Gegužės 18 d. netekome Lietuvos kompozitoriaus ir pedagogo Felikso Romualdo Bajoro. „Negalvojau, kad būsiu kompozitorius“, – prieš dvejus metus LRT KLASIKOS laidai duotame interviu sakė F. Bajoras.
Kompozitorius visuomet garsėjo preciziškumu, reiklumu atlikėjams ir produktyvumu, toks išliko ir iki šiol: ruošiantis jubiliejinių koncertų maratonui, jis dalyvauja visose repeticijose, o į šiuos koncertus įtraukti ne tik ryškiausi jo kūriniai, bet ir pasaulinės naujų kompozitoriaus kūrinių premjeros.
Pokalbis su jubiliejų atšventusiu (2024 m. kompozitorius minėjo 90-metį) F. Bajoru LRT KLASIKOS laidoje „Pakeliui su klasika“ – apie labiausiai įstrigusius jo kūrybos koncertus, mamos Anelės Kairytės-Bajorienės, žymios liaudies dainininkės, įtaką kompozitoriaus pasirinkimams, santykius su kompozicijos dėstytoju Juliumi Juzeliūnu ir tautos savasties paieškas kaip svarbiausią kūrybinį tikslą.
– Susitinkame tarp jūsų jubiliejinių koncertų repeticijų. Repeticijoms visada skyrėte didelį dėmesį. Jums svarbu, kad muzika skambėtų būtent taip, kaip sumanėte?
– Kol man kas nors kitas neįrodė, kad galima ir kitaip groti, manau, kad tai yra vienintelis variantas. Dažnai būna, kad atlikėjas turi savo matymą ir jis pagroja kitaip. Tai priimtinas dalykas, suprantamas. Geras atlikėjas visada turi savo braižą, savo nuomonę, interpretuoti kūrinį – jo teisė.
– Esate minėjęs, kad jums įstrigę keli Raimundo Katiliaus atlikimai. Ar yra dar išskirtinių jūsų kūrybos interpretacijų pavyzdžių?
– Pirmiausia Giedrės Kaukaitės „Sakmių siuita“. Ji labai gerai suprato liaudies kūrybą ir kreipė dėmesį į lietuvišką tekstą. Jos interpretacija gerai perteikdavo – tai išplaukia būtent iš atlikėjo santykio su žodžiu. Būdavo gerų instrumentinės muzikos atlikimų. Matau savo instrumentuotės trūkumus, klaidas. Vėliau pataisydavau. Čia sudėtingas dalykas, reikia turėti labai daug praktikos.
Mes ne taip dažnai premjerose girdime savo kūrinius, kad galėtume tokios praktikos įgyti. Tik per jubiliejus galėdavau suorganizuoti savo koncertus. Šiais laikais labai sunku įkalbėti atlikėjus surengti premjerą šiaip sau, vien dėl to, kad kūrinys yra parašytas. Jei autorius negirdi kūrinio, jis negali tobulėti.
– Jūsų mama buvo gerai žinoma liaudies dainininkė. Kiek ji turėjo įtakos tam, kad pasirinkote profesionalaus muziko kelią?
– Aišku, įtakos buvo. Ne tik mamos, galbūt ir tetos, kitų aplinkinių žmonių. Bet čia neišmatuojamas dalykas. Kartais galvoje priešiniesi tai įtakai, kartais nebenori, ieškai kažko kito. Man visada patiko muzika, dainavimas. Dar į darželį nėjau, jau kanklėmis skambinau, nes skambino mama. Visi stebėjosi, kad vaikas skambina, o man atrodė labai paprastas dalykas. Liaudies muzikavimas ir dainavimas liko iš mamos ir jos giminių.
– Jūsų pirmoji darbovietė – Filharmonija, orkestre buvote smuikininkas. Niekada nesigailėjote, kad smuikininko karjerą iškeitėte į kompozitoriaus?
– Iš pradžių buvo labai gaila, bet užsiėmiau kūryba, nes norėjau ką nors padaryti. Negalvojau, kad būsiu kompozitorius. Labai domėjausi estrada. Norėjau parašyti estradinį kūrinį vien dėl to, kad sovietiniais laikais užsienietiškos muzikos iš viso nebuvo galima groti. Tik tai, kas čia parašyta. Pagalvojau: jeigu taip parašytų lietuvis, tai galėtų groti, tokia muzika skambėtų. Dėl to pradėjau rašyti muziką.
– Jūsų kompozicijos dėstytojas buvo Julius Juzeliūnas. Kaip jūs sutarėte?
– Man atrodo, kad gerai sutarėme. Jis nelabai kišdavosi, stengėsi, kad žmogus išmoktų rašyti formą. Taip ir turėtų būti. Mokinys turi pirmiausia išmokti formą: pirmuose kursuose – smulkesnę, o baigus – jau ir simfoninį kūrinį. Dabar stambių formų rašyti niekas nemoka, rašo menkus kūrinėlius. Mums davė gerus pagrindus. Man stambūs kūriniai išeina, esu patenkintas.
Reikia rašyti, ką girdi, kas tau ateina iš aukščiau.
Trečiame kurse mane metė iš konservatorijos – buvo komjaunimo susirinkimas. Jaučiau J. Juzeliūno pagalbą, paramą. Jis man aiškino, kad dabar tokie laikai, ne viską galima kalbėti. Nemaniau, kad kuo nors išsiskyriau jo kurse. Gal vėlesniuose kursuose jis ką nors gero ir pastebėjo. Baigęs iškart supratau, kad galiu daryti, ką noriu. Tie mano kūriniai išėjo kažkokie kitokie.
