Nors už lango dar žiema, nė nepastebėsime, kaip į kiemus įsiverš pavasaris. Žemė pasrus polaidžio upeliais, prisotins dirvą drėgmės, o šilti saulės spinduliai kvies žibuokles iš po pernykščių lapų kelti savo žydras galvas. Tuo pačiu metu šalies girias, laukus ir gyvenvietes užplūs sparnuotieji giesmininkai, kurie kiek tik išgalėdami savo giesmėmis skelbs pavasarį ir planuos naują veisimosi sezoną. Pavasaris trumpas – turi išnaudoti kiekvieną minutę.
Lietuviai nuo seno gerbė paukščius ir stengėsi jiems padėti. Visgi pastaraisiais dešimtmečiais tasai tarpusavio ryšys, kurį turėjo mūsų protėviai, sukūrę aibę draugystę menančių sakmių apie vyturius, pempes, gandrus ir varnėnus, sumenko ir tai tapo justi apsižvalgius mūsų gyvenvietėse. Vienas tokių indikatorių – inkilų skaičius.
Kodėl inkilai svarbūs paukščiams ir žmonėms ir apskritai kodėl jų reikia? Atsakymai į šį klausimą yra du. Pirmasis – emocinis. Matyti sparnuočius savo kieme, klausytis jų giesmių, grožėtis, kaip jie suka lizdą, augina jauniklius, – unikali patirtis, kuri praturtina mūsų kasdienybę ir leidžia gamta gėrėtis iš arčiau.
Antroji priežastis – ekologinė. Natūralioje ir laukinėje gamtoje paukščiams inkilų nereikėtų – jiems pakaktų senų drevėtų medžių, genių iškaltų uoksų, įvairių kerplėšų bei įtrūkimų medžių kamienuose, kuriuose sparnuočiai galėtų saugiai sukti lizdus ir perėti jauniklius. Visgi šiandieninė mūsų gamtos būklė, ypač situacija miškuose, yra toli nuo to, ką galėtume vadinti laukine gamta. Vykstant intensyviai miškininkystei, šalinant senus želdinius ir medžius net miestuose, sparnuočiai neturi pakankamai natūralių buveinių veistis. Kuo senesnis medis – tuo jis vertingesnis gamtai. Deja, bet retam medžiui žmonių aplinkoje leidžiama sulaukti gamtinės brandos, tad ir paukščiams darosi vis sunkiau. Žmonių keliami inkilai yra tarsi nedidelė kompensacija dėl natūralių buveinių trūkumo.
Žmonių keliami inkilai yra tarsi nedidelė kompensacija dėl natūralių buveinių trūkumo.
Kalbant apie gyvenvietes ar net vienkiemius, dažniausiai tokiose buveinėse inkilus keliam sinantropiniams paukščiams – tiems, kurie mėgsta žmonių draugiją. Pastariesiems, kaip žinia, priskiriami varnėnai, zylės, musinukės, raudonuodegės. Norėdami savo kiemą papildyti šių paukščių draugija, iškelkite jiems inkilų. Geriausia gaminti inkilus su skirtingais landų diametrais: 2,5, 3 ir 5 centimetrų skersmens. Tokiu atveju sparnuočių įvairovė jūsų kieme bus didžiausia.
Jei gyvenate pamiškėje ar prie didesnio parko – verta pagalvoti ir apie būstą naminei pelėdai. Ši pelėdų rūšis nevengia žmogaus kaimynystės ir neretai įsikuria medynuose greta pastatų. Tiesa, naminei pelėdai inkilas jau turėtų būti nemažas – pusės metro aukščio ir su 15 centimetrų skersmens landa. Geriausia tokį inkilą kelti į brandų medį bent 50 metrų atstumu nuo miško pakraščio, nors galima ir arčiau. Iškėlę 2–3 tokius inkilus gerokai padidinsite tikimybę, kad pelėdos pasirinks bent vieną iš jūsų inkilų. Tiesa, nereikėtų nusiminti, jei pirmaisiais metais pelėdos dar neužims jūsų iškelto inkilo. Kartais užtrunka ir keletą metų, kol šie dailūs paukščiai aptinka jūsų įrengtą būstą.
Kelti inkilus galima įvairioms uoksinių paukščių rūšims, tačiau svarbu parinkti tinkamus inkilo matmenis. Visų inkilų tikslius matmenis galite rasti Lietuvos ornitologų draugijos interneto svetainėje.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
