Jei ieškotume sričių, kuriose Lietuva atliko neabejotiną pažangos šuolį, turėtume pripažinti, kad tai yra mokslas. Nuosekliomis mokslininkų ir mokslo institucijų pastangomis, pasinaudojus Europos Unijos fondų parama ir sulaukus sustiprėjusios valstybės bei pažangaus verslo paspirties, Lietuvos mokslas daugelyje sričių tapo tarptautinio lygio dalyviu.
Štai tik keli ryškūs pavyzdžiai, iliustruojantys mokslo proveržį. Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centre pradėjo veikti prestižinės Europos molekulinės biologijos laboratorijos (EMBL) partnerystės institutas. Visai neseniai Prahoje lankiausi Ekstremalios šviesos infrastruktūros (ELI) centre, kur sėkmingai nukreipus europinės paramos lėšas, buvo sutelkti pajėgumai, leidžiantys pretenduoti į pasaulinę lyderystę. Šioje srityje Lietuva turi didžiulį įdirbį ir nemažesnių ateities ambicijų. Lietuvos vėliava plevėsuoja prie centro būstinės, simbolizuodama tai, kad esame tarp kelių Europos valstybių šios infrastruktūros steigėjų, o laboratorijose stovintys mūsų lazerinių įmonių produktai demonstruoja iš mokslo kilusio verslo lygį, žinomumą ir kokybę.
Žvelgiant į šiuos ir kitus pasiekimus, svarbu suvokti, kad mokslas – tai ne tik fundamentiniai tyrimai, mokslo ir verslo ekosistema, bet ir aktyvi politika. Valstybės vertinamos ir tarpusavyje konkuruoja pagal pasiekimus moksle; šalių patrauklumas (investicinis, turistinis ir pan.) matuojamas, be kita ko, mokslo ir mokslo institucijų lygiu. O ir šalies tapatybei, saugumui, stabilumui mokslo bendruomenėje brandinamos ir iškeliamos idėjos ilgainiui padaro esminį poveikį. Paprastai sakant, mokslo situacija itin glaudžiai siejasi su valstybės ir visuomenės būkle.
Šiame kontekste Lietuvos siekis tapti pilnateise Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizacijos (žinomos visuotinai atpažįstamu akronimu – CERN) nare gali būti vienas iš valstybės tikslų. CERN nėra šiaip mokslo infrastruktūra. Tai pasauliniu mastu didžiausias mokslo projektas, kuriuo Europa parodė, kad gali įgyvendinti tai, dėl ko stokos ji neretai kritikuojama – ir strateginę ambiciją, ir koordinuotą nuoseklų veikimą, ir inovatyvumą. 1954 m. dvylika Europos valstybių pasirašė konvenciją steigti organizaciją, skatinančią bendradarbiavimą strategiškai svarbioje mokslo srityje. Ir nors tai nebuvo paraleliniai procesai, verta atkreipti dėmesį į tai, kad šis susitarimas vos keliais metais prasilenkė su steigimu Europos anglies ir plieno bendrijos, kuri tapo Europos Unijos pirmtake.
Per keletą dešimtmečių CERN tapo vieta, kur buvo sukurta World Wide Web sistema, aptiktas Higgso bozonas, bet svarbiausia – eksperimentuojama, tiriama, diskutuojama iš esmės ir iš įvairių perspektyvų paliečiant didžiuosius mokslo metodologija sprendžiamus žmonijos klausimus. Nors Ženevos pakraštyje, Šveicarijos ir Prancūzijos teritorijų sankirtoje išsidėsčiusiame mokslo mieste gali pasijusti kaip milžiniškoje ir protu bei vaizduote sunkiai aprėpiamoje laboratorijoje (užimamas 80 ha plotas, o didžiojo hadronų greitintuvo žiedo perimetras siekia beveik 27 kilometrus), vis dėlto greit supranti mokslinę šio projekto didybę ir iš viso pasaulio čia suvažiavusių mokslininkų įkvėpimą bei motyvaciją.
Šios iniciatyvos dėka branduoliniai tyrimai yra sritis, kurioje Europa ir toliau pajėgi konkuruoti ar net lenkti Jungtines Amerikos Valstijas ir Kiniją. Tai ilgalaikio strategiškai gerai struktūruoto ir valdomo sumanymo pavyzdys, vieta, kur moksliniai tyrimai ne tik atveria naujas žinias, bet ir tarnauja naujų technologijų plėtrai, unikalių medžiagų kūrimui bei didelių duomenų apdorojimo algoritmams atsirasti. Jau dabar detaliai planuojamas greitintuvas, kurio rengimo pradžia numatyta tarsi tokiais tolimais 2040 m., o atskiri planai gerokai lenkia dabartinės kartos horizontą – 2090 m.