Pirmą simfoniją sunku buvo atlikti, bet Aldona Dvarionaitė atliko, sakė, kad čia kažkas naujo. Ir tokata buvo, ir „Veiksmažodžių siuita“ – estų dėstytoja atvažiavusi stebėjosi. Supratau, kad reikia rašyti, ką girdi, kas tau ateina iš aukščiau. Pirmiausia turi išgirsti vidumi, klausyti, kas ten skamba, ir užrašyti.
– 7–8-asis dešimtmečiai lietuvių muzikoje yra lūžio metas. Ar tuo laikotarpiu matėte jį kaip išskirtinį Lietuvos kultūroje ir muzikoje?
– Kai kurie žmonės ir Kompozitorių sąjungos vadovybė (E. Balsys, J. Juzeliūnas, labai daug galėčiau vardyti) rūpinosi ir suprato, kad reikia remtis savo kultūra, kad ji galėtų vystytis, išsiskirti iš kitų, turėti identitetą. Tuo metu kamerinės muzikos srityje tikrai pasiekta daug didelių laimėjimų. Mūsų kamerinė muzika išsiskyrė iš visos Sovietų Sąjungos, buvo viena ryškiausių ir tą pripažino kitos respublikos.
Atlikėjai taip pat turi sukurti savitą braižą, tęsti tradicijas, jie negali dainuoti klasikine maniera. Dainininkas iš Europos, dainuodamas B. Kutavičiaus kūrinį, nieko gero neparodys. Kiekviena tauta turi vystyti ir kompoziciją, ir kūrybą, ir atlikimą.
Muzika ypatinga tuo, kad susideda iš dviejų dalių. Dailininkas nutapė kūrinį, ir viskas, o kompozitorius dar ne viską parodo, jis tik parašo – priklauso nuo atlikėjo valios. Jeigu atlikėjai rūpinasi, stengiasi atrasti kokius nors naujus kelius, tai jie prisideda prie vystymosi. Jeigu jie to nedaro, tai viską suniveliuoja.
Dabar niekas nebekalba apie tai, kad lietuvių muzika turi auginti savo talentus ir kokia linkme. Turime kurti iš savo kultūros gelmių. Esi čia gimęs, augęs ir jau turi tai įsisavinęs. Įsiklausyk į save, kas ateina iš tavo aplinkos, ir tada būsi savitas. Perteiksi visą mūsų tautos aurą.
– Ar liaudies muzika yra tas šaltinis, kuris arčiausiai savasties?
– Būtent liaudies muzika turi savo tradicijas, manierą, kuri buvo užmiršta. Ne veltui J. Čiurlionytė organizuodavo ekspedicijas, ieškodavo žmonių, kurie dainuoja, groja tikra liaudies maniera, iš savęs. Tikras liaudiškas atlikimas turi savo bruožų, kuriuos užrašius, mūsų atlikėjams, išmokusiems klasikinę manierą, labai sunku būtų atlikti.
Kai dalyvavau ekspedicijose, mums liepdavo užrašyti tas dainas ant popieriaus. Aš kartą pasakiau, kad užrašyti ant popieriaus neįmanoma. Jei užrašai – į klasikos rėmus įdėjai, į metrą. Ženklai klasikiniai ir atliks tą dainą klasikine maniera, o ne taip, kaip dainuoja. Kaip dainuoja, neįmanoma užrašyti – čia yra tradicijos. Kaip ir Indijos muzikos neįmanoma užrašyti – eina iš kartos į kartą.
– Kuo jums buvo įdomus teatras?
– Į teatrą patekau lyg atsitiktinai, bet atsitiktinumų nėra. Mane vedė, net negalvojau būti kompozitoriumi. Kūrėsi naujas teatras ir mane rekomendavo dirbti muzikinės dalies vedėju. Nežinojau, ką man reikės daryti, bet labai pritapau, nes iškart supratau ir teatro muziką, ir tekstą. Ten visi pradėjo dainuoti, net miuziklą vėliau pastatė. Mano visos tetos ir mama buvo aktyviausios klojimo teatro dalyvės. Teatras man labai patiko. Nuo teatro ir muzikos pradėjau mokytis: nuvedė mane į spektaklį, kur grojo smuiku, labai užsinorėjau groti smuiku.
– Noriu paklausti apie jūsų operą „Dievo avinėlis“. Ar likote patenkintas tuo, kaip šis kūrinys atrodo scenoje?
– Dabar patenkintas. Buvo labai daug netikėtumų: susirgo ir režisierius, ir dirigentas, reikėjo naujų aktorių. Galvojau, ką jie darys, nes tenoro tokio nėra. Bet išsisuko, ir labai gražiai viskas praėjo. Man atrodo, kad aktoriai drąsiau jaučiasi, jie žino savo vietą.
Nors dėl vieno dalyko nebuvau patenkintas. Man taip pasirodė, kad prieš premjerą visai manęs nenorėjo, nekvietė į repeticijas. Tik prieš dvi dienas pakvietė, kai jau nieko negaliu padaryti, nors turiu pastabų. Niekas nedirbo su aktorių tartimi. Suprantu, nėra Lietuvoje garsų tarimo mokyklos. Bet kai žmogui pasakai, kad šito žodžio neištaria, pasakai, kokio garso negirdėti, jis tada pasistengia.
Jei būtų diena, skirta tik susitikti su aktoriais, nesikiščiau į kitus dalykus. Į tai niekas nekreipia dėmesio, girdime, kad teksto nėra, bet tai – akustika. Jokia čia akustika, pirmiausia aktorius turi ištarti garsus.
Pokalbio su F. Bajoru galite klausytis LRT KLASIKOS laidoje „Pakeliui su klasika“.
Parengė Monika Augustaitytė-Mickūnienė.
