Vos pamatę Paundberio miestelį Dorsete, Anglijoje, pagalvotumėte, kad tai tipiška 19 amžiaus angliška gyvenvietė. Tiesa yra tokia, kad šis miestelis pradėtas statyti 1993 metais ir bus visiškai užbaigtas šiame dešimtmetyje. Tai nėra atrakcionų parkas – ten žmonės gyvena, dirba, mokosi.
Nekilnojamojo turto kainos čia aukštesnės nei aplinkiniuose Dorčesterio rajonuose: daug kas nori gyventi aplinkoje, kurioje gatvės skirtos pėstiesiems, automobiliai paslėpti užpakaliniuose kiemuose, o pastatai atrodo ne kaip biurų kompleksai. Thompson-Fawcett (2003) struktūruoti interviu su 111 gyventojų rodo, kad Paundberis pirmiausia vertinamas dėl eismo galimybių ir žmogiško masto, architektūros stilius teigiamai vertinamas, bet retai įvardijamas kaip pagrindinė priežastis apsispręsti gyventi čia. Todėl man kilo klausimas, ar kažkas panašaus gali atsirasti Lietuvoje.
Ir nors šis projektas tiek dėl urbanizmo, tiek dėl architektūros turėtų būti laikomas sėkme, būtent dėl estetinės kalbos architektūrinėje bendruomenėje jis vertinamas kaip beveik gėdingas: Paundberis vadinamas neautentišku Disneylandu, kiču, istorijos klastojimu. Iš dalies čia įsipynusi asmeninė istorija: 1984 metais karalius Karolis viešai pavadino architektų suprojektuotą Nacionalinės galerijos priestatą Londone „monstrišku spuogu ant mylimo draugo veido“, o vėliau per savo Princo fondą ėmė aktyviai mecenuoti tradicinę architektūrą. Nuo to laiko santykis tarp karaliaus Karolio ir architektų bendruomenės yra, švelniai tariant, įtemptas.
Tačiau įdomiausia yra tai, kad, praėjus trims dešimtmečiams, asmeninėms įtampoms nurimus, Paundberis vis dar kelia tokias pat aistras – tarsi klausimas būtų ne apie karalių, o apie kažką daug fundamentalesnio. Ir man natūraliai smalsu, kodėl.
Vienas dažniausiai girdimų argumentų prieš tokius projektus – Paundberis yra karaliaus Karolio ego išraiška. Turbūt. Bet intencijos niekur nebūna švarios, kad ir iš kurios stovyklos jos kiltų. Nacionalinis stadionas yra Vilniaus mero politinis klausimas, biurų kvartalai – vystytojų pelno skaičiavimas, o MO muziejaus atveju Libeskindo pasirinkimas buvo aiškus ideologinis gestas: „Mes esame Vakarai, mes esame progresyvūs.“ Lygiai taip pat, kaip Karolis sako „mes esame tradicija, mes esame istorija“. Intencijos niekur nėra švarios, tad gal atsakymo reikėtų ieškoti kitur.
Kitas kaltinimas – Paundberis yra ne šio laikmečio, o istorijos klastojimas. Bet pastatytas šiuolaikinėmis technologijomis ir medžiagomis. Tada priduriama, kad šiuolaikinis pastatas savo medžiagomis turi atrodyti šiuolaikiškai. Bet čia slypi esminė prielaida, kurią retai kvestionuojame: kad laikmetis prilygsta medžiagiškumui ir jeigu nesimato plieno sijos ar betono sąvaržos, vadinasi, meluojama istorijai. Bet kas pasakė, kad būtent medžiaga, o ne kažkas kito apibrėžia šiuolaikiškumą? Ši prielaida ateina iš Johno Ruskino idėjų apie medžiagų „nuoširdumą“ iš 1849 metų. Vadovautis ja kaip galutiniu architektūros moraliniu autoritetu šiandien irgi neatrodo labai šiuolaikiška.
Todėl bandžiau pasižiūrėti į istoriją ir čia matome, kad modernizmas – kaip menas, muzika, architektūra – išgyveno didelį moralinį šoką per Antrąjį pasaulinį karą. Ypač architektūra per daug dažnai tarnavo imperijoms, fašizmui, komunizmui. Britanijos imperija statė Naująjį Delį su Lutyenso kolonomis, kad kolonizuotiems žmonėms būtų aišku, kas čia šeimininkas. Prancūzija griovė seną Paryžių ir statė Haussmanno bulvarus, iš dalies dėl higienos, iš dalies dėl to, kad barikadų nepastatysi.
Hitlerio architektas Albertas Speeras projektavo monumentalią Germanijos sostinę, Mussolinis statė pompastišką EUR kvartalą Romoje, Stalinas puošė Maskvos metro stotis marmurinėmis kolonomis ir mozaikomis. Didelė dalis menininkų nenorėjo su tuo asocijuotis. Ir suprantama. Bauhauzo judėjimas turėjo aiškią ir tuo metu radikalią logiką: gal geriau fokusuokimės į tai, kas atlieka funkciją: kanalizaciją, ventiliaciją, apšvietimą, ir nustokime pastatais garbinti valdžią. Le Corbusier tai formulavo dar radikaliau: namas yra „mašina gyventi“, ne valdovo monumentas. Tuo metu tai buvo teisingas atsakas.
Ir iš čia atsiranda baimė grįžti į 1933-iuosius, kuri architektūros ratuose yra, mano galva, neproporcingai išpūsta, tarsi atsiradus keliems naujiems ar rekonstruotiems istoriniams pastatams išgyventume civilizacijos katastrofą, o kiekvienas klasikinis raštas ar ornamentas yra kulka į Pranciškų Ferdinandą. Ir kadangi visuomenė to nesupranta, ją reikia edukuoti, lavinti, jai reikia priminti, kad ant architektūros pečių laikosi didžiulė moralinė atsakomybė.
