Šeštadienį oficialiai prasidėjo įtampos persmelkta Venecijos šiuolaikinio meno bienalė. Aktualijos atsispindi ir čia prisistatančių menininkų darbuose – nuo klausimų apie neužtikrintas saugumo garantijas iki ekologinio nerimo.
Pagrindinės Venecijos bienalės vietos – Giardini sodai ir Arsenalas, buvusios laivų remonto dirbtuvės. Ten galima rasti Koyo Kouoh, praėjusiais metais netikėtai mirusios nuo vėžio, kuruotą tarptautinę parodą „In Minor Keys“ (liet. „Minorinėse tonacijose“) ir išskirtinės architektūros pastatuose įsikūrusius nacionalinius paviljonus. Iš viso 61-ąją bienalę sudaro 99 nacionaliniai paviljonai ir 31 papildomas renginys. Portalas LRT.lt kviečia iš arčiau susipažinti su kai kuriais jų.
Ką pristato Baltijos šalys?
Buvusioje kalvėje Fucina del Futuro Lietuva pristato Eglės Budvytytės filmo instaliaciją „gyva gyva-ta“ (angl. „animism sings anarchy“). Tai performansų serija, kuria per animizmo prizmę nagrinėjama archeologės Marijos Gimbutienės priešistorės pasaulėvoka. Paviljono kuratorė Louise O’Kelly LRT.lt sakė, kad šis kūrinys – tarsi pasiūlymas, kaip galima mąstyti apie kitokius būties būdus ir abejoti vyraujančiais naratyvais.
„Kalbant apie animizmą, manau, tai būdas šnekėti apie mūsų santykį su pasauliu. Tai taip pat būdas gerbti pasaulį, o ne laikyti jį išteklių šaltiniu. Be to, tai reiškia didelę pagarbą visiems mus supantiems gyviems padarams“, – dalijosi L. O’Kelly.
Taip pat skaitykite
Kūrybinės komandos manymu, darbo paveikumą lemia jo sąsajos su šiandien vyraujančiu nerimu: tiek dėl geopolitinės, tiek dėl ekologinės situacijos.
„Gyvename gyvatoje, kuri yra mirštanti, specifiniame sunkiame istoriniame momente. Norėjau, kad pavadinimas būtų tarsi atsvara visų imperijų smurtiniam gyvatos naikinimui“, – yra sakiusi E. Budvytytė.
Netoli Giardini, Patronato Salesiano Leone XIII, galima užsukti į Estijos paviljoną „The House of Leaking Sky“ (liet. „Prakiurusio dangaus namai“, kuratorė Natalia Sielewicz). Ten visos bienalės metu Merike Estna tapo viešai, paversdama šį procesą nepertraukiamu performansu. Dirbdama M. Estna vilki drabužius, specialiai šiam projektui sukurtus bendradarbiaujant su mados dizainere Lilli Jahilo. Parodos pabaigoje paveikslai bus sujungti į vieną didžiulį kūrinį, apimantį 22 drobes.
„Jau seniai mane domina klausimas, kaip tapyba galėtų tapti labiau gyvenimo dalimi, o ne brangiu objektu, atskirtu nuo tikrosios aplinkos. Kaip tapyba galėtų išlikti gyva? Padariau keletą bandymų šia linkme. <...> Vėliau, visai neseniai, pradėjau manyti, kad tapyba gyviausia tada, kai ji dar tik gimsta. Taip pat siekiu nukreipti dėmesį nuo galutinių rezultatų į procesą“, – teigia M. Estna.
Arsenale įsikūrusiame Latvijos paviljone „Untamed Assembly – Backstage of Utopia“ (liet. „Nesutramdyta asamblėja – utopijos užkulisiuose“) pristatomas naujas tarpdisciplininio menininkų dueto MAREUNROL’S (Rolands Pēterkops ir Mārīte Mastiņa-Pēterkopa) darbas kuriant dialogą su alternatyviosios mados dizaineriu Bruno Birmaniu bei „Untamed Fashion Assemblies“ (liet. „Nesutramdytos mados asamblėjos“) archyvais. Tai eksperimentinių mados, meno ir performanso renginių serija, pradėta B. Birmanio ir vykusi Rygoje 1990–1999 metais.
