Debesys virš pasaulio ėmė niauktis, nes politinėje arenoje atsirado pernelyg daug lyderių, tikinčių plikos jėgos galia ir siekiančių hegemonijos – norinčių pasiskirstyti pasaulį į įtakos zonas. Tačiau karas Ukrainoje atskleidė kitą tiesą – pasaulio supervalstybės nėra tokios galingos, kaip ilgą laiką buvo įsitikinusios. Kaip šiomis dienomis rašo „The Wall Street Journal“, šiuolaikinės technologijos ir visuomenės pasiryžimas priešintis keičia karo taisykles taip, kad tradiciniai užkariavimo karai tampa vis sunkiau įmanomi.
Tai nulėmė technologijų pažanga. Dėl dronų ir palyginti pigių didelio tikslumo raketų panaudojimo gynyba tapo efektyvesnė nei puolimas. Tai primena situaciją Pirmojo pasaulinio karo metu, kai kulkosvaidžiai, greitašaudė artilerija, spygliuota viela, tranšėjos ir minos leido gynėjams sustabdyti atakas arba pasiekti, kad puolantis priešas patirtų didžiulių nuostolių. Tiesa, ištobulėję tankai, aviacija, radijo ryšys vėliau, Antrojo pasaulinio karo metu, pakeitė šią padėtį.
Rusijai užpuolus Ukrainą žiniasklaidoje mirgėjo lentelės, iliustruojančios Rusijos pranašumą prieš Ukrainą, lyginant lėktuvų, tankų, laivų ir kareivių skaičius. Dabar, nuo karo pradžios praėjus daugiau nei ketveriems metams, šie Rusijos pranašumai neduoda beveik jokios naudos. Net ir karių skaičius nėra lemiamas veiksnys, juo labiau Rusija, kaip puolančioji pusė, patiria milžiniškų gyvosios jėgos nuostolių. Fronto linija beveik nejuda, abi valstybės raketomis ir dronais atakuoja taikinius toli nuo fronto linijos valstybių priešininkių viduje.
Tai, kas kovos lauke vyksta dabar, pernelyg neperdėjus galima vadinti dronų karu. Ukrainos duomenimis, net 96 proc. gyvosios jėgos nuostolių, kuriuos Rusija patiria kare, lemia būtent dronų atakos. Dronai kontroliuoja ties visa fronto linija teritoriją, vadinamą „žudymo zona“, kurioje pasirodyti puolimo grupėms yra itin rizikinga. Ši zona yra apie 20 km pločio, tačiau tobulėjant dronams ji nuolat didėja. Ukrainos dronai atakavo daugelį naftos perdirbimo įmonių bei objektų Rusijos gilumoje, jie pasiekia taikinius 1,6 tūkst. kilometrų atstumu ir toliau nuo fronto linijos. Dronai nuolat smogia Rusijos transporto priemonėms, judančioms strateginiu vadinamuoju Novorosijos keliu, kuris per okupuotas teritorijas jungia Rusiją su Krymo pusiasaliu, ir pasiekė, kad vietoj anksčiau kasdien pervažiavusių 4000 mašinų beliko 1000. Tai Kryme sukėlė degalų krizę ir sužlugdė kurortinį sezoną.
Dronų privalumas yra tai, kad jie pigūs. Paprastas FPV (t. y. nuotoliu piloto valdomas) dronas kainuoja apie 500 JAV dolerių, vidutinio nuotolio – 1 000–15 000 JAV dolerių – nesulyginsi su raketomis, kurios atsieina milijonus. Patikimai apsiginti puolant dronams beveik neįmanoma. Dažniausiai atakon pasiunčiamas didelis skaičius dronų ir daliai jų pavyksta įveikti gynybą. Pavyzdžiui, gegužės viduryje Ukraina per kelias dienas panaudojo 1300 dronų puldama taikinius gerai, kiek tai įmanoma, oro gynybos priemonėmis apsirūpinusioje Maskvoje ir jos priemiesčiuose. Dauguma dronų buvo numušti, tačiau dronai, kurie vis dėlto prasiskverbė pro oro gynybą, padarė didelių nuostolių kariniams objektams ir naftos perdirbimo įmonėms. Skelbiama, kad Maskvą atakavę dronai nešė nuo 50 iki 113 kg sprogmenų.
