Lietuvoje vis labiau įsigali mintis, kad esame demografinę krizę patirianti valstybė. Prabilta net apie partijų susitarimą, kuriuo būtų įsipareigojama „orientuotis į šeimos politiką ir gerinti demografinę padėtį“. Bet ar išties suvokiame gilias krizės priežastis ir tinkamai ieškome sprendimo būdų?
Prezidentas Gitanas Nausėda demografijos problemą pavadino „tiksinčia bomba“, o naujai išrinktas Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas Mindaugas Sinkevičius antradienį paskelbė sieksiąs visų politinių jėgų susitarimo.
„Šiemet inicijuosiu nacionalinį visų partijų ir valstybės institucijų susitarimą dėl demografijos krizės. Ne metams ar dvejiems, o dešimtmečiams, nes investicijos į vaikus ir šeimas yra investicijos į Lietuvos ateitį“, – socialiniame tinkle „Facebook“ rašė M. Sinkevičius.
Tai galbūt ir būtų prasmingas pareiškimas, jei ne faktas, kad visos politinės jėgos Lietuvoje ir šiaip pripažįsta demografinių problemų faktą, o dauguma iš jų yra įstrigusios labai panašiuose sprendimų siūlymuose ir vertinimuose.
Išreikšti šį panašumą galima paprastu apibendrinimu – reikia gerinti ekonominę ir socialinę šeimos būklę. Kad ir kaip politinės partijos bandytų ryškinti savo vertybinius ar strateginius skirtumus, demografijos kontekste visos jos kažkodėl užstringa ties marksistine logika.
Vyriausybės programoje numatytas poveikio demografijai vertinimas teisėkūros procese, būsto pasiūlos ir prieinamumo jaunoms šeimoms didinimas, įskaitant regionus, motinystės išmokų ir vaiko priežiūros atostogų peržiūra, nemokamas 3–4 klasių vaikų maitinimas, didesnis pagalbinio apvaisinimo priemonių prieinamumas, pozityvios tėvystės programos.
Taip pat – augančios lėšos švietimo pagalbai ir formaliajam bei neformaliajam švietimui, talentų pritraukimo ir skatinimo iniciatyvos, grįžtamosios migracijos skatinimas ir ryšių su diaspora stiprinimas, vieno langelio sistemos plėtra norintiems grįžti Lietuvos piliečiams ir į valstybės prioritetus orientuota migracijos politika.
Visa tai yra reikalingos priemonės ir jos gali prisidėti prie pozityvesnių rezultatų, bet, nepaneigdamas ekonominės ir socialinės gerovės, saugumo kriterijų, tik noriu pabrėžti, kad visi diskusijoje dalyvaujantys politikai, ekonomistai ir sociologai sąmoningai ar nesąmoningai atmeta filosofinę šios krizės problematiką.
Už visų sociologinių ir ekonominių kriterijų glūdi pamatinis ontologinis žmogaus pasirinkimas. Paskirti dalį savo gyvenimo ir dalį savęs naujos gyvybės atsiradimui, saugojimui, išlaikymui, tapimui savarankišku žmogumi, arba ne. Pratęsti savo giminę, tam tikra prasme – savo tapatybę, arba ne.
Demografinę krizę filosofine problema padaro tai, kad tai yra asmeninis egzistencinis žmogaus pasirinkimas.
Mintyse atlikime eksperimentą. Įkelkime du jaunus žmones į jiems priklausančią gyvenamąją vietą, suteikime mokesčių lengvatas ir pažadėkime pagalbą auginant vaikus. Ar tai jau savaime užtikrins, kad jų pasirinkimas bus atliktas taip, kaip mes tikimės? Nemanau. Tai tik paskatos tiems, kurie jau yra teigiamai atsakę sau į šį ontologinį klausimą ir tikslo neišpildo dėl šalutinių sąlygų.