„Tai mąstymas apie utopiją kaip apie kažko kitokio kūrimą mūsų visuomenėje. Drabužių pakabos susilieja į šį nuostabų mišinį, kaip ir santykiai, kuriuos žmonės užmezga solidarumo dvasioje. <...> Manau, šiųmetė Venecijos bienalė būtent ir ypatinga dėl šio solidarumo jausmo“, – paviljono atidarymo renginyje kalbėjo viena iš kuratorių Inga Lāce, dirbusi su kitu kuratoriumi Adomu Narkevičiumi.
Klaidžiojant tarp Giardini ir Arsenalo
Giardini sodai, kurių statybas inicijavo Napoleonas Bonapartas, – pagrindinė bienalės erdvė. Čia įsikūręs skandalą sukėlęs Australijos paviljonas „conference of one’s self“ (liet. „savęs konferencija“). Iš pradžių libaniečių kilmės Khaledas Sabsabi kartu su kuratoriumi Michaeliu Dagostino buvo atšaukti kaip Australijos atstovai dėl kai kurių menininko ankstesnių kūrinių. Tarp jų – 2007 metų darbas, vaizduojantis buvusį „Hezbollah“ lyderį Hassaną Nasrallahą.
Šis sprendimas sukėlė milžinišką kontroversiją. Socialiniuose tinkluose Kh. Sabsabi ir M. Dagostino paskelbė bendrą pareiškimą, kuriame palygino susidariusią situaciją su cenzūra. Galiausiai už paviljono veiklą atsakinga organizacija „Creative Australia“ grąžino Kh. Sabsabi bei M. Dagostino į pareigas ir atsiprašė už sukeltą „skausmą bei kančią“.
„Kai Michaeliui ir man buvo pranešta apie sprendimą atšaukti mūsų paskyrimą atstovauti Australijai Venecijos bienalėje, aš, remiamas menininkų bendruomenės, Bankoke toliau savarankiškai kūriau originalų kūrinį paviljonui. Prieš mums grąžinant pareigas, K. Kouoh pakvietė mane pristatyti jį 61-ojoje Venecijos bienalėje, parodoje „In Minor Keys“, nes jam dar nebuvo rasta vieta. Vėliau Michaelis ir aš grąžinti į pareigas, o Australijos paviljonui sukurtas antrasis didelio masto darbas „conference of one’s self“, – sako Kh. Sabsabi.
Daug dėmesio sulaukia ir Austrijos paviljonas „Seaworld Venice“ (liet. „Jūros pasaulio Venecija“, kuratorė Nora-Swantje Almes). Drąsus tarpdisciplininis projektas atidarytas ne ką mažiau drąsiu choreografės ir performanso menininkės Florentinos Holzinger pasirodymu – nuoga pakibusi bažnyčios varpe ji perspėjo apie artėjančius potvynius.
Lauke, šalia paviljono, vienas performeris permatomoje dėžėje atrodo tarsi įstrigęs po vandeniu, o pastato viduje kitas plaukioja vandens motociklu užtvindytoje salėje. Taip F. Holzinger verčia lankytojus susidurti su kylančio vandens lygio pavojumi. Savo kūryboje menininkė remiasi ilgamečiais vandens, kaip temos ir simbolio, tyrinėjimais. Per juos ji analizuoja žmogaus kūną radikaliai besikeičiančiame pasaulyje, kuriame susiduria gamta ir technologijos.
Be to, soduose galima rasti Belgijai atstovaujančios Miet Warlop, kurios kūryboje susipina teatras, šokis ir vizualieji menai, darbą. Giardini įrengtos parodos-performanso „It Never SSST“ (liet. „Tai niekada SSST“) trupę sudaro septyni žmonės: šeši performeriai ir vienas skulptorius. Jie reguliariai aktyvuoja instaliaciją, tyrinėdami žmogiškųjų ryšių aktualumą nūdienoje.
