Lietuvos politinis gyvenimas grimzta į žiemos miegą: rinkimai baigėsi, valdančioji koalicija sudėliota, o Seimo sesija prasidės tik pavasarį. Nepaisant to, valstybės aparatas toliau veikia, o jo sprendimai vis įžiebia naujas diskusijas.
Paskutinis pavyzdys yra ekonomikos ir inovacijų ministro Luko Savicko paskelbtas noras atšaukti Ingridos Šimonytės Vyriausybės priimtą sprendimą uždrausti eksportuoti dvejopos paskirties prekes į trečiąsias šalis, išskyrus Europos Uniją ir dešimt įvardytų įtikimų partnerių. Šis nutarimas sukėlė Lietuvos verslininkų nepasitenkinimą, kurie siekia atšaukti draudimą.
Paradoksalu, tačiau abi pusės yra teisios. Ukrainos pergalė nėra įmanoma be ekonomiškai palaužtos Rusijos, o Lietuva dar neseniai buvo vienas kertinių sankcijų Rusijai apėjimo kanalų. Lietuvos tiekėjų detalės rastos Rusijos kariuomenės technikoje ne tik daro gėdą Lietuvai, bet ir silpnina mūsų pozicijas Vakaruose siekiant sankcijų griežtinimo.
Kita vertus, verslininkų atstovai irgi turi svarių argumentų. Lietuvos eksportuojamos dvejopos paskirties prekės sudaro nedidelę dalį viso Rusijos importo: žymiai didesni kiekiai ją pasiekia iš didžiųjų Europos Unijos narių, tokių kaip Vokietija, Prancūzija, Ispanija, Italija ar Lenkija. Bet Lietuva turi rodyti lyderystę savo pavyzdžiu, atsakytų sankcijų griežtinimo šalininkai. Tačiau ar įmanoma tikėtis, kad Europos Unija, panašiai kaip ir Lietuva, įpareigotų verslą neeksportuoti dvejopos paskirties prekių į trečiąsias šalis, išskyrus tam tikras išimtis? Ar įmanoma tikėtis, kad Vokietija pritartų tokiam eksporto draudimui, pvz., į Indiją, kai vokiečių diplomatai ir verslininkai desperatiškai ieško alternatyvių eksporto rinkų Kinijai?
Šiame ginče galima užčiuopti esminę nepakankamo Rusijai taikomų sankcijų efektyvumo priežastį: prie Vakarų prisijungė pernelyg mažai valstybių iš kitų pasaulio regionų. Svarstymus apie mažėjančią Vakarų galią primesti savo valią globaliesiems Pietums palikime kitam kartui. Dabar pakaks paminėti du nominalius Vakarų sąjungininkus, kurie neprisijungė prie sankcijų Rusijai: Turkija ir Izraelis. Norintys prekiauti su Rusija dvejopos paskirties prekėmis gali jas eksportuoti į šias šalis, o iš ten – į Rusiją ir šitaip apeiti sankcijas. Regis, tik dvi valstybės, tačiau vien jų užtenka, kad sankcijų režime atsirastų rimtos skylės.
Jei nesirenkama drausti, Lietuva galėtų – privalėtų – tapti pavyzdine skaidraus ir proaktyvaus verslo ir valstybės bendradarbiavimo užkardant sankcijų apeidinėjimą pavyzdžiu.
Taigi mūsų politinis ginčas dėl dvejopos paskirties prekių eksporto nėra toks jau reikšmingas. Besitęsiantis lietuviškų prekių eksportas, nors moraliai neteisingas, esmingo poveikio mūšio lauke neturės, atsižvelgus į Lietuvos dydį ir ekonominį potencialą. Draudimo pratęsimas greičiausiai nepakeis didžiųjų Europos Unijos valstybių pozicijos šiuo klausimu.
Visgi šis ginčas yra gera proga plačiau pasikalbėti apie Vakarų sankcijų Rusijai efektyvumą ir jų stiprinimą. Kaip galima dar labiau susilpninti Rusijos ekonomiką? Gal Europos Unija turi sekti JAV pavyzdžiu ir pradėti taikyti antrines sankcijas? Gal pabandyti sumažinti kainų lubas, taikomas rusiškai naftai? Gal tai ne sankcijos, o asimetrinė ekonominės prievartos priemonė? Gal yra kokia nors specifinė sritis, kur Vakarai turi pranašumą, kurį išnaudojus galima taip smogti Rusijai, kad jos neišgelbės ryšiai su globaliaisiais Pietumis? Gal Rusija turi dar neįvertintų silpnybių?
Teoriškai Lietuva, kaip viena geriausiai Rusiją išmanančių šalių (bent jau taip save pristatanti viešai), galėtų imtis lyderystės ir siūlyti sprendimus visai Europos Unijai, kurie galėtų suduoti smūgį Rusijos ekonomikai. Jei nesirenkama drausti, Lietuva galėtų – privalėtų – tapti pavyzdine skaidraus ir proaktyvaus verslo ir valstybės bendradarbiavimo užkardant sankcijų apeidinėjimą pavyzdžiu. Tačiau praktiškai dėl intelektualinio potencialo stokos ir nepakankamo įdirbio tai nevyksta, o Lietuvos vyriausybė greičiausiai priims sprendimą, kuris susilpnins šalies reputaciją tiek Ukrainos, tiek Vakarų akyse.
