Socialdemokratai galų gale nusprendė nutraukti valdančios koalicijos sutartį su „Nemuno aušra“. Nors partijos pirmininku šių metų gegužės 1 d. išrinktas Mindaugas Sinkevičius niekada nebuvo tokios koalicijos šalininkas, nedaug kas tikėjo, kad jis ryšis tokiam sprendimui, juo labiau kad už koalicijos su „Nemuno aušra“ išlaikymą vos prieš kelias dienas pasisakė Seimo pirmininkas Juozas Olekas, Seimo socialdemokratų frakcijos pirmininkė Orinta Leiputė, partijos pirmininko pavaduotoja Indrė Kižienė.
Vis dėlto socialdemokratai nepanoro mesti iššūkio naujai išrinktam partijos pirmininkui, susitelkė ir už „Nemuno aušros“ pašalinimą iš koalicijos balsavo beveik vieningai.
Akivaizdu, kad šis žingsnis buvo žengtas gerokai pavėlavus ir atkurti rinkėjų pasitikėjimą, kuris dabar yra rekordiškai smukęs, socialdemokratams bus nelengva. Ko netrūko šioje kadencijoje po Seimo rinkimų 2024 m., tai skandalų, nekompetencijos, sumaišties ir chaoso. Deja, priėmus sprendimą pakeisti koalicijos sutartį vėl laukia mažiausiai keli mėnesiai sumaišties.
Socialdemokratai laimėjo 2024 m. Seimo rinkimus ir tų pačių metų gruodį suformavo vyriausybę, tačiau jų ir koalicijos partnerių valdymą nuolat lydėjo skandalai. Iš pradžių Vilija Blinkevičiūtė atsisakė ilgai jai matuoto ministro pirmininko posto. Ministru pirmininku tapo Gintautas Paluckas, tačiau jis vos po septynių mėnesių buvo priverstas atsistatydinti teisėsaugai pradėjus du ikiteisminius tyrimus, susijusius su jo verslu, ir žiniasklaidai keliant vis daugiau klausimų dėl įvairių jo veiklos epizodų praeityje. G. Palucką pakeitė menką politikos patirtį turėjusi I. Ruginienė.
Abu kartus formuojant vyriausybę buvo sudaryta koalicijos sutartis su prieštaringai vertinama partija „Nemuno aušra“, kurios lyderis R. Žemaitaitis yra teisiamas baudžiamojoje byloje dėl neapykantos žydams kurstymo ir kurio politinė karjera nusėta provokuojančiais pasisakymais bei skandalais.
Artimiausioje ateityje laukia socialdemokratų derybos su Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“ dėl įsijungimo į valdančiąją koaliciją. Jau dabar aišku, kad derybose vienas iš punktų bus ministrės pirmininkės I. Ruginienės pakeitimas. To reikalaus „Vardan Lietuvos“, tokį scenarijų, kaip galima suprasti, regi ir socialdemokratų lyderis Mindaugas Sinkevičius.
Puiku, kad M. Sinkevičius nevengia atsakomybės. Tai išties ilgai lauktas pokytis socialdemokratų vadovybėje. Tačiau dabar išeina taip, kad pokytis būtų vykdomas dėl paties pokyčio, nes nėra pateiktas I. Ruginienės darbo vertinimas ir neįvardytos jos klaidos. G. Nausėda I. Ruginienei, kaip ministrei pirmininkei, priekaištų neturi, teigiamai jos darbą vertina ir pats M. Sinkevičius. Žinoma, politinė logika nurodytų, kad ministru pirmininku turėtų būti valdančiosios partijos pirmininkas, tačiau, kita vertus, pastaraisiais metais šios nerašytos taisyklės nebuvo laikomasi – nei Saulius Skvernelis, nei Ingrida Šimonytė nebuvo partijų lyderiai ir užimdami ministro pirmininko postą išvis nebuvo partijos nariais.
Taip, I. Ruginienė neturėjo pakankamos patirties eiti ministro pirmininko pareigas, tačiau dabar ji jau turi daugiau kaip aštuonių mėnesių patirtį. M. Sinkevičius yra dirbęs devynis mėnesius 2017 m. ūkio ministru Sauliaus Skvernelio vyriausybėje, bet didžiausia jo patirtis – savivaldybės mero poste. Galima tik spėlioti, ar tikrai M. Sinkevičius bus sėkmingesnis, kompetentingesnis ministras pirmininkas. Ne paskutinės reikšmės faktas yra tas, kad tai būtų ministras pirmininkas su reputacijos dėme, kuri jam būtų kartkartėmis primenama.