„Performeriai – belgų muzikantų ir italų šokėjų kolektyvas – pasirodo dvi savaites per mėnesį, po keturias dienas per savaitę. Ramiausiais ir karščiausiais vasaros mėnesiais šis laikotarpis sutrumpinamas iki vienos savaitės. Per absurdiškų ir fizinių ritualų seriją jie kovoja su vis stiprėjančiu pražūties jausmu. Judėdami per neramią dabartį, jie daro viską, kad išvengtų sąstingio“, – pasakoja kuratorė Caroline Dumalin.
Giardini soduose taip pat įsikūręs Čekijos ir Slovakijos paviljonas „The Silence of the Mole“ (liet. „Kurmio tylėjimas“). Projektas pristatomas minint 100-ąsias Čekoslovakijos paviljono atidarymo metines. Todėl šiemet, po 20 metų pertraukos, Čekija ir Slovakija sutarė surengti bendrą parodą. Jos centre – Mr. M., performeris, visą gyvenimą vaidinęs išgalvotą kurmio personažą. Instaliacija, kurioje susipina filmas, skulptūriniai objektai ir architektūra, atspindi procesą, kurio metu Mr. M. praranda savikontrolę, o jo kūnas bei balsas nustoja jam priklausyti.
Kuratorius Peteris Sitas šį menininkų Jakubo Jansos ir Alex Selmeci bei Tomášo Kockos Jusko projektą apibūdina kaip peržengiantį Vidurio Europos kontekstą: „Tema labai aktuali ir suprantama. Ji atspindi situacijas, kurias šiandien patiriame visame pasaulyje. Žiūrovai gali į ją pažvelgti iš įvairių perspektyvų.“
Didelio populiarumo sulaukė Japonijos paviljonas. Jame – menininkų Ei Arakawa-Nash kūrinys „Grass Babies, Moon Babies“ (liet. „Žolės kūdikiai, mėnulio kūdikiai“, kuratorės Takahashi Mizuki ir Horikawa Lisa). Lankytojai kviečiami paimti į rankas vieną iš 200 lėlių-kūdikių ir pasiklausyti garso kompozicijos, sukurtos iš paties Ei Arakawa-Nash vaikų balsų.
Pasak šiuolaikinio meno žurnalo „Frieze“ asocijuotosios redaktorės Chloe Stead, nors sunku nesišypsoti, stebint žiūrovus, sūpuojančius lėles, po šiuo humoru slypi nuoširdus susirūpinimas, kaip auginti vaikus itin nestabiliame pasaulyje.
„Jie nuostabūs performanso menininkai. Viskas, ką jie daro, šiek tiek beprotiška, bet pačia geriausia prasme. Jie nuolat stengiasi peržengti ribas. Jie neseniai tapo tėvais, yra queer poroje. <...> Žmonės gali paimti lėles-kūdikius, vaikščioti su jais po parodą, pakeisti jiems vystyklus ir gauti eilėraštį. Ten daugybė įvairių meno kūrinių, susijusių su menininkų dvynukais“, – įspūdžiais su LRT.lt dalijosi Ch. Stead.
Monrealio menininko Abbaso Akhavano instaliacija „Entre chien et loup“ (liet. „Tarp dienos ir nakties“) Kanados paviljoną pavertė monumentaliu wardian gaubtu – 19 amžiaus stikliniu konteineriu, naudotu augalams vežioti po visą pasaulį. Viduje drėgmė ir temperatūra sureguliuotos taip, kad atkartotų Amazonę, o trečdalis Kim Nguyen kuruoto paviljono pavirto antžeminiu tvenkiniu. Jo drumzliname vandenyje plūduriuoja vandens lelijos Victoria amazonica. Šis augalas imperinių siekių laikais pavadintas karalienės Viktorijos garbei, nors jo istorija kur kas senesnė.
„[Kanada] turi stiklinį paviljoną, primenantį šiltnamį, kurį pripildė vandens ir lelijų. Yra gana sudėtinga, konceptuali potekstė, <...> atspindinti idėją apie tai, kaip daiktai, objektai juda per sistemas“, – įvertino Ch. Stead.
