Virš Europos tvyrant karo šešėliui ir mūsų šaliai stiprinant savo pajėgumus krašto apsaugai, norisi atkreipti dėmesį, kad Lietuvos Nacionalinio saugumo strategija deklaruoja, jog socialinės atskirties didėjimas tarp regionų bei aukštas atskirų socialinių grupių skurdo lygis mažina visuomenės atsparumą neigiamai išorės įtakai ir propagandai, skatina nepasitikėjimą valstybės institucijomis ir Lietuvos Respublikos politine sistema.
Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad tokios tendencijos gali sukurti pagrindą radikalių, ekstremistinių judėjimų plėtrai valstybėje ir potencialiai destabilizuoti politinę sistemą.
Viešojoje erdvėje periodiškai pasirodo žinia apie skurdą tarp pensininkų, nedirbančių asmenų ar vienišų tėvų. Socialinė apsauga vis dar išlieka antraplaniame vaidmenyje šalies saugumo grėsmių akivaizdoje. Įsisenėjusios problemos, kurios buvo ilgą laiką nesprendžiamos, tapo dar sunkiau išsprendžiamos dabartiniame gynybos biudžete. Dar beveik prieš du dešimtmečius moksliniuose tyrimuose buvo galima rasti įžvalgų, kad Baltijos šalys pasuko išlaidų socialinėms reikmėms ribojimo keliu, argumentuodamos nacionaliniu saugumu.
Todėl jų gerovės valstybės vystėsi neoliberaliu keliu. Ir šiandien galima aptikti keistų istorinių sprendinių socialinėje apsaugoje, kurie rėmėsi į biudžeto galimybes, o ne į pagrįstą logiką. Kaip antai, valstybės remiamos pajamos. Tai dydis, kuris naudojamas socialinių pašalpų skaičiavimui. Tačiau istorinėje perspektyvoje jis labai atsiliko nuo minimalaus vartojimo poreikių dydžio, kuris savo esme ir turėtų būti taikomas išmokų skaičiavimui. Kitaip tariant, visos išmokos turi būti ne žemesnės nei minimalus vartojimo dydis šiuolaikinėje Europos valstybėje.
Akivaizdu, kad skurdo mastai tarp socialinių išmokų gavėjų nedemonstruoja adekvačios paramos, o atvirkščiai – skatina nusivylimą, ir taip gali būti atvertos durys netikriems pažadams, gelbėtojams ar tiesiog veiksmams, prieštaraujantiems nacionaliniams interesams.
Užtikrindami žmonėms išmokas ne mažesnes nei minimalus vartojimo poreikių dydis, investuojame į šalies gyventojų atsparumą bei pasitikėjimą valstybe, jos institucijomis. Yra mokslinių tyrimų, pateikiančių įrodymus, kaip socialinė apsauga lemia pasitikėjimą valstybe. Tai vienas būdas, žinoma, per patirtį, kai asmuo, patekęs į tam tikrą nepalankią situaciją, naudojasi valstybės teikiamomis paslaugomis ar išmokomis.
Kitas kelias, kai žmonės susidaro nuomonę apie valstybės užtikrinamas išmokas ar paslaugas iš viešoje erdvėje plintančios informacijos. Akivaizdu, kad skurdo mastai tarp socialinių išmokų gavėjų nedemonstruoja adekvačios paramos, o atvirkščiai – skatina nusivylimą, ir taip gali būti atvertos durys netikriems pažadams, gelbėtojams ar tiesiog veiksmams, prieštaraujantiems nacionaliniams interesams.
Taip pat neretai galima išgirsti ir nuomonę, kad šalyje trūksta darbuotojų, kad yra pakankamai laisvų darbo vietų ir iš kitos pusės – dirbti nenorintys asmenys. Tačiau ir čia yra tik paviršutiniškas situacijos vertinimas, neatsižvelgiant į aplinkybių kompleksiškumą ir nepakankamas valstybės pastangas padėti spręsti atskirus probleminius klausimus, pavyzdžiui, regioninį darbo vietų trūkumą, asmens išsilavinimo spragas, siūlomo darbo užmokesčio nepatrauklumą ar darželių darbo laiko nepatogumą pagal siūlomo darbo valandas ar apskritai darbo bei socialinių įgūdžių nebuvimą.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