Ne paskutinės reikšmės faktas yra tas, kad tai būtų ministras pirmininkas su reputacijos dėme, kuri jam būtų kartkartėmis primenama.
I. Ruginienės pakeitimas ministro pirmininko poste reikštų, kad socialdemokratai nebyliai pripažįsta tai, kas daugeliui ir iki šiol buvo akivaizdu, – kad jie stokoja kvalifikuotų ir patyrusių kandidatų eiti aukštas pareigas. I. Ruginienė buvo daugiau ar mažiau atsitiktinis žmogus ministro pirmininko poste ir čia verta prisiminti, kad balsuodami dėl ministro pirmininko nominavimo 2025 m. rugpjūčio mėnesį socialdemokratų partijos valdyba ir prezidiumas rinkosi iš vieno kandidato, t. y. I. Ruginienės. Tuo metu socialdemokratams dėl šio jų pasirinkimo ir dėl atnaujintos koalicijos sutarties su „Nemuno aušra“ skriejo daug kritikos strėlių, tačiau jie atkakliai gynė savo poziciją. Vis dėlto praėjus vos aštuoniems mėnesiams socialdemokratai imasi taisyti klaidas. Tad paaiškėjo, kad kritikai buvo teisūs. Asmenybių stoka tradicinėje, didžiulę patirtį turinčioje partijoje – tai jau ne tik socialdemokratų rūpestis, tai tampa visos Lietuvos problema.
Labiausiai tikėtinas artimos ateities scenarijus šiuo metu – vyriausybės atsistatydinimas, derybos dėl naujos koalicijos, atsisakant „Nemuno aušros“ ir priimant į koaliciją demokratus. Taigi per pusantrų metų bus pasikeitę trys premjerai, o kai kurioms ministerijoms bus vadovavę trys ministrai. Permainų laukimas ir vykdomos permainos, ministrų pakeitimas lemia netikrumo jausmą valdant valstybę, sutrikdo sprendimų priėmimą, kelia sumaištį.
I. Ruginienės pakeitimas ministro pirmininko poste reikštų, kad socialdemokratai nebyliai pripažįsta tai, kas daugeliui ir iki šiol buvo akivaizdu, – kad jie stokoja kvalifikuotų ir patyrusių kandidatų eiti aukštas pareigas.
Net ir pripažįstant, kad socialdemokratai ėmėsi ilgai lauktų pokyčių, nerimą kelia Lietuvos politinio gyvenimo seklumas. Politikai neranda būdų pagrįsti sprendimus, pateikti argumentus, kalbėti apie idėjas, programas, todėl viešoji erdvė labai greitai pripildoma intrigų, spėlionių ir gandų.
Iškalbingas šiuo požiūriu yra užsienio reikalų ministro K. Budrio atvejis – tai vienintelis ministras, kurį iš viso kabineto išskyrė M. Sinkevičius. Atsakydamas į žurnalisto klausimą M. Sinkevičius leidosi į svarstymus apie hipotetinę situaciją, kas būtų, jei užsienio reikalų ministru sutiktų tapti europarlamentaras ir laikinasis „Vardan Lietuvos“ lyderis V. Sinkevičius. Nors „Vardan Lietuvos“ oficialiai dar nebuvo sutikusi dalyvauti valdančiojoje koalicijoje ir diskusijos dėl kabineto sudėties nebuvo prasidėjusios, socialdemokratų pirmininkas V. Sinkevičiaus paskyrimo ministru galimybę įvardijo kaip labai pageidautiną sprendimą. Atrodo, kad kalbos, jog socialdemokratai nėra patenkinti K. Budrio vykdoma politika, turi pagrindo, nors šiuo atveju taip pat į akis krinta, kad jokios konkrečios kritikos nėra išsakoma.
Prezidentas G. Nausėda ir ministrė pirmininkė I. Ruginienė ministro K. Budrio veiklą vertina teigiamai, K. Budrio reitingai visuomenės nuomonės apklausose gerokai viršija bet kurio socialdemokrato vertinimus. Vis dėlto M. Sinkevičius aiškiai leido suprasti, kad ministrą jis yra linkęs pakeisti, nors jokių argumentų dėl K. Budrio darbo išsakyta nebuvo. Argumentų stoka liudija toliau besitęsiančią socialdemokratų intelektualinę seklumą ir lyderystės krizę.
