Ar tik neieškai, vasarai spiginant palaimos veidrodėliu į veidą, kur ištiesus kojas, atšildyti kaulus, kur būtų viskas įskaičiuota? Kad kūną išvaduotumei iš buities, o išlikimo instinktą bent laikinai išjungtum, atleistum iš darbo?
Kas yra „viskas“?
Tą išganingą formuluotę „viskas įskaičiuota“ greičiausiai kūnu ir siela yra patyręs daugelis. Kurorte, kelionėje, poilsio namuose, sanatorijoje. Kai nebereikia niekuo rūpintis, niekuo: maistu, gėrimais, pramogomis, įdegiu, muzika, kitomis gėrybėmis, o ir kančia, dvasiniu gyvenimu, mirtimi bei išganymu.
Ši formuluotė man niekad nekėlė pasitikėjimo. Kaip lengvos formos sociofobui ir skeptikui atrodė įtartina. Kas telpa tame žodyje „viskas“? Nors sutartyse paprastai jos turinys įvardijamas, visgi norėjau patirti pats – antropologiškai, o jei atvirai – buvau įkalbėtas. Viskas, matyt, yra viskas, o visko į sutartį nesurašysi arba įrašyta tokiu mažu šriftu, jog be didelės gebos lęšio neįžiūrėsi.
Ponia, mirė jis ir niekad / Nepareis namo. / Prie galvos – žalia velėna, / Po kojom – akmuo.
OFELIJA. William Shakespeare. „Hamletas".
Acto garinimas
„Viską“ patyriau viename iš populiarių Turkijos kurortų (mėgstama lietuvių, ir ne tik, kryptis). Tiesa, tai įvyko praeitą rudenį, bet tai nieko nekeičia. Kai esi uždarytas sąlyginai prabangiame gete prie Viduržemio jūros su apyranke savaitei – jau gali patirti praktiškai visus geto privalumus. Ko nepadarysi norint, taip sakant, pailsėti. Išties ten reikia dirbti. Dirbti besiilsinčiuoju. Be abejo visus iš pradžių užvaldo neribotas maisto kiekis. Instinktas suveikia labai ryškiai. Pirmas dienas iš visų lėkščių maistas verčiasi per kraštus kaip putojanti jūros banga. Vėliau supratus, kad niekas nebus atimta ir tai tęsis – lėkštėse bangavimas slopsta. Ir raudonos paplūdimių vėliavos pakeičiamos į geltonas. Gėrimų, beje, šis dėsnis kažkodėl neveikia. Vėliau, žinoma, pramogos: žaidimų automatai, batutai, joga, visokio plauko acto garinimo ir dvasingumo kursai, vakarinės programos.
Geto psichologija įsėda iškart. Iš pradžių užplūsta nesaugumo jausmas (esi suskaičiuotas, pažymėtas, turi numerį), o paskui suvoki esąs tos bendruomenės, kokia ji bebūtų, dalimi, esi priverstas būti, vienaip ar kitaip susitapatinti, to neišvengsi. Kad išliktum. Paskui greitai supranti, kad gete yra saugiausia ir iškilus grėsmei greičiausiai net imtum jį ginti, ginti kalėjimą, už kurį esi susimokėjęs. O kad Turkijos kurortus, kaip vienus iš įmanomų pasiekti, yra „pamėgę“ turistai iš buvusių sovietinių respublikų ir posovietinių šalių – anokia paslaptis. Šios bendruomenės modelis priminė sovietų sąjungos modelį – ten dominavo ne tik rusų kalba, bet ir papročiai. Ant gultų pakrantėje kaitinosi Dostojevskis su Puškinu, o gėrimus ant padėklo nešiojo liokajus Duginas.
Rojaus protezas
Automatiškai įsijungė rezistento instinktas, kuris pasireiškė tiesiog kalbos ignoravimu. Aiškiai supratau, kad neišvengiamai esi priverstas patirti „tautų draugystę“: vakarinėje programoje karaokė lygia greta iš garsiakalbių trykšta Jessicos Shy cukrus, rusiško, baltarusiško popso sirupas ir euro hitai... Vaikus jų programoje vedėjai kalbina tiek lietuviškai, tiek rusiškai, tiek lenkiškai... Kažkokia „Arteko“ pionierių stovykla Kryme, kurioje niekad nebuvau. Gūdžiu sovietmečiu propagandos buvo užturbinta, jog ji esanti pionieriaus siekiamybė, komunizmo įsčios, pavyzdingas rojus. Pionierių vadovė, kurios pasikeitus santvarkai, kaip taisyklė, greitai persikvalifikavo į tikybos mokytojas, dėl nepakankamų rezultatų tada mums aiškiai yra pasakiusi, jog „Arteką“ matysime kaip savo ausis. Niekad nesupratau šito posakio. Pasižiūri į vandenį ar veidrodį ir matai.
