Kaip jau patvirtino meteorologai, šiemet Ramiajame vandenyne susiformavo klimato reiškinys, vadinamas El Ninjo srove (isp. El Niño; išvertus „vaikas, berniukas“). Tai natūraliai vykstantis procesas, kai dėl šiltesnio nei įprastai vandenyno paviršiaus tiek su vandenynu besiribojantys regionai, tiek ir toliau nuo jo esantys kraštai patiria ekstremalius orų reiškinius: vienur iškrenta gerokai daugiau gausių kritulių, kitur gali ištikti sausros, bet beveik visame pasaulyje stebimas orų atšilimas.
Čia įprastomis sąlygomis, tačiau klimato kaita ir dėl jos jau ir taip šylantys vandenynai tokius reiškinius dar papildomai sustiprina.
Tai, kas anksčiau būdavo natūralūs klimato reiškiniai, nuo kurių priklausė tam tikrų rūšių išgyvenimas, dabar tampa katastrofomis, pražūtingomis tiek gamtos pasauliui, tiek žmonėms. Paskutinysis El Ninjas, užfiksuotas 2023–2024 m., nors savaime nebuvo toks stiprus kaip, pavyzdžiui, 2015–2016 m., susiliejęs su klimato kaitos padariniais, pridarė, konservatyviais skaičiavimais, daugiau nei 103 mlrd. JAV dolerių tiesioginės žalos. Sudėtiniai El Ninjo ir klimato kaitos padariniai nulėmė ir vis aštrėjančią klimato bei ekonominių pabėgėlių krizę labiausiai pažeidžiamuose pasaulio regionuose.
Tokie reiškiniai neišvengiamai kelia klausimą – kaip su jais galėtų tvarkytis miestai, kuriuose didelė žmonių, transporto, pastatų, kelių ir kitos šilumą sugeriančios ir generuojančios infrastruktūros koncentracija? Kaip pastebi atsparios urbanistikos (angl. resilient urban planning) ekspertai, miestai savaime nėra atsparūs nei klimato kaitai, nei natūraliems gamtos reiškiniams, jei jie yra tam tikslingai nepritaikomi.
Tačiau nei klimato kaita, nei mokslininkų įžvalgos Vilniaus savivaldybės architektams, atrodo, nė motais. Deklaratyvus miesto medžių saugojimas baigiasi tik nukapotomis medžių šaknimis, be saiko ant šaligatvių žiemą pilama technine druska ir beatodairišku, nemokšišku genėjimu.
Analizuodami ekstremalių temperatūrų, gausių kritulių ir kitų klimato kaitos padarinių įtaką miestams ir jų gyventojams, jie siūlo gręžtis į tikslingą gamtos integravimą į miestus. Pavyzdžiui, tokie žymūs mokslininkai, kaip Gretchen Daily ir Thomas Elmqvistas, kalba apie poreikį atkurti miestų pelkes bei upių pakrantes, kurios padėtų sugerti bei nukreipti kritulių perteklių ir išsaugoti bei atsodinti miesto parkus ir miškus, kurie vėsintų miestą.
Tačiau nei klimato kaita, nei mokslininkų įžvalgos Vilniaus savivaldybės architektams, atrodo, nė motais. Deklaratyvus miesto medžių saugojimas baigiasi tik nukapotomis medžių šaknimis, be saiko ant šaligatvių žiemą pilama technine druska ir beatodairišku, nemokšišku genėjimu.
Upės ir jų krantinės yra matomos tik kaip verslo plėtros galimybė, o ne miesto atsparumui būtina gamtinė infrastruktūra. Toks trumparegiškumas klimato kaitos ir natūralių jos reiškinių, tokių kaip visai nejuokingas gamtos išdaigas krečiantis El Ninjo „vaikelis“, akivaizdoje tik apnuogina miestą valdančiųjų vaikišką nebrandą ir atsisakymą priimti naująją urbanistinę realybę.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
