Kai kaunietė kinologė Rugilė Dundulytė, būdama šešiolikos, nustojo valgyti mėsą, jos tėvai ir kiti artimieji išgyveno, kad ji netrukus dėl maisto medžiagų trūkumo pasiligos ir mirs. Rugilė ne tik išgyveno, bet ir nustojo sirgti virusinėmis kvėpavimo takų ligomis. Na, o ta proga, kad neseniai suėjo dešimt metų, kai yra vegetarė, pasidarė tatuiruotę.
Rugilė LRT.lt pasakojo, kad iki vienos lemtingos dienos buvo užkietėjusi mėsėdė: norėjo, kad visuomet šaldytuve būtų dešrytės ar mėsytės, ir be jų neįsivaizdavo nė dienos. Ir tą ypatingą dieną ji pradėjo įprastai: pusryčiams suvalgė sumuštinį su šlapianka, be kurios neįsivaizdavo savo ryto, mokykloje pietums nusipirko kotletų, kuriuos labai mėgo.
Grįžusi namo šešiolikmetė prisėdo prie kompiuterio, atsidarė feisbuką ir ten jai algoritmas išmetė žiaurų vaizdą iš gyvūnų skerdyklos. Vėliau matė ir daugiau tokių įrašų. Pamatyti vaizdai moksleivę taip sukrėtė, kad ji iš karto nustojo valgyti mėsą.
„Smegenys atsisakė suvokti realybę, rodos, širdis į kulnus nusirito. Kiaulės skerdykloje – rodomas visas procesas: kaip viena kiaulytė paimama, nukratoma elektra ir tada jai perrėžiama gerklė, kol jos giminaitės stovi šalia. Arba vaizdai, kaip vežamos į skerdyklą karvės verkia. Tikiu, kad gyvūnai jaučia tokius dalykus. Tada supratau, kad negaliu būti to dalimi“, – sakė Rugilė.
Yra ką valgyti!
Prieš dešimtmetį vegetarizmas buvo daug mažiau paplitęs nei dabar, tad mergina sulaukė tėvų, artimųjų ir draugų replikų, kad daro nesąmones ir jai geruoju nesibaigs. „Bet aš esu Ožiaragis, jeigu užsispiriu, kad ką nors darysiu, nekeičiu nuomonės. Rūpestingi artimieji dar bandė man įsiūlyti mėsos, sakydavo, kad ji ekologiška ar atvežta iš kaimo – bet tai nekeičia esmės“, – sakė Rugilė.
Šunys yra mėsėdžiai, o žmogus – visavalgis. Žmogus yra sąmoningesnis už gyvūnus, tad, manau, pasirinkimas priklauso nuo asmenybės.
Jeigu jai iš pradžių ir kildavo noras paragauti seniau taip mėgtos dešros ar kotleto – prisimindavo internete matytus žiaurius vaizdus ir noras praeidavo.
Maitintis pašnekovei yra paprasčiau dėl to, kad ji valgo žuvį, kiaušinius ir pieno produktus. Tad maisto pasirinkimas nemažas: dabar paprastai pusryčiams valgo granolą su jogurtu ar sumuštinį su varškės sūriu, pietums renkasi lašišą su salotomis, avinžirnių kotletus, grikių košę su daržovėmis, blynus su varške ar varškės apkepą.
Rugilė pripažino, kad paauglystėje buvo kategoriškesnė, pavyzdžiui, griežtai teigė, kad jos vaikinas bus vegetaras. Visgi jos draugas mėsą valgo, o ji dabar supranta, kad kiekvienas žmogus turi pasirinkimo laisvę. Ir pati žalia mėsa maitina du savo šunis.
„Šunys yra mėsėdžiai, o žmogus – visavalgis. Žmogus yra sąmoningesnis už gyvūnus, tad, manau, pasirinkimas priklauso nuo asmenybės“, – sakė pašnekovė.
Paklausta, ar jos savijauta pasikeitė, nustojus valgyti mėsą, mergina pastebėjo, kad po 2–3 metų nuo tada, kai tapo vegetare, nustojo sirgti. Nėra sirgusi nei gripu, nei kovidu, nei kitomis peršalimo ligomis, tad daro prielaidą, kad tai susiję. Nesuserga ir tada, kai šeima ar draugas serga, nors daug laiko būna kartu, be to, ir darbe tenka daug bendrauti su žmonėmis.
Jei šeimininkas mato, kad šuo yra reaktyvus (ar pernelyg jautrus), reikėtų nedelsiant kreiptis į specialistą, nes vėliau nepageidaujama reakcija tik stiprės ir darbo bus daugiau.
Didesnių sunkumų dėl vegetarizmo Rugilė nepatiria, kavinėse dabar jau randa, iš ko pasirinkti (prieš dešimtmetį buvo sudėtingiau). Ir nuėjus į svečius nelieka alkana. Tiesa, yra žmonių, pas kuriuos vykdama vežasi savo maisto, kad jiems būtų ramiau ir netektų ja rūpintis.