Kariaujančios šalys sparčiai didina dronų gamybą. 2025 m. Rusija pagamino 2 mln., o Ukraina 3 mln. FPV dronų (įvairiuose šaltiniuose gali būti pateikti ir kitokie, bet panašaus lygmens duomenys), o 2026 m. abi šalys planuoja pagaminti po 7 mln. FPV dronų. Tačiau skaičiai pasako toli gražu ne viską. Tarp kariaujančių valstybių nuolat vyksta aršus varžymasis ir konkuravimas technologijų srityje: kai kas mėnesį, o gal ir kiekvieną savaitę įdiegiamos puolimo ar gynybos inovacijos, diegiamos naujų tipų bepilotės sistemos ir jų panaudojimo būdai.
2026 m. numatomas Rusijos karinės pramonės produkcijos mažėjimas visose srityse, išskyrus dronų gamybą.
Įvertinus, kokie atsirado ir yra vystomi nauji karo metodai, akivaizdu, kad karas ateityje, jei jis vyks, bus kariaujamas kitomis priemonėmis, nei įsivaizdavome iki šiol. Vadinasi, patys rimčiausi pokyčiai turi įvykti ir nustatant šalies gynybos principus bei prioritetus. Daugelis Europos politikų ir analitikų atkreipia dėmesį į tai, kad Europos valstybės gynybos srityje yra pernelyg inertiškos ir yra vis dar linkusios kliautis tradicinėmis priemonėmis bei technologijomis.
Įvertinus, kokie atsirado ir yra vystomi nauji karo metodai, akivaizdu, kad karas ateityje, jei jis vyks, bus kariaujamas kitomis priemonėmis, nei įsivaizdavome iki šiol.
Šių metų kovo mėnesį viename iš interviu paklaustas apie Ukrainos dronų technologijų plėtrą Vokietijos gynybos giganto „Rheinmetall“ generalinis direktorius Arminas Pappergeris Ukrainos dronų pramonę sulygino su žaidimu lego kaladėlėmis ir Ukrainos dronų gamintojus sulygino su „namų šeimininkėmis“, kurios turi 3D spausdintuvus virtuvėje ir gamina dronų dalis. Tai nėra inovacijos, teigė Pappergeris. Toks pareiškimas sukėlė skandalą, ir „Rheinmetall“, solidi ir daug produkcijos Ukrainai tiekianti kompanija, padarė pareiškimą, pripažindama Ukrainos pastangų vertę. Vis dėlto šis epizodas tik dar labiau paryškino egzistuojančią problemą: Europos valstybės vis dar nepakankamai įvertina sparčiai besikeičiantį grėsmių pobūdį ir būtinybę pertvarkyti gynybos koncepcijas. Apie tai kalba ir Europos Komisijos narys Andrius Kubilius: dėl vyraujančios inercijos ir per ilgus metus nusistovėjusio bendradarbiavimo gynybos pirkimų srityje vyriausybės pirmenybę vis dar atiduoda stambioms tradicinę ginkluotę ir tradicines gynybos priemones gaminančioms kompanijoms.
Gynybos finansavimas Lietuvoje gerokai išaugo, tačiau ar skirtos lėšos bus investuotos optimaliausiu būdu? Šis klausimas jautrus, nepaprastai sudėtingas ir ne toks, kad jau dabar reikėtų pateikti kategorišką atsakymą. Tiesa, vertinant vien viešąją erdvę, klausimų gali kilti. Neseniai apie netikėtą atsistatydinimą pranešė krašto apsaugos viceministras Tomas Godliauskas. Paskelbtame interviu jis teigia, kad šiuo metu Lietuvoje trūksta aiškios sistemos ir lyderystės, kuri leistų įgyvendinti visuotinės gynybos koncepciją. T. Godliauskas įkūrė asociaciją „Visuotinė gynyba“ ir tapo jos vadovu. Šios aplinkybės verčia kelti klausimą – nejaugi darbas visuomeninėje organizacijoje yra veiksmingesnis, nei galimybė spręsti tuos pačius uždavinius viceministro kėdėje? Akivaizdu, kad daug spragų yra civilinės gynybos srityje – net ir reklamuojama programėlė LT72 vis dar nesugeba pateikti aktualios informacijos.
