Kino apdovanojimų sezonas jau prasidėjo. Tad net ir „Netflixas“ trumpam į šalį nustumia greito vartojimo turinį ir ištraukia iš lentynos giliai paslėptus festivalinius filmus, kurie tikrai nėra platformos žiūrimiausi, bet leidžia Amerikos gigantui pretenduoti į svarbiausius sezono apdovanojimus, įskaitant „Oskarus“.
Kai pirmame puslapyje reklamuojamas dar vienas Sandros Bullock filmas arba realybės šou apie sekso ištroškusius dvidešimtmečius, nestebina, kad jų gausoje pasimeta „Netflixe“ jau rodomi režisieriaus Paolo Sorrentino „Dievo ranka“ („The Hand of God“, 2021) ir Jane Campion „Šuns galia“ („The Power of Dog“, 2021). Abiejų kūrėjų kino juostos šiemet buvo apdovanotos Venecijos kino festivalyje, o pastaroji laikoma rimtu pretendentu parsivežti „Oskarą“ kaip geriausias metų filmas.
P. Sorrentino „Didžiojo žiuri prizo“ laimėtojas „Dievo ranka“ tikrai nėra ambicingiausias režisieriaus projektas, jei kalbėtume apie kitus jo filmus kaip „Didį grožį“ ar „Silvio“. Galbūt taip yra todėl, kad kino kūrėjas kalba apie asmeninį gyvenimą, tačiau juosta vis tiek turi jam būdingą kino kalbą ir pasakojimo manierą, o jo mėgstamas režisierius Federico Fellinis čia paminimas ir tiesiogiai.
Filmas ir prasideda kiek siurrealistiška, sakyčiau, feliniška gaida. Mašinų spūstyje išlenda senas automobilis ir sustoja prie autobuso laukiančios Patricijos (akt. Luisa Ranieri). Niekas neatkreipia dėmesio, kai ją pasikviečia vyras, prisistatęs Šventojo Januarijaus (Neapolio miesto šventasis) vardu. Įžanginė scena, primenanti Fellinio „Aštuoni su puse“ pradžią, neaišku, kokį filmą siūlo.
Po jos mes supažindinami su pagrindiniu filmo veikėju Fabietu (akt. Filippo Scotti) ir jo ryšiu su fatališka Patricija. Ši yra paauglio teta, negalinti susilaukti vaikų, todėl kenčianti emociškai. Ji filme tampa seksualiniu vaikino subjektu, nevengia su juo flirtuoti. Atrodo, P. Sorrentino, kaip F. Fellinis, taip pat mėgsta gražias moteris, kurios it daiktai ar pasigėrėjimo objektai pasirodo šiame filme net ir netikėčiausiomis aplinkybėmis.
Pagrindinis režisieriaus dėmesys tenka Fabietui ir jo šeimai, ypač vienas kitą mylintiems tėvams. Charizmatiškas tėvas Saverijus (akt. Toni Servillo) kartu su motina Marija (akt. Teresa Saponangelo) tarpusavyje kaip meilės išraiška kalbasi paukščių kalba. Vaikino motina turi puikų humoro jausmą ir nuolat krečia išdaigas. P. Sorrentino berniuko akimis žvelgia į juos nuoširdžiai ir mylinčiai, tarsi žvelgtų į savo paties tėvus. Kiti šeimos nariai, vietiniai neapoliečiai, juostoje vaizduojami kiek karikatūriškai, nebūtinai pašiepiančiai, bet labiau hiperbolizuotai.
Žinoma, kaip ir kiekvienam jaunam italui, Fabietui labiausiai rūpi futbolas ir seksas, nors šio jam dar neteko patirti, bet tai nereiškia, kad vaikinas apie tai negalvoja. Galime suprasti, kodėl P. Sorrentino filmuose ar kalbose vis atsiranda Diego Maradona. Vienas geriausių visų laikų futbolininkų 9-ajame dešimtmetyje persikėlė žaisti į Neapolį, ir su juo komanda laimėjo Italijos čempionatą. Dėl to filmas ir vadinasi „Dievo ranka“, kaip nuoroda į Maradonos 1986-ųjų Pasaulio čempionato įvartį ranka prieš anglus, kurio arbitras nepastebėjęs, įskaitė.
Filme šis istorinis įvykis tiesiogiai stebimas Fabieto ir jo šeimos. Būtent dėl šių futbolo rungtynių Fabietas lieka namie, o jo tėvai išvyksta į savo namus užmiestyje ir miršta apsinuodiję smalkėmis. Tad Maradona kaip „Dievo ranka“ išgelbėjo P. Sorrentino gyvybę. Nors neaišku, kiek iš tiesų filme yra režisieriaus gyvenimo faktų, be tragiškos tėvų mirties. Suprantama, kad režisierius įterpia ir nemažai fikcijos. Kūrinyje jis tarp savęs ir veikėjų išlaiko atstumą, lyg pasakotų kieno nors kito gyvenimo istoriją.