Vegetarizmo dešimtmetį mergina įamžino tatuiruote. Tatuiruotes mėgsta jau seniai, iki šiol jau turėjo tris ir norėjo, kad kiekviena būtų reikšminga. Prieš kurį laiką sugalvojo, kad vegetarizmo jubiliejaus proga tai įamžins, ir ieškojo tinkamo paveikslėlio, kol „Pinterest“ platformoje pamatė patikusį piešinį. „Turiu ir pažįstamų, kurie buvo nustoję valgyti mėsą, bet vėliau vėl pradėjo – labai tikiuosi, kad tatuiruotė prireikus primins mano pasirinkimą, – pastebėjo pašnekovė.
Į treniruotes važiuoja iš kitų miestų
Pirmosios trys Rugilės tatuiruotės buvo susijusios su didžiąja jos meile – šunimis. Apie šį merginos pomėgį taip pat verta papasakoti.
Kaunietė nuo mažens mylėjo gyvūnus, gyvendama tėvų namuose laikė ir šunis, ir graužikus, o mokydamasi 11-oje klasėje tvirtai nusprendė, kad nori su šunimis sieti ir savo profesiją. „Jau tada jaučiau, kad noriu dirbti su probleminiais šunimis ir užsiimti jų dresūra, nusprendžiau pasirinkti tokį kelią. Kinologija nėra vien tik darbas – tai gyvenimo būdas“, – patikino Rugilė.
Tapti šunų dresuotoju Lietuvoje nėra paprasta – oficialių studijų nėra, bet užsispyrusiai merginai tai nebuvo kliūtis. Reikėjo susirasti mentorių, kuris ją apmokytų, pačiai daug praktikuotis, laikyti egzaminus, gauti reikiamus sertifikatus, ir juos surinkus jau galima dirbti savarankiškai.
Lietuvos sveikatos mokslų universitete Rugilė baigė gyvūno ir žmogaus sąveikos specialybę, bet sako, kad naudos iš to buvo mažai. „Daugiausia mokėmės apie karvių melžimą ir viščiukų perinimą, šunims buvo skirtos gal trys paskaitos – ir tos teorinės, nuotolinės. Bet dabar reikiamus sertifikatus jau turiu ir dirbti galiu“, – sakė mergina.
Ji veda ir grupines, ir individualias treniruotes. Pirmosios paprastai skirtos jauniems ar jau pažengusiems bendros tvarkos besimokantiems šuniukams, oi individualiai dirba su nepaklusniais, reaktyviais šunimis, dažnai – „bully“ tipo veislių.
„Reaktyvūs šunys – tai šunys, kurie pernelyg jautriai reaguoja į įvairius dirgiklius. Jie nebūtinai puola ar kanda – jie gali tiesiog labai tampyti pavadėlį ir veržtis bendrauti su kitais keturkojais. Jei šeimininkas mato, kad šuo yra reaktyvus, reikėtų nieko nelaukiant kreiptis į specialistą ir imtis elgesio korekcijos, nes vėliau nepageidaujama reakcija tik stiprės ir darbo bus daugiau“, – perspėjo kinologė.
Na, o „bully“ tipo šunų veislės, su kuriomis ji daugiausia dirba, apima amerikiečių bulius (angl. American bully), amerikiečių Stafordšyro terjerus, Stafordšyro bulterjerus, miniatiūrinius bulterjerus ir kt. Lietuvoje su tokiais šunimis nuolat dirbančių dresuotojų nedaug – daugelis jų mieliau specializuojasi dirbti su aviganiais – tad į Rugilės treniruotes Kaune atvažiuoja nemažai vilniečių ir kitų miestų atstovų.
Du šunys – darbinis ir terapinis
Pati Rugilė namuose laiko amerikiečių bulio patelę Troją (šios veislės šunys būna keturių dydžių, Troj – didžiausia savo veislės atstovė, sverianti 46 kg) ir amerikiečių Stafordšyro terjero mišrūnę Luną.
Rugilė atsiminė, kad dar gyvendama su tėvais, svajojo auginti pilką Stafordšyro terjerą, tačiau mama kategoriškai su tuo nesutiko. Ir pati pašnekovė seniau buvo linkusi manyti, kad šios veislės šunys dažnai būna pikti – tačiau pradėjusi savanoriauti prieglaudoje jais susižavėjo ir užsimanė būtent tokio augintinio.
Išsikrausčiusi gyventi atskirai, mergina ėmė ieškoti svajonių šuns. „Iš pradžių Luna buvo tikras chaosėlis, sunkiai valdomas, visur lauke šokinėjantis šuo. Ją motyvuoja maistas – valgio likučių rasdavo netikėčiausiose vietose. Kartą atokios pievos vidury aptiko krevečių“, – atsiminė šeimininkė.
Taigi Rugilei su Luna buvo ypač daug darbo, tačiau dabar jos abi supranta viena kitą iš žvilgsnio ir gali pasitikėti viena kita. „Troja – visai kitokio charakterio, rami ir flegmatiška. Luną nuolat vežuosi į darbą, ji mano darbininkė, o Troja – tikras terapinis šuo, kuris laukia manęs namuose ir padeda pailsėti, grįžus po darbų“, – pasidžiaugė gyvūnų mylėtoja.
