Ar per pastaruosius trejus metus buvo nors viena diena, kad Lietuvos žiniose nebūtų pranešimų apie Ukrainą? Per šį laikotarpį gyvenimas Lietuvoje tapo neatsiejamas, bent jau emociškai, nuo Ukrainos. Taip pat aktyvioji aukų surinkimų banga sukūrė įvaizdį, kadangi lietuviai taip nuosekliai remia Ukrainą, todėl mūsų krašto ir žmonių atpažinimas ukrainiečiams turėtų būti tarsi savaime suprantamu dalyku.
Nuo 2023-iųjų rudens, kai pradėjau dirbti ir gyventi Kyjive, teko kirsti Ukrainos sieną mažiausiai 36 kartus. Nebuvo nė vieno karto, kad traukinio arba autobuso palydovai matydami lietuvišką pasą nepaklaustų: „Latvija?“ Per kiek mažiau nei pusantrų metų nuo Kyjivo kavinių iki Odesos taksi, nuo Rivnės parduotuvių iki Lvivo kirpyklų patirtis neišvengiamai pasikartodavo.
Profesiniu lygmeniu Ukrainoje, lankantis aukščiausio rango renginiuose, kaip ir universitetinėse diskusijose arba žmogaus teisių gynėjų pasitarimuose, dažniausiai Lietuvos vardas nėra sumaišomas. Kalbinant vieną žymiausių ukrainiečių istorikų, Harvardo profesorių Serhijų Plochį, į klausimą, kodėl nepaisant geografinio ir istorinio artumo eiliniai ukrainiečiai sunkiai atskiria Lietuvą nuo Latvijos, atsakymu gavau enigmą.
Neginčijamos Lietuvos pastangos ir jų reikšmė Ukrainos atstatymui – nuo Kyjivo srities Borodiankos licėjaus atkūrimo iki slėptuvių įrengimo kitose Ukrainos mokyklose, nuo techninės paramos užtikrinant acquis communautaire įdiegimą į Ukrainos teisyną iki Ukrainos žemių išminavimo. Tačiau atpažinimo atžvilgiu Lietuvos vardas ir jo keliamos asociacijos nėra akivaizdžios. Lietuvos atpažinimo Ukrainoje poreikiai nėra grįsti vien savimeile ir išdidumu. Juk prisidedant prie Ukrainos atstatymo, atstatinėjame šalį ne vien asfaltu ir betonu, tačiau originaliomis idėjomis bei saviraiška. Palankus Lietuvos atpažinimas yra tiesioginis tiltas į tolesnes dabarties ir ateities Ukrainos perspektyvas.
Ukrainos gyvybingumas priklauso ne vien nuo ginkluotės ir karių fronte. Ilgainiui gyvybingumas priklausys nuo žmonių laikysenos, gyvenimo praktikų ir pažiūrų pokyčių. Norėdami plėtoti Lietuvos švelniąją galią Ukrainoje, darykime taip, kad karo nustekentoje šalyje iš kiekvieno kampo matytųsi mūsų kūrybiškumo raiška. Neseniai pasibaigęs Lietuvos sezonas Prancūzijoje yra vienas iš įkvepiančių pavyzdžių. Jeigu karo veiksmų intensyvumas neleidžia plėtoti Lietuvos kultūros ir meno raiškos visoje šalyje, tegul Lietuvos kultūros sezonai būna matomi šalies Vakaruose: nuo Užhorodo iki Rivnės.
Lietuvos ambasada turėtų tapti traukos centru ambicingiems ir smalsiems ukrainiečiams – kaip kad šiuo metu jie tai daro kitur. Pavyzdžiui, Kyjivo, Lvivo ir Odesos „Amerikos namuose“. Lietuvos režisierių spektakliai, dailininkų dirbtuvės, didžėjų vakarėliai, istorikų paskaitos ir meno kuratorių koliokviumai turi vykti Ukrainoje kone kiekvieną savaitę, ir, pageidautina, ne vien Kyjive.
Galiausiai, kiek lietuviško verslo atrado ambiciją plėtotis į Ukrainą po 2022 metų? Arba bent jau kiek lietuvių autorių, tarp jų ir apžvalgininkų, rašo į „Kyiv Independent“ arba „Ukrainska pravda“ leidinius? Esame labiau ambicingi ir gabūs, kad ir toliau būtume pasitenkinti tokiu ribotu Lietuvos atpažinimu, kuris iki šiol vyrauja Ukrainoje.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