Rojaus protezas. Jausmas, jog taip yra, kurorte neapleido. Nors viskas vyko pagal elementarius kapitalistinius dėsnius. Juos ignoravo nebent katės, elektriniai muedzinai už viešbučio tvoros, atkakliai kviečiantys maldai. Greitai supratau, jog iš pasąmonės vėl lenda sovietmečiu patirtos traumos. Kultūriniu šoku to nepavadinsi, bet saugumo jausmo tai nekėlė, nes susitapatinti su neuroze nebeišėjo.
Aiškiai supratau, kad neišvengiamai esi priverstas patirti „tautų draugystę“: vakarinėje programoje karaokė lygia greta iš garsiakalbių trykšta Jessicos Shy cukrus, rusiško, baltarusiško popso sirupas ir euro hitai...
Seriožą greitai pakrikštijome Gibonu
Kai žinai, kad už 1500 km. virš saulėgrąžų laukų, miestų Ukrainoje lekia dronai ir kabai, instinktyviai jau norėjosi šaukti „Slava Ukraini“. Vaikiška. Naivu. Konfliktas būtų užprogramuotas, būčiau gavęs į galvą. Kai žinai, kad prieš 85-erius birželio 14-ąją ne itin populiaria kryptimi už Uralo į kurortus „paatostogauti“ buvo išsiųsta arti 18 000 Lietuvos piliečių, jau norėjosi kaukti ir aiškinti, kas yra kas. Vėlgi naivu. 1941-aisiais irgi buvo viskas įskaičiuota, bet „viskas“ pilna to žodžio prasme: ir mirtis. Patogu sakyti, kad kolektyvinė atmintis ir atsakomybė neegzistuoja, visgi nereikia apgaudinėti nei savęs, nei kitų. Pirmiausia – savęs. Yra veiksmas, bus ir atoveiksmis. Banalybės, bet į jas ir begali atsiremti.
Serioža (tebus toks jo vardas) iš pamaskvės, dėvinti klasikinius šortus su palmėmis, stovi baro apkasuose ir be niekur nieko kala vodkę, skiestą rakiją ir viskį. Ir tas apkabas be perstojo keičia. Seriožos žmona kiekvieną dieną su nauja suknele, jos visos su drugeliais, bet tikrai ne Kuzmickaitės. Jų dukra kiekvieną dieną vis kitu princesės garderobu ir fėjos burtų lazdele. Kai Serioža jau buvo iššaudęs visas apkabas ir smigęs baro blindaže, drugeliuota ginklanešė, į save susipylusi pusbutelį šampės, susirietusi raudojo batute. Maskva netiki tavo ašaromis, drugelių fėja... Seriožą greitai pakrikštijome Gibonu. Kitas vakarieniavęs Serioža tiesiog smigo sėdėdamas prie mėsgalių kupinos lėkštės, kuri atrodė it Uralo viršukalnių grandinė. Lietuvaitė iš Vilkaviškio, į šią zoną atkakusi su dviem draugėmis, prie baseino vis trynė strėnas ir skundėsi: „Kaip aš noriu vyrų...“ Lietuviukai berniūkščiai atsivežę meškeres tiesiog ramiai žvejojo nuo tilto triušiažuves – europines chimeras. Chimeras... Kokia simbolika!
O aptarnaujantis personalas gerai supranta, kad pinigai nekvepia, jų ir neuosto – ir taip viskas aišku. Tai jų galvose viską ir sustato į vietas. Suprantama.
1941-aisiais irgi buvo viskas įskaičiuota, bet „viskas“ pilna to žodžio prasme: ir mirtis. Patogu sakyti, kad kolektyvinė atmintis ir atsakomybė neegzistuoja, visgi nereikia apgaudinėti nei savęs, nei kitų.
Nenormalumo normalizavimas
Sovietinio ilgesio neurozės kamuojamieji čia galėtų patirti satisfakciją. Tik bijau, kad satisfakcija greitai virstų frustracija, nes čia viskas hiperbolizuota, kontrastai atstoja siurrealistinį filtrą, viskas labiau panašu į distopiją. Peizažas, natiurmortai ir portretai transliavo nuovargį, melą, melancholiją, net ir gultai bei pigi kūnų erotika.
Jaučiau prarają, sieną, kurios nebeįmanoma įveikti. Mentalinę. Žinau, jau seniai esu apšauktas ir nacionalistu, ir kuo tik norite, bet kai viešbučio vestibiulyje stebint krepšinio rungtynes, kuriose „Žalgiris“ žaidė su nebeprisimenukuo, Seriožų bendragentis bičiuliškai pakomentavo: „Chorošyj vaš etot Žalgiris...“ (rus. „Geras tas jūsų Žalgiris...“), galėjai akivaizdžiai justi, kad greičiausiai komentavo dar kokių 1986-ųjų rungtynes. Trūko tik kokio: „Prisimenate, kaip mes tada...“. Tai kabėjo ore. Laiko mašina veikė. Visgi, tarp mūsų nieko bendro. Nieko.