Ties antrąja kūrinio puse režisierius kiek atleidžia vadeles ir istorija virsta gan tradiciniu coming-of-age filmu, kur veikėjas pradeda ieškoti savęs. Tai nėra taip įdomu stebėti, kaip tėvų ar šeimos santykių dinamiką, dažnai netgi viskas jau yra matyta kine. Net ir pati filmo pabaiga yra labai standartiška tokio žanro juostai. Žinoma, net ir tokiomis akimirkomis P. Sorrentino įterpia sau būdingų elementų. „Dievo ranka“ turi savo žavesio, tačiau truputį šlubuojanti istorija ne visada filmą daro įdomiu pasakojimu.
P. Sorrentino filmas gali pamaloninti gražiais itališkais vaizdais ir humoru, o štai J. Campion „Šuns galia“ tikrai nėra lengvas kūrinys. Jau nuo pat pradžios pakliūvame į apgailėtiną ir liūdną veikėjų gyvenimą 1925-ųjų Montanoje. Iškart esame supažindinami su dviem broliais Burbankais – Filu (akt. Benedict Cumberbatch) ir Džordžu (akt. Jesse Plemons), kurie vesdami galvijus apsistoja vienam vakarui kaime.
Broliai yra vienas kito priešingybė. Filas daug laiko leidžia su galvijais, nemėgsta praustis, yra nemalonus, nemandagus, stačiokiškų manierų. Džordžas – kiek lėtesnis, gerokai daugiau dėmesio skiria savo aprangai ir nelabai tapatinasi su rančos vyrais.
Nakvynės kaime metu pasirodo dar du pagrindiniai filmo veikėjai Rouz (akt. Kirsten Dunst) ir jos sūnus Piteris (akt. Kodi Smit-McPhee), jie nakvynės namuose tiekia vakarienę broliams ir jų darbuotojams. Našlė patraukia Džordžo dėmesį, ir jis netrukus ją veda. Veikėjų gyvenimas tampa dar labiau apgailėtinas.
Kameros pagautose plačiose aukso spalvos platybėse viskas atrodo negyva. Atvira erdvė kontrastuoja su veikėjais, kurie atrodo uždaryti, negalintys pabėgti nuo liūdesio, vidinės frustracijos, nusimesti pančių. Rouz nuo pat pradžių negali džiaugtis santuokiniu gyvenimu.
Džordžo brolis jai vis labiau kelia diskomfortą, o vyro rodomas dėmesys per brangius daiktus ir bandymas parodyti žmoną, pasigirti prieš kitus, ją stato į vis nepatogesnę padėtį, kol moteris visai palūžta. Sūnui, studijuojančiam mediciną, motina yra viskas, ką turi, todėl vaikinas nori ją apsaugoti. Bet pats tampa patyčių objektu dėl kiek kitokių, švelnesnių bruožų.
Režisierė filme kvestionuoja vyriškumo normas ir su jomis žaidžia. Piteris nuo pat pradžių atrodo jautrus, liekno kūno sudėjimo vaikinas, jam patinka užsiimti rankdarbiais. Tradiciniam vyriškumui atstovaujančiam Filui tai atrodo atgrasu ir moteriška. Iš pradžių jš jo tyčiojasi, bet vėliau pradeda savotiškai globoti paauglį, mokyti jį vyriškumo, kurio pats įgavo iš savo mentoriaus Bronko Henrio. Kas buvo šis dažnai jo minimas vyras – tėvas ar draugas, filme neatskleidžiama.
Pats Filas turi savų paslapčių, o už stačiokiškumo slepia švelniąją pusę. Jo slėptuvėje esantys sporto žurnalai, kuriuose puikuojasi nuogi, atletiški vyrai, kaip ir sufleruoja seksualinę veikėjo orientaciją. Tačiau režisierė neatveria visų kortų, ir mes tik galime spėlioti ar interpretuoti iš mums duodamų užuominų ir detalių. Tarp Filo ir Piterio santykių esama homoerotinių užuomazgų, bet filmas netampa „Kuprotu kalnu“. Nors šiame taip pat akivaizdžiai esama ikonografinių vaizdinių, būdingų queer filmams.
Prasidėjęs kaip vesternas, filmas baigiasi kaip lėtas psichologinis trileris. Režisierė daug dėmesio skiria veikėjų psichologiniams portretams, kurie išsamiai aprašomi Thomo Savage`o romano puslapiuose. Vystant siužetą jie keičiasi ir parodo kitas savo puses, kurios nebūtinai atitinka pirminį įspūdį. Jonny Greenwoodo sukurta muzika nuo pat pradžių tarsi perspėja, kad laukia kažkas baisaus, ir puikiai dera su kuriama slegiančia atmosfera.
„Šuns galią“ nėra lengva žiūrėti, vietomis gali būti net nuobodoka. Tai nėra mano mėgstamo tipo filmas, bet jį žiūrėdama pradėjau vertinti J. Campion puikią režisūrą ir jos kuriamus niuansus tarp veikėjų. Režisierė B. Cumberbatchui leido sukurti puikų, daugiasluoksnį vaidmenį, o kaskart prisiminus filmą, vėl iškyla tas ryškus jo slogulys.