Ar Lietuva deramai įvertino gynybos technologijų pokytį? Neseniai Lietuvoje apsilankęs Europos Komisijos narys A. Kubilius stebėjosi, kad Lietuva nieko nesiima oro gynybos srityje: „Estai plėtoja, latviai jau prieš gerus metus pradėjo plėtoti sonarų, garso detektorių sistemą. Girdime apie šarvuočių įsigijimus ir kitus dalykus, tačiau kaip mes stiprinsime savo oro gynybą?“ Panašiai kalba ir organizacijos „Blue/Yellow“ įkūrėjas Jonas Ohmanas. Jis taip pat pabrėžia, kad ir Lietuvos generolai, ir politikai nepakankamai įvertina dronų svarbą ir kritikuoja Lietuvos planuojamus karinius pirkimus. Tiesa, ir A. Kubilius, ir J. Ohmanas pabrėžia, kad toks požiūris – ne tik Lietuvos, bet ir visos ES bei NATO problema.
Vis dėlto šis epizodas tik dar labiau paryškino egzistuojančią problemą: Europos valstybės vis dar nepakankamai įvertina sparčiai besikeičiantį grėsmių pobūdį ir būtinybę pertvarkyti gynybos koncepcijas.
Šių metų balandžio mėnesį paskelbtoje Carnegie fondo tarptautinei taikai ataskaitoje „Naujoji revoliucija kariniuose reikaluose“ daroma išvada, kad galimas karas su Rusija nebūtų kariaujamas senais metodais. Rusija greičiausiai derintų mažų grupių infiltraciją, masines dronų atakas, raketas ir elektroninę kovą, bandydama paralyžiuoti NATO sausumos pajėgas ir sumažinti Vakarų aviacijos vaidmenį. Tai įvertinus reikia keisti gynybos doktriną, pajėgų struktūrą, oro gynybą, elektroninę kovą, gynybos pramonę, pirkimų sistemą ir kiek įmanoma sparčiau ugdyti kariuomenės gebėjimą greitai mokytis, nes kare laimės tie, kurie greičiau adaptuosis, pigiau gamins ir pavers inovacijas realia kovine galia.
Neabejoju, kad Lietuvos Vyriausybė ir kariuomenė yra susipažinusi su šiomis tendencijomis. Vis dėlto išlieka ir abejonių. Lietuvoje ministrė pirmininkė ir ministrai paprastai jautriai reaguoja į kritiką ir stengiasi skubiai paaiškinti, kad kritikai kažko nesupranta, neįvertina, o kompetentinga vyriausybė iš tikrųjų viską mato, žino, planuoja ir daro. Šį kartą nuskambant kritikai konceptualių pareiškimų ir įtikinančių paaiškinimų, kokia kryptimi einama, nėra pernelyg daug.
„Oro gynyba yra vienas svarbiausių mūsų prioritetų. Turime aiškų ir nuoseklų jos stiprinimo planą, kurį įgyvendiname žingsnis po žingsnio – kiekviena nauja sistema, radaras ir raketa yra konkretus to plano rezultatas“, neseniai teigė krašto apsaugos ministras Robertas Kaunas. Anksčiau buvo skelbta, kad oro gynybos priemonių pirkimui Lietuva šiemet skirs ketvirtadalį ginkluotės įsigijimų biudžeto. Žinome, kad karinės pramonės srityje Lietuva bendradarbiauja su Ukraina ir stengiasi perimti jos patirtį. Įvyko bendras abiejų šalių vyriausybių posėdis, pasirašyti keli bendradarbiavimo memorandumai, nors apie konkrečius bendrus projektus kol kas girdime mažokai.
Vis dėlto, kaip liudija viešojoje erdvėje pasigirstantys pasisakymai, toli gražu ne visiems aišku, ar Lietuvos oro gynybos planas iš tiesų yra toks aiškus ir nuoseklus, kaip teigia ministras, taip pat išlieka opus klausimas, kiek NATO, o kartu ir Lietuvos kariuomenė, yra atvira inovacijoms ir yra priėmusi naują galimo karo realybę.
