Metę sunkiu darbu susikurtą gyvenimą Danijoje, Inesa ir Audrius ryžosi viską pradėti iš naujo Ispanijoje. Šiandien jie ne tik gyvena taip, kaip svajojo, bet ir padeda kitiems rasti svajonių namus.
Inesa ir Audrius ilgai svajojo apie nuosavus namus – vos įsigiję vienus, netrukus imdavo dairytis kitų. Ispanijoje jie šią aistrą pavertė veikla: įkūrė nekilnojamojo turto agentūrą.
Nors Danijoje buvo sukūrę sėkmingą verslą ir įsigiję būstą, pora nusprendė viską palikti ir pradėti iš naujo. Pasak jų, šis žingsnis iš esmės pakeitė kasdienybę ir pagerino gyvenimo kokybę.
Plačiau – LRT TELEVIZIJOS laidos „(Ne)emigrantai“ vaizdo įraše:
Audrius sako, kad daugiau lengvumo suteikia klimatas ir aplinka. „Saulė ir jūra labai prisideda prie didesnio pozityvo kiekvieną rytą pabudus“, – teigia jis.
Inesa pritaria, kad gyvenimas pietuose tapo aktyvesnis ir socialesnis.
„Norisi eiti, daryti. Danijoje to tikrai pritrūkdavo – apniukęs dangus, tamsa. Tarp žmonių skirtumas didelis. Danai šaltesni, nelabai prisileido. Ten draugų buvo mažai, o čia kaimynai: „Labas, gal padėti?“ – pasakoja ji.
Iš pradžių pora Ispanijoje tik atostogaudavo, vėliau įsigijo laikiną būstą netoli Alikantės, o prieš ketverius metus persikėlė visam laikui. Dabar jų namai įsikūrę Altėja Hilse – uždaroje ir saugomoje gyvenvietėje, iš kurios atsiveria kalnų ir jūros vaizdai.
Audrius teigia, kad teritorija yra itin prižiūrima – veikia apsauga, kameros, yra išvystyta infrastruktūra su teniso klubu ir golfo aikštynais.
„Kas ramybės nori, tokių vietų ir ieško – kur gražus vaizdas ir nėra turistų“, – sako jis.
„Vienintelis minusas – iki parduotuvės reikia važiuoti automobiliu“, – priduria Inesa.
Kalbėdami apie būstą, jie pabrėžia, kad jų namai – gana nedideli pagal vietos standartus.
„Mūsų namas yra apie 150 kvadratų. Čia yra mažas. Ispanai dažniau gyvena didesniuose – nuo 250 kvadratų“, – sako Audrius.
Pažintis prasidėjo Danijoje
Netrukus šeima kraustysis į kitą didesnį namą. Dabartinis būstas, iš kurio atsiveria įspūdingi vaizdai, jau parduotas pirkėjams iš Lenkijos. Namas stovi tarp Danijos ir Kopenhagos gatvių – būtent iš čia pora išvyko į Ispaniją, Skandinavijoje palikę sunkiai kurtą gyvenimą.
Inesa sako, kad į Daniją ją nuvedė ne tik noras užsidirbti, bet ir asmeninės patirtys. Panašiais keliais ten atvyko ir Audrius – būtent Danijoje jie susipažino ir ėmė kurti bendrą gyvenimą, paremtą sunkiu darbu ir tarpusavio palaikymu.
„Turėjau pusseserę Danijoje. Ji pasiūlė atvažiuoti – turėjo ir darbo pasiūlymą, ir apgyvendinimo galimybę. Taip ir išvažiavau. Audrius irgi panašiai atvyko“, – pasakoja Inesa.
„Vilniuje dirbau, bet norėjosi pokyčių. Išvažiavau keliems mėnesiams pas draugą į Daniją, o ten ir užsibuvau. Vėliau susipažinome su Inesa, pradėjome gyventi kartu“, – kalba Audrius.
Pora prisimena, kad tuo metu jų kasdienybę lydėjo intensyvus darbas ir siekis įsitvirtinti. Inesa studijas baigė jau augindama vaiką ir dažnai skraidydavo tarp Lietuvos ir Danijos.
„Norėjosi baigti mokslus, nors turėjau trijų mėnesių dukrą. Su ja skraidydavau į egzaminus Lietuvoje – labai norėjau diplomo“, – šypsodamasi prisimena moteris.
Per savaitę susirado darbą
Pradžia Danijoje nebuvo lengva – abu, nemokėdami kalbos, dirbo nelegaliai ir neturėjo aiškių socialinių garantijų, todėl gimdymą net planavo Lietuvoje. Tačiau Audrius nusprendė situaciją pakeisti.
„Maniau, kad teks važiuoti gimdyti į Lietuvą. Bet Audrius pasakė, kad viskas bus gerai, ir ėmė vaikščioti su krūva CV po įmones“, – prisimena Inesa.
Audriui per savaitę pavyko susirasti legalų darbą, kurį derino su ankstesne veikla statybose.
„Nebuvo lengva – reikėjo daug drąsos, jautėsi ir kalbos trūkumas. Eidavau per įmones su savo gyvenimo aprašymu. Per savaitę susiradau darbą. Dvejus metus dirbau derindamas du darbus. Vėliau atsirado daugiau klientų statybų sektoriuje ir nusprendžiau atidaryti savo įmonę“, – pasakoja jis.
Pradžioje įmonėje dirbo giminaičiai, tačiau, laikui bėgant, ji išaugo į didesnį statybų verslą.
Verslui augant, poros gyvenimas dar labiau įsibėgėjo. Gimus antram vaikui, Inesa pradėjo vykdyti valymo paslaugų veiklą, o didžiausiu tikslu tapo nuosavi namai.