Tuo metu Lenkija pristato Bognos Burskos ir Danielio Kotowskio garso bei vaizdo instaliaciją „Liquid Tongues“ (liet. „Skysti liežuviai“, kuratorės Ewa Chomicka ir Jolanta Woszczenko). Joje choras, sudarytas tiek girdinčiųjų, tiek žmonių, turinčių klausos negalią, interpretuoja banginių bendravimo būdus. Instaliacija veikia keliais lygmenimis: vaizdo, garso ir fizinės patirties, perteikiamos akustinių bangų. Choristų kūnų kolektyvinė choreografija įkvėpta žuvų būrių judesių.
„Esame įpratę manyti, kad šnekamoji kalba natūraliausia, ir laikyti ją pagrindine bendravimo forma. Kitos formos jau seniai atsidūrė nuošalyje. Alternatyvių bendravimo būdų išsaugojimas taip pat reiškia įvairių mąstymo ir pasaulio suvokimo būdų apsaugą“, – sako D. Kotowskis.
Vokietijos paviljonas „Ruin“ (liet. „Griuvėsiai“) atspindi buvusią socialistinę Rytų Vokietiją ir to laikotarpio migracijos srautus. Projektas sukurtas pagal menininkių Sung Tieu ir Henrikės Naumann projektus. Pastaroji vasarį, būdama 41 metų, netikėtai mirė nuo vėžio, bet jos vizija vis tiek įgyvendinama. Ant sienų eksponuojami tokie H. Naumann kūriniai, kaip grandinių šarvo užuolaida ir performansas „Trümmerfrau“ (liet. „Griuvėsių moteris“) apie moteris, valiusias Vokietijos gatves po Antrojo pasaulinio karo.
„Tai puikiai tinka prie itin politiškos bienalės, kurios čia tikimės“, – mano kuratorė Kathleen Reinhardt.
Ukrainos paviljonas „Security Guarantees“ (liet. „Saugumo garantijos“, kuratoriai Ksenia Malykh ir Leonidas Marushchakas) išsidėstė dviejose vietose. Giardini stūkso Žanos Kadyrovos skulptūra „The Origami Deer“ (liet. „Origami elnias“), o Arsenale laukia kita parodos dalis. Projektas kelia neužtikrintų saugumo garantijų klausimą – būtent dėl jų Ukraina 1996 metais atsisakė savo branduolinio arsenalo, pasirašiusi Budapešto memorandumą. Kūrinys taip pat skatina apmąstyti taikos trapumą ir ukrainiečių tautos atsparumą.
„Menas negali būti atsietas nuo politikos pasaulyje, kurį formuoja karas ir smurtas“, – pabrėžia Ž. Kadyrova.
Susipažinti su ukrainiečių kūryba taip pat galima „PinchukArtCentre“ ir „Victor Pinchuk Foundation“ organizuojamoje parodoje „Still Joy – From Ukraine Into the World“ (liet. „Vis dar džiaugsmas – iš Ukrainos į pasaulį“), o menininkė Daria Koltsova pristato projektą „Echo“ (liet. „Aidas“) – viešosiose erdvėse eksponuojamų instaliacijų seriją, kurioje panaudotos Ukrainos gynėjų uniformos.
Keliaujant į Arsenalą, verta atkreipti dėmesį į Maltos paviljoną „No Need to Sparkle: Experiments in Love and Revolution“ (liet. „Nereikia spindėti: meilės ir revoliucijos eksperimentai“). Čia eksponuojami Adriano MM Abelos, Charlie Cauchi ir Raphaelo Vellos kūriniai, siekiantys išsiaiškinti, kaip suvokiame tikrovę. Tarp nagrinėjamų temų – protestų istorija, priešistorinė mitologija, tapatybė ir kino pramonė. Kiekvienas menininkas pristato multimedijos instaliaciją, įtraukiančią tokius elementus, kaip didelio masto skulptūros, rankomis piešti kūriniai, filmai, animacija.
