Rytoj, birželio 12-ąją, Lietuvos radijas minės 100 metų jubiliejų. Suprantama, kad beveik pusę šio laiko dėl buvusios priespaudos Lietuvos radijas laisvos minties ir laisvo žodžio skelbti negalėjo. Tai nėra prielaida nešvęsti šimtojo gimtadienio, priešingai – dingstis dar labiau jį branginti.
1983 m. vasarą, pabaigęs tris klases ir nerūpestingai leisdamas laiką pas močiutę Oną, kaime netoli Pivašiūnų, turėjau ruoštis Pirmajai komunijai. Tuo metu Pivašiūnų parapijoje klebonu buvo kunigas Vytautas Kazimieras Sudavičius, dešimt vaikystės ir paauglystės metų kartu su šeima praleidęs Sibiro tremtyje, vėliau grįžęs į Lietuvą ir tapęs kunigu.
Vaikų ruošimas Pirmajai komunijai Pivašiūnų bažnyčioje vyko slapta, o kunigas Vytautas mėgdavo pasakoti įvairiausias Biblijos istorijas, bet kartą užsiminė ir apie radijo laidas, kurių reikia klausytis. Nieko nesupratau, bet vakare močiutė iš lentynos išsitraukė vyresniajai klausytojų kartai puikiai žinomą VEF imtuvą ir pasakė, kad klebonas tik neaiškiai užsiminė, bet mes tai žinome, ką jis turėjo mintyje. Nuo tada kiekvieną vakarą klausydavomės „Amerikos balso“ ir „Vatikano radijo“. Visiškai neatsimenu tų programų turinio. Bet pats kalbėjimas buvo kitoks nei oficialaus radijo. Jis dvelkė kažkokiu daug didesniu polėkiu ir laisve. Žinoma, buvo be galo įdomu daryti kažką tokio paslaptingo kartu su močiute ir teta, atlikti kažkokį pusiau slaptą ritualą, nors iki galo ir nesuvokiant jo reikšmės.
Saugokime laisvą žodį. Kad nereikėtų klausytis kitų šalių balso.
Kitą vasarą taip pat klausydavomės slaptojo radijo, bet jau daug rečiau. Kai savaitgaliais į kaimą atvažiuodavo tėvai, nors kartais ir klausydavosi kartu, jie tokiu besitęsiančiu slaptojo radijo klausymu akivaizdžiai nebuvo sužavėti. Galiu suprasti: laisvas žodis yra laisvas žodis, bet Pirmoji komunija praėjo, jai ruoštis nebereikia, o kas bus, jei penktokas nueis į mokyklą ir pradės pasakoti, ko vasaros vakarais klausėsi pas močiutę? Gali kilti problemų. Su tokia dilema anuomet Lietuvoje gyveno šimtai tūkstančių šeimų. Taigi tas nenumaldomas bet kurios priespaudos vertimas laviruoti: sakyti viena, galvoti kita, daryti trečia. Dar po metų močiutė mirė, laisvo žodžio taip ir nesulaukusi. O dar po trejų metų susikūrė Sąjūdis ir laisvas žodis sugrįžo, taip pat ir į oficialų radiją.
Šio gimtadienio proga norisi prisiminti ir tuos, kurie šį radiją kūrė ir kurių jau nebėra. Jų šimtai, ir įvairūs laikmečiai turbūt turėjo skirtingas asmenybes, kurios vėlgi skirtingai buvo svarbios ir reikšmingos skirtingiems klausytojams ir skirtingoms klausytojoms.
Man šiame radijuje ypač trūksta Mykolo Drungos, jo daug metų rengtos ir skaitytos Vakarų spaudos apžvalgos. Uždarius „Laisvosios Europos radiją“, jis daug metų dirbo LRT radijo bendradarbiu. Žavėdavausi, kaip jis per pusdienį ne tik spėdavo perskaityti keliolika laikraščių, daugiausia vokiečių kalba, bet ir per penkias minutes papasakodavo esminius nuomonių skirtumus, galėdavo apibendrinti kairiosioms ir dešiniosioms pažiūroms atstovaujančias nuomones apie vieną ar kitą politinį, socialinį, ekonominį ar kultūrinį įvykį. Būdavo be galo įdomu ir vertinga. Kiekvieną radijo laidą jis baigdavo sakiniu: „Čia Mykolas Drunga iš Kauno“, visuomet užtęsdamas „u“ raidę. Labai trūksta.
Bet labiausiai reikia džiaugtis tuo, kas čia sukurta dabar, kaip gimtadienio proga skelbia pats LRT RADIJAS – iš visų mūsų atminties ir kasdienybės, mūsų lūkesčių ir tikrovės, ir visų nuostabių žmonių, kurie čia dirba, dėka.
Saugokime laisvą žodį. Kad nereikėtų klausytis kitų šalių balso.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
