Atšiaurios ir speiguotos žiemos vis dažniau lieka tik pasakose ar senelių prisiminimuose. Įpratome žiemomis vaikščioti su rudeniniais apdarais, jei ir pašąla, tai manome, kad tik trumpam ir tuojau pat grįš mums jau įprasta tamsi žemės spalva bei dumblėti takeliai. Visgi ši žiema, panašu, kiek kitokia – antai jau trečią savaitę laikosi žemesnė nei –10 °C temperatūra, o kai kuriuose regionuose odą pažnaibo ir –20 °C laipsnių šaltukas.
Sniego taip pat netrūksta, dar sausio pradžioje Lietuvą užklojęs ir medžių šakas padabinęs baltas patalas neturi galimybių sumenkti ir džiugina akis bei kelia vairuotojams nepatogumų.
Visgi ką tokia žiema reiškia gamtai? Kaip ji pakeis gyvūnų ir augalų gyvenimą atšilus orams?
Iki sniego iškritimo didelių šalčių nebuvo ir storas žemės įšalas nesusidarė, o žemę užklojęs sniegas kiek saugo ją nuo šalčių ir neleidžia giliai įšalti. Tačiau vis vien žemės įšalas jau siekia bent kelis centimetrus paviršiuje, tad tai yra vienas esminių faktorių kalbant apie atlydį. Kodėl?
Kiek atšilus orams, pirmasis pradeda tirpti sniegas, o įšalas lieka solidus ir minusinė temperatūra jame laikosi, kol sniegas visai nenutirpsta. O kur dėtis sniego tirpsmo vandeniui, jei jis negali susigerti į žemę? Ogi – nutekėti žemės paviršiumi į daubas, upelius ir upes. Todėl dabartinės sąlygos indikuoja, kad greičiausiai vasarį arba kovą mūsų laukia nemaži polaidžio vandens sukelti potvyniai. Didelis sniego tirpsmo vandens kiekis nespės susigerti į įšalusią žemę!
O kur dėtis sniego tirpsmo vandeniui, jei jis negali susigerti į žemę? Ogi – nutekėti žemės paviršiumi į daubas, upelius ir upes. Todėl dabartinės sąlygos indikuoja, kad greičiausiai vasarį arba kovą mūsų laukia nemaži polaidžio vandens sukelti potvyniai. Didelis sniego tirpsmo vandens kiekis nespės susigerti į įšalusią žemę!
Nors žmonėms potvyniai daug džiaugsmo nekelia, kalbant apie gyvąją gamtai, tai reiškia gyvybės šaltinį pačiu svarbiausiu gamtai metu – pavasarį. Labai tikėtina, kad ypač Nemuno deltoje (Pagėgių, Šilutės rajonuose) šiais metais galime tikėtis didelio vandens kiekio pievose, nes į Nemuną sutekėjęs didžiausios Lietuvos upės baseino vanduo nespės nubėgti į Kuršių marias ir smarkiai išsilies upės pakraščiuose. Neabejotinai ir kitose Lietuvos vietose pavasarį vandens turėtų būti daugiau nei pastaraisiais pavasariais.
Tai itin geros žinios kai kurių Lietuvos regionų gamtai, kuri po kelerių sausringų metų nespėjo atsigauti, išdžiūvo pelkės ir nedideli seklūs vandens telkiniai.
Bene labiausiai džiaugsis migruojantys vandens ir tilvikiniai paukščiai, kurie kovo ir balandžio mėnesiais, migracijos metu, turės aibę skirtingų vietų nusileisti ir atgauti jėgas migracijos kelyje. Šlapios pievos ir pelkės sukurs veisimosi vietas retiems tilvikiniams ir pelkių paukščiams.
Ką jau kalbėti apie tūkstančius nedidelių laukų balučių, kuriose kovo–balandžio mėnesiais užvirs gyvybė – jose nerš smailiasnukės, pievinės varlės, kūmuos retosios raudonpilvės kūmutės. Praėję metai varliagyviams buvo nedėkingi, tad, tikėkimės, bent šiais metais jų populiacijos galės atsigauti.
Vanduo yra gyvybė, tai yra ir maisto bei medžioklės šaltinis žinduoliams, paukščiams, varliagyviams, vabzdžiams. Todėl nors ši, šalta ir snieginga, žiema mums kelia nepatogumų, mūsų krašto gamtai tai itin geras ženklas.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