„Paviljonas siūlomas kaip priešnuodis mūsų ekstremaliems ir susiskaldžiusiems laikams, suteikiantis erdvę pasipriešinimui per apmąstymus, dialogą bei kitoniškumą“, – teigia kuratorė Margerita Pulè.
Menas išsibarstė po visą Veneciją
Bienalės metu ne tik Giardini sodai ir Arsenalas pritraukia minias žiūrovų. Nemokamai pasidairyti po renginį galima įvairiose po Veneciją išsibarsčiusiose vietose.
Štai meno erdvėje „San Trovaso“ įsikūrė Bahamų paviljonas „In Another Man’s Yard: John Beadle, Lavar Munroe, and the Spirit of (Posthumous) Collaboration“ (liet. „Kito kieme: Johnas Beadle, Lavaris Munroe ir (pomirtinio) bendradarbiavimo dvasia“). Tai antrasis Bahamų prisistatymas Venecijoje po 13 metų pertraukos. Jame eksponuojami dviejų menininkų – velionio Johno Beadle (1964–2024) ir Lavario Munroe (g. 1982) – darbai. Jųdviejų kūryba grindžiama Bahamų ir platesnės afrikiečių diasporos vizualinėmis bei socialinėmis tradicijomis.
„Visa bienalė tapo K. Kouoh kuratorinės vizijos įgyvendinimu po jos mirties. Tai padarė komanda, pasiryžusi pagerbti tai, ką K. Kouoh buvo pradėjusi. Šis kontekstas nėra atsitiktinis mūsų paviljonui. Jis su juo giliai rezonuoja. Bahamų paviljonas pats pastatytas remiantis pomirtinio bendradarbiavimo idėja, klausimu, kaip tęsiame to, kuris paliko šį žemišką pasaulį, viziją per kolektyvinį darbą, per medžiagas, kuriose išliko jo atmintis, per bendruomenes, kurios atsisako leisti, kad jo darbas liktų neužbaigtas“, – tikina kuratorė dr. Krista Thompson.
Atstovauti Kosovui išrinktas Brilantas Milazimis, žinomas dėl psichologinių peizažų, balansuojančių tarp grėsmės ir sapno, pavojaus ir išlikimo, žlugimo ir atkaklumo. Menininkas pripažįsta, kad didelę įtaką jo kūrybai padarė augimas po karo atsigaunančioje šalyje. Venecijoje, naujai atidarytoje Santa Maria del Pianto bažnyčioje, jis pristato 17 metrų pločio tapybos instaliaciją „Hard Teeth“ (liet. „Sukąsti dantys“). Ją kuruoja José Esparza Chong Cuy.
„Nors galbūt nenorime to pripažinti, šie paveikslai vaizduoja realybę, kurioje gyvename šiandien. Kiekviename paveiksle išsirikiavusi figūrų eilė. Figūros su sukąstais dantimis, tarsi pakibusios kaimiškame kalnuotame peizaže. Tai galėtų būti Kosovas arba bet kur kitur. <...> Neaišku, kur tiksliai šios figūros eina ar iš kur ateina. Tai leidžia kūriniui peržengti vienos geografinės vietos ribas ir tapti universalesniam“, – pasakoja B. Milazimis.
Vatikano paviljonas „The Ear Is the Eye of the Soul“ (liet. „Ausis yra sielos akis“) sutelkia dėmesį į klausymąsi, pristatydamas specialiai užsakytus 24 menininkų garso kūrinius. Tarp jų – Brianas Eno, FKA Twigs, Jimas Jarmuschas, Patti Smith, Devonté Hynesas, Kali Malone, Caterina Barbieri. Kūriniai pateikiami kaip „garso malda“ ir yra įkvėpti 12 amžiaus abatės, kompozitorės šv. Hildegardos Bingenietės. Kūriniai pristatomi dviejose vietose: Cannaregio ir Castello rajonuose. Parodą kuruoja Hansas Ulrichas Obristas ir Benas Vickersas.
