Vienas iš labiausiai gajų naratyvų apie kaupiamąją pensijų sistemą yra nepalankios demografinės tendencijos Lietuvoje. Tai reiškia, kad socialinio draudimo sistemai kyla pavojus, kuris yra grįstas tuo, kad dabartinis socialinio draudimo įmokų mokėtojų skaičius mažės ir iš surinktų įmokų nebus galima tenkinti esamų įsipareigojimų dabartiniams pensininkams, kitaip tariant, gali tekti mokėti mažesnes pensijas ateityje.
Tuo tarpu, sakoma, kad kaupiamoji pensijų sistema yra tas modelis, kuris atsvers socialinio draudimo pensijų sistemos problemas, kylančias iš visuomenės amžėjimo. Moksliniai tyrimai rodo, kad kaupiamoji pensijų sistema nėra panacėja nepalankių demografinių sąlygų kontekste. Kadangi pensijų sistemos tikslas yra užtikrinti vartojimą išėjus į pensiją. Tai reiškia, kad svarbu išmokos dydis ir ką už tai gali įsigyti. Teigiama, kad, mažėjant dirbančiųjų kartai, prekių bus pagaminama mažiau ir jos bus brangesnės, todėl pensijų anuiteto iš kaupiamosios pensijų sistemos perkamoji galia mažės. Nepalankių demografinių tendencijų naratyvas kaupiamųjų pensijų politikoje turi istorinius pradmenis nuo 1990 m., kai Pasaulio bankas paskelbė savo studiją, kuri skelbė demografinę krizę.
Siūloma idėja tokiomis sąlygomis buvo privaloma kaupimo pensijų sistema. Tuometės Pasaulio banko pastangos įvairiais būdais buvo nukreiptos į šios idėjos plėtrą įvairiose šalyse. Ir jeigu Vakarų Europos šalys didesnio susidomėjimo nerodė, nes turėjo brandžias pensijų sistemas, tai Rytų ir Centrinės Europos šalys priėmė šią idėją. Moksliniai tyrimai, analizuojantys priežastis, kodėl ši pensijų reformos idėja buvo itin patraukli Rytų ir Centrinės Europos regione, įvardija daugybę priežasčių. Tarp jų silpna partijų tapatybė, tarptautinių partnerių veikla, įtraukiant nacionalinius veikėjus, kurie prisidėtų prie idėjos plėtros, kapitalo stoka, paveldėtos labai perskirstančios pensijos ir noras stiprinti ryšį tarp mokamų įmokų ir išmokų, galų gale, tikėjimas, kad perimamos Vakarų pasaulio vertybės.
Po kaupiamųjų pensijų sistemų įvedimo Rytų ir Centrinės Europos šalyse praėjus bene dešimtmečiui pasirodė pirmieji šių sistemų vertinimai. Atliktos analizės nepagrindžia, jog šios pensijų sistemos padidino ekonominį augimą regiono šalyse, taip pat buvo pastebima, kad investicinė grąža nėra aukšta.
Taigi, įvertinus nepatenkintus lūkesčius, buvo atliekamos kaupiamosios pensijų sistemos reformos.
Nepaisant reformavimo, kaupiamoji pensijų sistema vienos ar kitos apimties išlieka Rytų ir Centrinės Europos šalyse šalia socialinio draudimo sistemų. Tačiau, kaip ir minėta, ji taip pat yra jautri nepalankioms demografinėms tendencijoms. Todėl klausimas, kaip ateityje reikės subalansuoti socialinio draudimo sistemos finansus, siekiant išsaugoti pensijų dydį, lieka atviras Lietuvoje. Mokslinėje literatūroje siūloma nukreipti pastangas, sprendžiant demografinius iššūkius, į šeimos politiką, nesiorientuojant į pensijų sistemas. Tačiau, grįžtant prie pensijų sistemų klausimo, verta svarstyti naujas alternatyvas, kaip sušvelninti visuomenės amžėjimo poveikį pensijų finansams. Idėjos gali būti svarstomos įvairios, pradedant nuo spartesnio rezervo kaupimo, labiau įtraukiant darbdavius. Kokia dalimi, matyt, reikėtų atlikti prognozavimą apie galimą įmokų sumažėjimą ir reikiamą įmokų dydį. Neabejotinai, visos idėjos turėtų būti plačiai išdiskutuotos ir sutartos.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