Problema yra ta, kad realybė sako visiškai ką kita. Dubajaus dangoraižiai, Pekino CBD, Maskvos biurų kvartalai – autoritariniai režimai šiandien naudoja stiklą ir plieną lygiai tam pačiam tikslui: stengiasi parodyti galią, modernumą, neišvengiamumą. O prisiminus patį Le Corbusier, modernizmo pranašą: jis karo metais siūlė savo paslaugas Vichy režimui, maršalo Pétaino vyriausybei, bendradarbiavusiai su naciais. Taigi antiimperialistinis modernizmo naratyvas yra šiek tiek per daug idealizuojamas.
O štai Paundberis yra vieta, kurioje žmonės nori gyventi. Kaip ir Varšuva – per karą sunaikinta 90 procentų, po karo sąmoningai atstatyta, šiandien ji yra UNESCO paveldas ir vienas lankomiausių Lenkijos miestų. Arba Trakų pilis, Valdovų rūmai: dėl jų rekonstrukcijos buvo ginčijamasi, o šiandien tai vieni žinomiausių Lietuvos simbolių. Kontroversija, kokia ji bebūtų buvusi tuo metu, šiandien atrodo smulkmeniška. Didesnė kontroversija būtų juos nugriauti, bet niekas to rimtai nesiūlo. Todėl nemanau, kad klasikinės formos ar istoriniai atstatymai padarytų kokią nors realią, apčiuopiamą, pamatuojamą žalą.
Nes skonis – gebėjimas suprasti, kas patinka ir kodėl, jį galima lavinti, kaip ausį muzikoje ar akį tapyboje. Ekspertai mato proporciją, medžiagiškumą, kontekstą. Tai tikra vertė. Tačiau skonio lavinimas nėra tas pats kas skonio primetimas: išlavinta ausis nereiškia, kad visi turi mėgti tą patį kompozitorių. Architektūroje ši problema pasireiškia kitur: rinkdamiesi būstą žiūrime į vietą, kainą, energinę klasę, retai užduodame paprastesnį klausimą, kokioje architektūroje iš tikrųjų noriu gyventi ir kodėl.
Todėl toks miestelis kaip Paundberis daugeliui atrodo neįsivaizduojamas – ne todėl, kad jis blogas, o todėl, kad nesusimąstėme, jog tokio galima norėti. O kas, jeigu kiekvienas šito savęs rimtai paklaustų? Nesvarbu, ar atsakymas būtų modernizmas, klasika, funkcionalizmas, neogotikinis brutalizmas, ar kava su pienu, svarbu, kad klausimas būtų užduotas.
O kiekvienas laikmetis apibrėžiamas tuo, kas jį sukrėtė ir į ką jis atsakė, ir ta pati forma skirtingose vietose gali atsakyti į skirtingus klausimus. Barokas atsakė į reformaciją, art nouveau grąžino gamtą į industrinį miestą, art deco buvo optimizmo gestas ekonominio niūrumo akivaizdoje. Modernizmas Vakaruose pasirinko kuklumą kaip atsaką į imperijos pompastiką ir karo siaubą – bet tas pats formų žodynas Tel Avive tapo iš Europos pabėgusių architektų pastoge ir adaptacija prie Viduržemio saulės, o Kaune – jaunos valstybės savęs įtvirtinimo kalba, sąmoningai apsiginklavusi lietuvių liaudies raštais ir tautiniais motyvais fasaduose ir interjeruose.
Ar Kauno modernizmas tada apskritai „šio laikmečio“? Pagal ortodoksinę logiką – ne, ornamentas juk nuodėmė. Pagal istoriją – taip, ir UNESCO 2023-iaisiais tai patvirtino įrašydama jį kaip „optimizmo architektūrą“.
Ir tai nėra priekaištas modernizmui – priešingai, tai jo nuopelnas. Jei net modernizmas viduje turėjo kelias skirtingas išraiškas, vadinasi, pliuralizmas nėra išdavystė laikmečiui. O kas apibrėžia šiuos laikus – ar klimato kaita, ar būsto neįperkamumas, ar tikėjimas liberalia pasaulio tvarka – ir kaip į tai architektūra turėtų atsakyti, galbūt dar neturime atsakymo. O gal jų yra daug. Ir gal tai irgi yra atsakymas.
Monopolis bet kurioje srityje stagnuoja, nesvarbu, ar ekonomikoje, politikoje, ar estetikoje. Konkurencija tarp stilių neleidžia nė vienam sustingti ir verčia kiekvieną gerėti. Nuo to laimi ne viena stovykla – laimi miestas, laimi gyventojas.
Kiekvienas iš mūsų turime estetiką, kuri su mumis rezonuoja, ir tas ryšys yra tikras. Teisę matyti save, atspindėtą aplinkoje, kurioje gyveni, turi kiekvienas – įskaitant modernizmo šalininkus. Tik norėtųsi, kad dominuojanti kalba paliktų erdvės ir kitoms.
Ir nuo autoritarizmo mus saugo ne architektūros stilius, o institucijos. Jos užtikrina laisvą žodį, politines teises, teisės viršenybę ir galių atskyrimą. Tuo mes skiriamės nuo autoritarinių režimų – ne fasadų stiliumi, o tuo, kas vyksta už jų. Ir jei tikime žodžio laisve, politine laisve, oriu gyvenimu – logiškai turėtume tikėti ir skonio pasirinkimo laisve.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
