Valstybės saugumas ir gamtosauga neturėtų būti priešprieša, bet kartu negalime per skubėjimą pridaryti neatitaisomų gamtosauginių klaidų. Kompromisai įmanomi visais atvejais, tik reikia norėti jų ieškoti.
Pastarosiomis dienomis viešojoje erdvėje paskelbtas sprendimas Kapčiamiesčio girios pakraštyje steigti naują, itin didelį – 27 tūkst. hektarų – karinį poligoną. Dalis vietos gyventojų į tai sureagavo neigiamai, tačiau yra ir tokių šio krašto gyventojų, kurie neturi balso, neturi galimybės protestuoti ir neturi kas jiems atstovautų. Vieni jų – kurtiniai, stambiausi Lietuvos vištiniai paukščiai.
Kurtinys – borealinių miškų reliktas, kone kalakuto dydžio paukštis, didžiojoje Europos dalyje jau išnykęs. Lietuvoje šiandien belikę vos 300 patinų. Jų gyvenamoji erdvė susitraukusi iki keturių dar gyvybingų populiacijų – Labanoro, Rūdninkų, Kapčiamiesčio giriose ir Dzūkijos nacionaliniame parke su Čepkeliais. Trijose iš šių vietų per pastaruosius metus buvo įkurti arba išplėsti kariniai poligonai – Pabradėje, Rūdninkuose, o dabar ir Kapčiamiesčio girioje. Tai nėra atsitiktinumas: kurtiniai gyvena smėlėtuose pušynuose ir aukštapelkėse, būtent tokiose vietose Lietuvoje dažniausiai randama erdvės karinei infrastruktūrai.
Tačiau kurtinys yra sėslus ir itin jautrus trikdymui paukštis, gyvenantis tik atokiose, žmogaus beveik nepasiekiamose miško vietose. Intensyvūs kirtimai ar nuolatinės karinės pratybos tokiose teritorijose dažniausiai reiškia viena – vietinės populiacijos išnykimą. Labai tikėtina, kad taip nutiks Rūdninkų ir Kapčiamiesčio girios kurtiniams, kaip tai jau ne kartą įvyko kitose Europos šalyse.
Dažnai girdimas argumentas, esą kurtinius galima perkelti, dirbtinai padauginti ar vėliau atkurti jų populiaciją. Deja, realybė kur kas sudėtingesnė. Kurtinių atkūrimas yra vienas sudėtingiausių gamtosaugos uždavinių Europoje.
Tad ar tikrai turime rinktis tarp nacionalinio saugumo ir gamtos? Čia turiu būti atviras. Dar gerokai prieš oficialų sprendimo paskelbimą buvau beveik tikras, kad poligonas atsiras būtent Kapčiamiesčio girioje. Analizuojant žemėlapius, logistiką ir strateginius niuansus tampa akivaizdu – geresnės vietos ginti Suvalkų koridorių Lietuvoje praktiškai nėra. Kitos teritorijos arba per tankiai apgyvendintos, arba per atviros, per derlingos, nepatogios logistiniu požiūriu ar per toli nuo strategiškai svarbiausio regiono. Todėl, nors tai skaudu ir kaip gamtininkui, ir asmeniškai, Lietuvos kariuomenės sprendimą laikau logišku ir iš esmės neišvengiamu.
Todėl, nors tai skaudu ir kaip gamtininkui, ir asmeniškai, Lietuvos kariuomenės sprendimą laikau logišku ir iš esmės neišvengiamu.
Vis dėlto, kai trys iš keturių kurtinių buveinių jau yra prarandamos arba stipriai paveikiamos karinių poligonų, valstybė privalo imtis kompensacinių sprendimų. Vienintelė teritorija, kur kurtiniai dar gyvena ir kur nėra poligono, yra Dzūkijos nacionalinis parkas ir Čepkelių apylinkės. Čia būtina iš esmės sustiprinti miškų apsaugą. Valstybiniai miškai Dzūkijos nacionaliniame parke ir bent penkių kilometrų buferinė zona aplink Čepkelius turėtų būti palikti gamtai kaip kompensacija už Pabradėje, Rūdninkuose ir Kapčiamiesčio girioje prarastas netrikdomas borealinių miškų buveines.
Dzūkijos nacionalinis parkas šiandien yra paskutinis Nojaus laivas, kuriame dar gali išlikti kurtiniai ir kiti borealinių miškų reliktai. Jei jau renkamės saugesnę Lietuvą, turime padaryti viską, kad kartu neištrintume paskutinių laukinės gamtos salų.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
