Nėra atsitiktinumas, kad didžioji dalis mūsų kasdien naudojamų įrenginių, skaitmeninių sprendimų ir komunikacijos tinklų kadaise buvo išrasti arba bent jau reikšmingai išvystyti dėl karinės pramonės. Interneto atsiradimo istorija yra vadovėlinis pavyzdys, kaip Šaltojo karo laikų karo industrijai pritaikyta technologija paplito tarp civilių. Tiesa, atvejų, kad totalaus karo paveikta ir visiškai priklausoma nuo išorinės pagalbos šalis taptų skaitmeninių technologijų pirmūnė, yra žymiai mažiau. Vienas iš tokių – šiuolaikinė Ukraina.
Ne taip seniai vienintelės asociacijos, kurios kildavo diskutuojant apie viešąsias paslaugas ir jų prieinamumą Ukrainoje, buvo korupcija ir šešėlis. Pradedant įvairių leidimų gavimu ir baigiant viešaisiais pirkimais ir subsidijų pasiskirstymais – minimos paslaugos buvo nuolat linksniuojamos tarptautinių donorų ir institucijų kaip bene labiausiai atsilikusios ir nepotizmo vešėjimo sritys.
Orumo revoliucijos metu suformuluoti reikalavimai užtikrinti skaidrumą ir pravalyti korumpuotą sistemą atrado dalinį atgarsį kai kuriuose tarptautinių donorų kabinetuose ir kelių technokratų širdyse. Vienas pirmųjų apčiuopiamų ir funkcionaliai reikšmingų pasiekimų tapo 2016 metais viešųjų pirkimų skaidrumą užtikrinančios platformos Prozorro (liet. skaidriai) paleidimas. Vis dėlto eiliniam Ukrainos gyventojui, nepaisant deklaruojamų euroatlantinės integracijos siekių, valstybės pasiekiamumas primindavo ankstyvą posovietmetį.
Palankiausios sąlygos „valstybės sumaniajame telefone“ projektui kilo iš ten, kur tai buvo mažiausiai tikėta. O būtent iš populizmo platformos, kuria rėmėsi dabartinio šalies vadovo Volodymyro Zelenskio kandidatūra prezidento rinkimų metu, tokiu būdu siekiant priešinti save biurokratijai ir valstybės sąveiką su oligarchais reprezentuojančiam tuometiniam prezidentui Petro Porošenkai. Su trenksmu įžengęs į aukščiausią valstybės postą, Zelenskis dėstė poreikį radikaliai sumažinti biurokratų skaičių ir atsikratyti valstybės vaidmens tose srityse, kurios nėra egzistenciškai būtinos. Iš šiandienos taško žiūrint, tokia politinė platforma bent jau išoriškai atrodo stebėtinai panaši į dabartinės JAV administracijos šūkius, lydinčius vadinamojo Valstybės efektyvumo departamento atsiradimą.
Tiesa, Ukrainos kelyje valstybės valdymo našumo link vietoje technologijų milijardieriaus Elono Musko atsirado technokratas Mychaila Fiodorovas, kuris prieš pat prasidedant koronaviruso pandemijai spėjo paleisti į gyvenimą didžiausią Ukrainos skaitmeninę sėkmės istoriją – programėlę Diia. Nuo mokesčių deklaravimo ir apmokėjimo iki kompensacijos įforminimo už karo metu suniokotą turtą, nuo automobilio registracijos, įskaitant naujų numerių gavimą, iki teismų sprendimų vykdymo, karo obligacijų platinimo, bedarbystės pašalpų skyrimo, juridinių asmenų registravimo – tai yra tik kelios iš daugelio paslaugų, prieinamų per vieno piršto paspaudimą ukrainiečių telefonuose.
Diia programėlė, kurios veikimo legalumą ir saugumą užtikrina atitinkama įstatyminė bazė ir infrastruktūra, yra ne vien elektroninio parašo šaltinis, bet ir asmens dokumentų oficialus atitikmuo nuo paso ir vairuotojo pažymėjimo iki brandos atestato ir santuokos liudijimo. Netgi pati santuoka gali būti sudaryta nuotoliniu būdu per programėlę Diia – tai yra ypač aktualu, nes daug fronto linijoje esančių karių negauna rotacijos, kad praleistų laiką su mylimais. Galiausiai nuolatinė Diia programėlės siūlomų paslaugų plėtra yra ir reikšmingas įkvėpimas patiems ukrainiečiams, kaip greitai ir ambicingai gali būti įdiegiami su valstybės prieinamumu susiję sprendimai.
Lankantis Lietuvoje, skaitant naujienas ir komentarus, dažnai susidaro įspūdis, kad Ukraina yra šalis, kuriai nuolat yra reikalinga tik mūsų parama. Nors tam tikros ukrainiečių karinės taktikos ir karinių inovacijų įdiegimo patirtys dažnai yra vertinamos palankiai, pats Ukrainos įvaizdis išlieka kaip šalies, kuri yra vien gavėja, bet ne davėja. Eilinį kartą girdint, kad Lietuvos Vyriausybė nespėja įsisavinti Europos Sąjungos lėšų, kad praplėstų e. sveikatos ar kitą e. valdžios sistemą, man kyla klausimas, kodėl nepasimokome iš Ukrainos skaitmeninių inovacijų patirties.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
