Žiema paukščiams – nelengvas metas, nes šiuo sezonu smulkūs paukščiai gyvena ties išlikimo riba. Nors pavasarį ir vasarą zylės, žvirbliai ar bukučiai atrodo gausūs, gyvybingi ir visur klegantys, didžioji dalis tų paukščių, kuriuos matome rudenį, kito pavasario taip ir nesulaukia. Smulkių paukščių gyvenimo strategija paremta ne ilgaamžiškumu, o gausiu veisimusi, todėl natūralus mirtingumas, ypač pirmąją žiemą, yra labai didelis.
Ir tai nėra smulkių paukščių neprisitaikymas, tai yra jų strategija, kuri pasiteisino per šimtus tūkstančių šaltų žiemų – populiaciją geriau kompensuoti per veisimosi gausą, o ne atskirų individų prisitaikymą.
Daugumos smulkių žvirblinių paukščių, įskaitant zyles, vidutinė gyvenimo trukmė gamtoje siekia vos dvejus ar trejus metus. Nors kartais fiksuojami pavieniai paukščiai, sulaukę aštuonerių ar net dešimties metų, tai reti atvejai, kurie dažniausiai pasitaiko palankiomis sąlygomis gyvenantiems paukščiams. Statistiškai didžiausia stipriųjų individų atranka įvyksta jau pirmaisiais gyvenimo mėnesiais. Tik apie trečdalis išperėtų smulkių paukščių išgyvena pirmąją žiemą, o atšiauriais metais šis skaičius gali būti dar mažesnis. Kitaip tariant, dauguma paukščių, kurie vasarą pirmą kartą paliko lizdą, pavasarinės žalumos taip ir nebepamatys.
Kitaip tariant, dauguma paukščių, kurie vasarą pirmą kartą paliko lizdą, pavasarinės žalumos taip ir nebepamatys.
Dažnai manoma, kad paukščius pražudo žiemos šaltis, tačiau iš tiesų pagrindinė grėsmė yra ne žema temperatūra, o energijos stygius. Mažas paukštis turi labai greitą medžiagų apykaitą ir nuolat privalo palaikyti aukštą kūno temperatūrą. Šaltą žiemos naktį zylė gali netekti iki 10 proc. savo kūno masės, tiesiog sudegindama energiją šilumai palaikyti. Jei rytą nepavyksta greitai rasti maisto, paukštis gali žūti net ir tada, kai šaltis nėra ekstremalus. Todėl pavojingiausi laikotarpiai dažnai būna ne patys šalčiausi, o ilgi sniegingi tarpsniai, staigūs temperatūrų kritimai ar situacijos, kai maistas tampa fiziškai nepasiekiamas po ledu ar kieta sniego pluta.
Būtent dėl šios priežasties žmonių lesinami paukščiai, ypač zylės, turi didesnių šansų išgyventi. Didžiosios ir mėlynosios zylės, bukučiai ar net kai kurie geniai puikiai išnaudoja lesyklas kaip papildomą energijos šaltinį. Moksliniai stebėjimai rodo, kad lesyklas lankantys paukščiai dažniau išgyvena žiemą ir pavasarį būna geresnės fizinės būklės. Tai leidžia jiems anksčiau pradėti perėti ir sėkmingiau išauginti jauniklius.
Visgi, kalbant apie paukščių lesinimą, svarbu nepersistengti. Paukščių lesinimas turi ir neigiamų pusių paukščiams. Visų pirma, lesyklos gali tapti ligų židiniais. Vienas užsikrėtęs paukštis gali palikti užkratą lesykloje ir taip apkrėsti šimtus kitų sparnuočių. Laukinėje gamtoje tokie ligų židiniai susidaro rečiau, nes paukščiai maitinasi klajodami. Kitas paukščių lesinimo neigiamas faktorius – lesalo tipas. Dažniausiai lesinama sparnuočių itin mėgstamu ir koloringu maistu – saulėgrąžomis. Svarbu suprasti, kad saulėgrąžos daugiausia auginamos monokultūromis Ukrainoje ir Rumunijoje. Užauginti didelį kiekį saulėgrąžų, kuris bus sulesintas zylėms visoje Europoje, reikia tūkstančių hektarų pesticidais nupurkštų plotų.
Be kita ko, taip skatinamas natūralių stepių suarimas ir tose šalyse esančios stepių biologinės įvairovės naikinimas. Tad nereikėtų persistengti ir po žiemos girtis, kad, „štai, aš zylėms sulesinau 5 bulvinius maišus saulėgrąžų ir išgelbėjau pasaulį!“. Vertėtų rinktis kuo natūralesnį lesalą, augintą Lietuvoje ir juo labiau nepersistengti su jo kiekiais, kad paukščiai būtų priversti ir patys paieškoti natūralaus lesalo gamtoje.
Žiema smulkiems paukščiams veikia kaip griežtas, bet natūralus filtras. Ji atrenka tuos, kurie sugebėjo rasti pakankamai maisto, išvengti plėšrūnų ir prisitaikyti prie nuolat kintančių sąlygų. Padėti paukščiams žiemą galima, tik svarbu jausti saiką ir tai daryti kiek įmanoma tvariau.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