Kūrėjai dalį paviljono idėjos priskiria popiežiaus Leono XIV citatai: „Algoritmų logika linkusi kartoti tai, kas „veikia“, bet menas atveria tai, kas įmanoma. Ne viskas turi būti akimirksniu suprantama ar nuspėjama.“
Nors Pietų Afrikos Respublikos paviljonas Giardini šiemet stovi tuščias dėl kultūros ministro Gaytono McKenzie sprendimo atšaukti Gabrielle Goliath kūrinį dėl to, kad jis esąs „labai prieštaringas“, menininkė rado būdą parodyti instaliaciją kitoje vietoje. Netoliese esančioje di Sant’Antonin bažnyčioje G. Goliath įrengė vaizdo įrašų seriją „Elegy“ (liet. „Elegija“). Darbas kalba apie femicidą ir LGBTQI+ asmenų žudymus Pietų Afrikoje, taip pat prisimenama po Izraelio oro atakos žuvusi palestinietė poetė Hiba Abu Nada.
„Tai kvėpavimo, dvasios ir visą gyvenimą trunkantis gedulo darbas. Po renginio atšaukimo šį darbą toliau tęsė draugystės ir solidarumo ryšiai“, – socialiniame tinkle „Instagram“ rašė G. Goliath.
Pirmąkart Venecijos bienalėje dalyvauja „Baltarusijos laisvasis teatras“. Paroda „Oficialu. Neoficialu. Baltarusija“ siekia ištirti, kaip menas „kuriamas, cenzūruojamas ir patiriamas autoritarinės valdžios bei nuolatinės priežiūros sąlygomis“. „Baltarusijos laisvasis teatras“ nuo 2020 metų yra egzilyje po masinių protestų prieš Aliaksandrą Lukašenką.
Paroda, surengta daugiau nei 1 000 metų senumo di San Giovanni Evangelista di Venezia bažnyčioje, pristato specialiai šiai vietai sukurtus paveikslus, garso instaliaciją ir didelio masto skulptūras, atspindinčias represijų atmosferą. Ją aplankė ir Baltarusijos opozicijos lyderė Sviatlana Cichanouskaja.
LRT.lt primena, kad prestižinę Venecijos bienalę šiemet temdo ginčai dėl Rusijos ir Izraelio dalyvavimo. Sprendimas leisti dalyvauti šioms šalims sukėlė tarptautinę kritiką, dalis kultūros lauko atstovų ir institucijų išreiškė nepritarimą. Kritiką dėl Rusijos dalyvavimo išsako įvairių valstybių politikai – nuo Baltijos šalių iki pačios Italijos. Savo ruožtu Europos Komisija pranešė ketinanti „sustabdyti arba nutraukti“ dviejų milijonų eurų dotaciją bienalei, skirtą trejiems metams.
Taip pat skaitykite
Venecijos bienalės žiuri nariai pasitraukė praėjus savaitei po savo pareiškimo, kad atims teisę į apdovanojimus toms šalims, kurių lyderiams Tarptautinis baudžiamasis teismas yra išdavęs arešto orderius dėl karo nusikaltimų. Tai apima Rusiją ir Izraelį. Dėl žiuri atsistatydinimo organizatoriai perkėlė apdovanojimų ceremoniją į lapkričio 22-ąją, paskutinę parodos dieną. Bienalė pranešė, kad įteiks du apdovanojimus, už kuriuos galės balsuoti lankytojai, o vieną iš jų galės laimėti bet kuris nacionalinis dalyvis.
Tačiau šeštadienį oficialiai prasidėjus Venecijos bienalei, Lietuvos paviljonas kartu su dalimi kitų šalių paskelbė atsisakantis dalyvauti publikos apdovanojimų – „Lankytojų liūto“ – procese. Skelbiama, kad tai daroma solidarizuojantis su atsistatydinusia K. Kouoh atrinkta žiuri.
Taip pat skaitykite
Kaip skelbia organizatoriai, pirmąją viešo atidarymo dieną į renginį susirinko apie 10 tūkstančių lankytojų. Venecijos bienalė veiks iki lapkričio 22 dienos. Ši prestižiškiausia šiuolaikinio meno paroda pasaulyje rengiama kas dvejus metus nuo 1895-ųjų.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