Ilgalaikė projekto vertė 20 mlrd. eurų, projektuojamas 91 km tunelis ir visiškai nauja susidūrimų energija bei greičiai. CERN prezidentas, paklaustas, kaip maždaug įsivaizduoti tą greitį, atsakė: jei ryte nuspręsčiau išgerti kavos kitoje galaktikoje, tai taip ir galėčiau padaryti.
Bet CERN yra ne tik mokslas, tai ir politinis projektas. Narystė jame ne tik deklaracija, bet ir pasirengimas bei pripažinimas. Lietuva pirmoji iš Baltijos šalių 2018 m. tapo asocijuota CERN nare. Šiam žingsniui kelią atvėrė politinė valia: 2017 m. birželio 27 d. Prezidentūroje pasirašyta narystės sutartis, tų pačių metų gruodžio 7 d. ratifikuota Seimo įstatymu. Per šį laikotarpį susiformavo institucinė struktūra – 2022 m. įkurtas Lietuvos dalelių fizikos konsorciumas, vienijantis Vilniaus universitetą, Kauno technologijos universitetą ir Lietuvos sveikatos mokslų universitetą, o 2024 m. prie jų prisijungė ir Lietuvos energetikos institutas. Būtent ši konsorciumo struktūra užtikrina, kad Lietuvos dalyvavimas CERN nebūtų pavienių mokslininkų entuziazmas, o koordinuota, valstybės remiama veikla.
Lietuvos pilnateisė narystė CERN turėtų būti ne tik mokslininkų svajonė, bet ir politinis šalies siekis.
Per tą laiką Lietuvos mokslininkai aktyviai įsitraukė į CERN veiklas ir jau tapo pilnaverčiais plačios tarptautinės akademinės bendruomenės nariais. Šiandien daugiau kaip 100 Lietuvos mokslininkų dalyvauja CERN didžiuosiuose eksperimentuose. Ryškiausias pastarojo meto pasiekimas – 2024 m. Vilniaus universitetas vienbalsiu Didžiojo hadronų greitintuvo (LHCb) tarybos sprendimu tapo šio prestižinio pasaulinio mokslo projekto institutu. LHCb Vilnius grupės vadovas dr. Mindaugas Šarpis kartu su kolegomis prisiima svarbią ilgalaikę atsakomybę už eksperimento sėkmę. 2026 m. rugsėjį Vilniaus universitete vyks CERN „LHCb Week“ – pirmasis tokio akademinio lygio CERN renginys Lietuvoje.
Kasmet apie dvidešimt VU ir KTU universiteto studentų dalyvauja „CERN Idea Square“ eksperimentuose, o CERN edukacinėse programose dalyvauja jau 53 Lietuvos fizikos mokytojai. 2027 m. VU Verslo mokykloje steigiama „CERN Idea Square“ analogu paremta bandomojo prototipavimo ir inovacijų erdvė.
Galiausiai per pastaruosius metus reikšmingai išaugo Lietuvos verslo įsitraukimas į CERN: nuo 2018-ųjų CERN išlaidos Lietuvos įmonių tiekiamoms prekėms ir paslaugoms jau sudaro apie 2,5 mln. Šveicarijos frankų. Antai 2021 m. Lietuvos lazerių įmonė „Light Conversion“ laimėjo CERN viešąjį pirkimą ir jos PHAROS lazerinė sistema tapo CERN eksperimentinės infrastruktūros dalimi. Tai vėlgi pirmasis atvejis, kai Lietuvos lazerių technologija integruota į CERN greitintuvą. CERN kaip perspektyvius įvardija ištisus Lietuvos pramonės sektorius: optoelektroniką, fotoniką, mechaninę inžineriją ir elektroniką, kuriuose dirba tokios įmonės kaip „Ekspla“, „Altechna“, „Brolis Semiconductors“, „Eksma Optics“, „Teltonika“, „Femtika“ ir kt.
Lietuvos mokslo institucijos ir verslo įmonės įvairiais kanalais demonstruoja savo interesą gilinti dalyvavimą CERN‘e. Atskirai reikia paminėti Lietuvos diplomatinius atstovus prie Jungtinių Tautų ir kitų tarptautinių organizacijų Ženevoje, kurie tapo tikraisiais CERN idėjos ambasadoriais ir jau dabar iš savo pusės nutiesė kelius realioms deryboms dėl narystės.
Taigi jau esame padarę nemažai namų darbų ir akademiniu, ir politiniu, ir diplomatiniu lygiu. Liko šį reikalą užbaigti, kad Lietuva atsidurtų tarp mokslo politikos formuotojų skaitmeninių, kvantinių, klimato technologijų prioritetų kūrime. Lietuvos pilnateisė narystė CERN turėtų būti ne tik mokslininkų svajonė, bet ir politinis šalies siekis.