Demografinę krizę filosofine problema padaro tai, kad tai yra asmeninis egzistencinis žmogaus pasirinkimas. Dar daugiau – šis pasirinkimas atliekamas moteriai ir vyrui esant santykyje, kuris pagrįstas ne tik bendru turtu ar teisiniais įsipareigojimais, bet ir egzistenciniais išgyvenimais, patirtimis, pasiaukojimu, prisitaikymu, gebėjimu išsaugoti patį santykį.
Vertindami tik ekonomiškai ar sociologiškai, mes pametame iš akių svarbiausią demografinės krizės klausimą – kodėl žmonės nenori turėti vaikų? Ne „kodėl jiems auginimas gali būti nepatogus“, o kodėl tai nėra suprantama ar patiriama kaip reikšminga žmogaus būties sąlyga?
Kai kurie turbūt atsakytų, kad tokie filosofiniai klausimai jau turėtų būti palikti asmeninei žmogaus apsisprendimo sričiai. Valios prasme visiškai sutikčiau, bet diskurso prasme – tikrai ne. Mūsų visuomenėje per mažai vertinamos ir per mažai praktikuojamos nepatogios diskusijos, kuriose būtų bandoma ieškoti atsakymų į filosofinius klausimus.
Ne palikti biurokratiniam aparatui, ne instrumentiškai spręsti, ne taikyti politines ar ekonomines priemones, o išdrįsti plačiai diskutuoti apie tai, kas sudaro žmogaus egzistencijos prasmę. Ar išties jaučiamės laimingi dabarties ekonominėje ir socialinėje sistemoje? Ar jaučiame savo veiklos prasmę? Kaip kuriame savo tapatybę? Ką mūsų gyvenime reiškia santykis su šeima ir artimaisiais?
Kartu ši diskusija turėtų paliesti ir sudėtingą demografinės krizės sprendimo paradoksą. Pripažinimą, kad dar turime kur progresuoti moterų teisių klausimais, kad giname ir saugome moters teisę į savo kūną, bet kartu deklaruojame nejaukiai skambantį valstybės reikalavimą moterims gimdyti daugiau vaikų.
Jei į demografijos krizę nepradėsime žvelgti kaip į filosofinę žmogaus būties problemą, tai užstrigsime triušių ar karvių ūkio lygio sprendimuose, kai klojamas patogesnis šienas, suvaroma į vieną patalpą, gal net suorganizuojami šokiai, bet nesuvokiama, kad vaiko atsiradimas turėtų prasidėti nuo laisvos valios sprendimo.
Ar mokomės kalbėti ir gyventi suvokdami, kad tai nėra moters prievolė? Kartu ar sukuriame sąlygas moteriai funkcionuoti visuomenėje ne tik kaip biologiniam organizmui, bet ir kaip savo valią turinčiai ir save išreikšti galinčiai pilietei? Ar sugebame biologiškumą derinti su socialumu, o motinystę – su karjera, nė iš vienos srities neatimant savęs išpildymo dėmens?
Net jei ir skeptiškai vertiname demografijos problemų sprendimą filosofinėmis diskusijomis, privalome pripažinti, kad vien jau priemonių kompleksiškumas ir siūlymų įvairovė reikalauja aprėpti platų kontekstą. Suderinti ekonomines, socialines, kultūrines, etines, biologines įvairių sprendinių perspektyvas gali būtent filosofinės kompetencijos.
Jei į demografijos krizę nepradėsime žvelgti kaip į filosofinę žmogaus būties problemą, tai užstrigsime triušių ar karvių ūkio lygio sprendimuose, kai klojamas patogesnis šienas, suvaroma į vieną patalpą, gal net suorganizuojami šokiai, bet nesuvokiama, kad vaiko atsiradimas turėtų prasidėti nuo laisvos valios sprendimo.
Apie šį sprendimą, jo aplinkybes, apie dabarties žmogaus būklę, jo nerimą, baimes, lūkesčius, netikrumą ir nežinojimą reikia kalbėti, jei norime pajudėti iš aklavietės. Metas pažvelgti į gyvybės klausimą ne kaip prieauglio augintojams, o kaip žmonėms, kuriems rūpi esmės.