Ilgainiui nuo šio neurotinio sapno gelbėjo tik amerikiečių poetas Jackas Gilbertas, kuris beje dviem dešimtmečiams buvo strigęs sąlyginai visai netoli (tik 450 km.) šios vietovės – Graikijos Santorini ir Paros salose, jo poezija ir Byung-Chul Hano „Eroso agonija“. Greitai įklimpau tos erotikos akademiškume. Galima parašyti ir paprasčiau, bet neprasčiau. Na, gelbėjo ir ta pati rakija ir airanas. Visada, žinoma, gelbėja rutina ir pražūtingas nenormalumo normalizavimas.
Ofelija
Visa tai tęsėsi iki tol, kol vieną vakarą dykinėdamas pasikėliau liftu į viešbučio septintąjį aukštą pasidairyti po horizontą. Buvo ką tik po vakarienės, koridoriuose bei laiptų aikštelėse ant palangių lėkštelėse vis kūpsojo apgraužti, apčalpyti tortų gabalai su dantų žymėmis bei užkandžiai, skrandžiuose nebenukeliavę iki lovų ir unitazų.
Mano nuostabai tarp kičinių nuotraukų koridoriuje kabėjo ir skendo Ofelija. Ta pati Johno Everetto Millaisʼo „Ofelija“, nutapyta 1851–1852 m. Padielka, kaip pasakytų sūnus... Turkijoje yra gerų padielkų, – jau ironizuodamas ir akcentuodamas paskutinį žodį sako sūnus. Jis aišku turi minty futbolo marškinėlius. Neprasta reprodukcija.
Tragiška Ofelijos lemtis Williamo Shakespeareʼo „Hamlete“. Pamišusi dainuoja ir skęsta gedėdama nužudyto tėvo, sielvartas ir vis labiau mirkstantys drabužiai, suknia ją traukia į dugną. Kažin kiek ofelijų yra nugrimzdę čia, šiuose laimės, alkoholio, persirijimo, šviesios ateities baseinuose? Kiek gibonų, hamletų, laertų, mašų, natašų, zitų ir biručių?.. Kiekvienas augalas ir gėlė paveiksle (vėdrynai, verkiantis gluosnis, dilgėlės, ramunės, našlaitės, aguonos) kone priešinosi šiai realybei. Kiekvienas jų pažymėtas kančios, netekties, graužaties, sielvarto ženklu... O čia aplink tik palmės, kurios regis niekad nesikeičia, svirpianti cikadų elektra...
Susitikti su Ofelija liftu užkildavau kiekvieną vakarą. Ji tapo atviru priekaištu aplink tvyrančiai lipniai laimės ir tautų draugystės iliuzijai, kuri regis per jėgą gviešėsi prilipti, įtraukti – kaip klijų spąstai pelėms.
Gerai, kad lėktuvai skrenda
Susitikti su Ofelija liftu užkildavau kiekvieną vakarą. Ji tapo atviru priekaištu aplink tvyrančiai lipniai laimės ir tautų draugystės iliuzijai, kuri regis per jėgą gviešėsi prilipti, įtraukti – kaip klijų spąstai pelėms.
Ta Ofelija, kybojusi ant sienos, man tapo atsparos tašku, ant kurio laikosi pasaulis. Bent tol, kol buvau ten. Ji buvo mano paslaptis, meilužė, pyrago gabalas, kurio šiukštu atsikąsti. Mano altoriumi, langu į pasaulį. Kone Europos, mano namų advokatė. Turbūt nieko nėra stabiliau už nejauką, kaltės jausmą, kad turiu dalintis gėriu su tais, kurių agresija, galios ir hierarchijos padiktuoti gestai sklido net iš pažastų. Vaidinti, kad viskas gerai, nors niekas nėra gerai? Taip, koks tu norvilai visgi ksenofobas...
Gerai tik tai, kad lėktuvai skrenda. Vieną dieną jie visus seriožas, gibonus bei princeses su stebuklingomis lazdelėmis kažkur išskraidino. Greičiausiai į rytus, atgal į kokius 1980-uosius, kuomet Maskvos vasaros olimpines žaidynes boikotavo virš 60 šalių dėl sovietų sąjungos invazijos į Afganistaną. Kur dabar yra tos 60 šalių? O gal boikotas visgi tebegalioja? Mentališkai.
O ką tu pasakysi, Ofelija? Žiūriu į tave, tu graži, pašarvota augalijos įkapėse, glostoma vandenžolių, vis skęsti, Ofelija, bet vis nepasieki dugno. Greičiausiai tai ir yra tavo paslaptis. Kai, regis, viskas įskaičiuota, tavo mirtis į sutartį lieka neįtraukta. Akivaizdu, ji apskaitoje ir neatsidurs. Nuojauta ir istorinė atmintis kužda, kad tai ne atsitiktinumas, o taisyklė, galiojanti jau tris tūkstantmečius metų, ir greičiausiai yra gyvybingumo ir tęstinumo patvirtinimas.
