko pamatyti. Turėjau terminą, tad dažnai tiesiog sėdėdavau kavinėje ir rašydavau. Sąžiningai sakant, lietus taip pat nepadėjo. Deja, Lietuvos paviljono nepamačiau. Bet jūsų šalyje, Vilniuje, mėnesį dalyvavau rezidencijoje, ir liko labai puikūs prisiminimai.

Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.