„Pamenu, gyvenome nuomojamame bute, ir Audrius pasakė: „Vis tiek turėsime savo būstą.“ Tuo metu sunkiai tuo tikėjau, bet mums pavyko jį gana greitai įsigyti“, – sako Inesa.
Vaikai norėjo likti
Pirmąjį būstą jie įsigijo kaip investiciją, netrukus ėmė jį įrengti patys – daugiausia savaitgaliais. Įgyvendinus vieną idėją, kildavo kita, todėl pora, laikui bėgant, atnaujino ne vieną nekilnojamojo turto objektą, kol galiausiai juos parduodavo.
„Atsimenu vieną sutapimą. Atvažiavo mama, vaikščiojome po parką. Ten labai gražūs namai, pasakiau: „Mano svajonė būtų gyventi prie šito parko.“ Po metų Audrius grįžta ir sako: „Radau būstą prie parko.“ Negalėjau patikėti. Įsigijome, susiremontavome, atrodė – svajonių namai. Bet galiausiai ir juos pardavėme, išvažiavome į Ispaniją“, – juokiasi Inesa.
Audrius sako, kad, laikui bėgant, jų gyvenimas tapo laisvesnis – atsirado daugiau pinigų, kelionių ir patirčių, kurios vis dažniau juos sugrąžindavo į Ispaniją.
„Vis atsidurdavome Ispanijoje – Kanaruose ar žemyne. Vieną dieną nusprendėme, kad norime turėti savo vietą čia, kad nereikėtų visada gyventi su lagaminais“, – sako jis.
Pora pradėjo ieškoti būsto ir galiausiai įsigijo senesnį namą Altėjoje, kurį renovavo ir pritaikė gyventi.
„Turėjau daug baimių: vaikai, mokykla, vėl viskas iš naujo, nežinomybė. Bet Audrius sakė – pabandome. Atvažiavome – džiaugsmas, saulė, geras oras. Ir vaikai greitai apsiprato. Po metų nusprendėme likti Ispanijoje – jei vaikai laimingi, tai ir mums gerai“, – sako Inesa.
Pirmus metus pora neturėjo aiškios veiklos krypties, tačiau netrukus ėmėsi nekilnojamojo turto konsultacijų. Pradžioje padėdavo draugams ir pažįstamiems, o vėliau tai virto verslu.
Nors vėl nėrė į nežinomus vandenis, šįkart buvo lengviau. „Patirties jau buvo, žinojome, nuo ko pradėti“, – sako Audrius.
Biurą jie įkūrė kurortiniame Kalpės mieste – buvusiame bare, kurį visiškai perplanavo.
„Praeiviai vis dar pasigenda baro. Kartais užeina ir klausia, kur jis dingo“, – juokiasi Inesa.
Pravertė ankstesnė patirtis
Konkurencija Ispanijos nekilnojamojo turto rinkoje – didžiulė, tačiau Inesa ir Audrius sako, kad būtent jos sąlygos leidžia naujokams įsitvirtinti greičiau nei, pavyzdžiui, Danijoje.
„Su kitomis vietinėmis agentūromis draugaujame, bet kartu esame ir konkurentai. Klientai labai įvairūs – iš visos Europos: belgai, prancūzai, skandinavai, taip pat iš Baltijos šalių“, – vardija Audrius.
Pasak poros, vien jų regione veikia apie 200 agentūrų, iš kurių maždaug 50 yra itin aktyvios. Vis dėlto, palyginti su Danija, skiriasi pats darbo principas.
„Pardavimų modelis čia visiškai kitoks nei Danijoje. Ten vieną objektą paprastai parduoda viena agentūra, o čia tą patį būstą gali siūlyti ir penkios ar šešios. Tai didelis skirtumas“, – aiškina Inesa.
Pasak Audriaus, būtent tai naujiems rinkos dalyviams palengvina startą.
„Pradžioje sunkiausia gauti pirmuosius objektus, bet kai atsiranda galimybė dalintis su kitomis agentūromis, įeiti į rinką, tampa kur kas lengviau. Nuo įmonės atidarymo praėjo maždaug metai, o mes jau visiškai įsitraukę: turime sutartis su statytojais, bendradarbiaujame su kitomis agentūromis“, – sako vyras.
Jis priduria, kad buvo svarbi ir ankstesnė patirtis Danijoje.
„Daug ką atsinešiau iš ten – nuo buhalterijos iki struktūros ir reklamos supratimo. Visa tai jau buvo pažįstama, todėl buvo lengviau“, – teigia Audrius.
Lietuvių pora mokosi ispanų kalbos, tačiau kasdienybėje dažnai pakanka ir kitų kalbų. Jų teigimu, maždaug pusė sandorių vyksta ne ispanų kalba.
Audrius laisvalaikiu dar konsultuoja statybų verslo Danijoje savininkus. Nors anksčiau planavo anksti pasitraukti iš aktyvios veiklos, šiandien, kaip sako pora, idėjų ir energijos tik daugėja.
„Audrius vis sakydavo, kad, sulaukęs 45-erių, norės išeiti į pensiją. Bet atvykus į Ispaniją, jam buvo sunku tiesiog nieko neveikti – atsibudęs vis klausdavo, ką veikiame. Labai greitai atsirado nauja idėja ir gimė šis verslas“, – šypsosi Inesa.
„Dabar planas paprastas – toliau gyventi Ispanijoje ir persikelti į didesnį namą“, – juokiasi Audrius.
Dukart gyvenimą nuo nulio pradėjusi pora sako išmokusi svarbiausią dalyką: svarbiau ne aplinkybės ar kapitalas, o gebėjimas kurti norimą gyvenimą patiems ir besąlygiškai pasikliauti vienas kitu.
Parengė Ignas Ramanauskas.
