Dauguma Rusijos gyventojų jaučiasi teisūs: jų „Tėvynės“ karas teisingas, jie „atkariauja savo žemes Ukrainoje“, jų istorija yra jų garbės ir orumo liudytoja, jų caras-prezidentas yra gėris ir palaimintasis.
Deja, su šiuo patologišku įsitikinimu tenka skaitytis kaip su sunkiai pakeičiamomis klimato sąlygomis. Kartais istorikai tokį amžius besitęsiantį įsitikinimą ir galvojimą vadina mentalitetu. Jis keičiasi labai lėtai ir tik dėl ypatingų civilizacinių pastangų arba esminių demografinių pokyčių.
Rusijos imperializmas susiformavo dar iki Jekaterinos II, kai buvo galutinai padalyta Abiejų Tautų Respublika (1793 m.). O imperinis mentalitetas sustiprėjo „Tėvynės“ karo metu valdant Rusijos imperatoriui Aleksandrui I, 1812 metais besiginant nuo Napoleono kariuomenės. Po to Rusijos literatūra, filosofija, politika ir propaganda esmingai išplėtojo imperinę ir kolonijinę nuostatą, kuri dominuoja ir šiandien.
Apie Rusijos kolonializmą ir imperializmą svarsto Kaune gimusi (1937 m.), Varšuvoje besimokiusi ir JAV ilgą laiką slavistiką dėsčiusi profesorė Ewa Thompson knygoje „Imperijos trubadūrai. Rusijos literatūra ir kolonializmas“ (2005 m.). Knyga lygiagrečiai parašyta lenkų ir anglų kalbomis ir vėliau išversta į ukrainiečių kalbą.
Ji pastebi, kad Aleksandras Puškinas vienas pirmųjų formulavo šiuolaikinį Rusijos imperializmą dabartine rusų kalba. Poemoje „Poltava“ jis pasmerkė Ukrainos etmono Ivano Mazepos „išdavystę“, kai tas su savo būriais kovojo už Ukrainos nepriklausomybę. Nuo tada ir prasidėjo neapykantos Ukrainos nepriklausomybei imperinė istorija.
Pasak E. Thompson, A. Puškino kolonijinis, imperinis požiūris pasireiškė ir kituose jo kūriniuose, pavyzdžiui, apsakyme „Kapitono duktė“, kur kaukaziečiai, čečėnai vaizduojami kaip išdidūs laukiniai. Tiesa, panašus kolonizuotų „atsilikusių“ tautų vaizdavimas buvo paplitęs visose imperialistinėse šalyse: Britanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir t. t. Tačiau ilgainiui jie pradėjo savo pačių kolonijinių nuostatų kritiką ir varžymą, o to nerasime Rusijos kultūroje.
E. Thompson šioje knygoje praleidžia dramatišką vėlesnę Puškino Mazepos istoriją, kuri buvo išplėtota poeto, Nobelio premijos laureato Josifo Brodskio eilėraštyje „Ukrainos nepriklausomybei“. Jame jis, vadovaudamasis A. Puškino dvasia, pasmerkė Ukrainos „išdavystę“ pradedant Mazepa ir iki 1991 metų.
J. Brodskis neslėpė savo imperinių nuostatų, už tai jis buvo laikas nuo laiko kritikuojamas Milano Kunderos, Czesławo Miłoszo, Tomo Venclovos. Po to diskusija Rusijos imperinės dvasios tema jau galėjo tapti Rusijos vidiniu postkolonializmu. Tačiau taip neatsitiko. Priešingai, Rusija pasuko Aleksandro Solženicyno, J. Brodskio, Michailo Lermontovo, A. Puškino – „didžiojo“ imperinio „dvasingumo“ – keliu ir sutapatino šį kelią su savo likimu ir sąžine.
E. Thompson nagrinėja ir Michailo Bulgakovo romaną „Baltoji gvardija“, kur autorius neigiamai vaizdavo Simono Petliūros armiją, kovojusią už Ukrainos nepriklausomybę po 1918 metų. M. Bulgakovo imperinis charakteris Lietuvoje liko mažai išskleistas, todėl daugeliui liko neaišku, kodėl ukrainiečiai kritikuoja M. Bulgakovo ukrainofobiją, imperializmą, tačiau jo nedraudžia. Manau, tai protingas santykis su kolonijine ir imperine literatūra.
Ji pastebi, kad Aleksandras Puškinas vienas pirmųjų formulavo šiuolaikinį Rusijos imperializmą dabartine rusų kalba.
E. Thompson taip pat be jokios rusofobijos kalba apie tai, kad Rusijos „didžioji“ literatūra „Tėvynės“ kovą ir raidą supranta hierarchiškai: caras ir jo liaudis, nematant atskiro ir garbingo, dramatiško „provincijų“ gyvenimo. Imperinė Rusijos literatūra vaizduoja Kaukazo tautas kaip romantiškus laukinius, o Sibiro tautas – kaip neišprususius vaikus. Jų gyvenimo drama, skausmas, unikalūs, skirtingi nei Rusijos kultūra polinkiai ir orumas, garbė ir skausmas, nebuvo rodomi nepriklausomai nuo Maskovijos fantazijų. Žinoma, yra ir išimčių.
Putinas ne kartą teigė, kad jo stalo knyga yra M. Lermontovo eilėraščiai. Jie pratęsia A. Puškino dvasią, mena 1812 metų Tėvynės karą, rodo niekines Kaukazo tautas. Baltijos tautos, etniniai lietuviai, latviai ar estai nenusipelno Rusijos rašytojų-imperialistų atskiro dėmesio, „litvinų“ ir Lietuvos tema kartais iškyla, tačiau veikiau kaip istorinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldas, kaip mišri baltarusiška ir lietuviška tapatybė.
Litvinus mini ir A. Puškinas, ir M. Lermontovas, kuris poemoje apsakyme „Litvinka“ kalba apie jos meilę upei Vilijai (baltarusiškas-lietuviškas Neries pavadinimas), jos išdidumą, karingumą, bet tokiais pat žodžiais, kaip ir apie kaukaziečius: išdidūs ir nesuvokiantys imperijos vertės.
E. Thompson apžvelgė ir kitus Rusijos kolonializmo trubadūrus, įskaitant Ivaną Turgenevą, Levą Tolstojų, A. Solženicyną. L. Tolstojus romane „Karas ir taika“ – pagrindinė „Tėvynės“ karo knyga, rodanti Rusijos tautos prisikėlimą Napoleono invazijos akivaizdoje, – ne tik ignoruoja Lenkijos kultūros savitumą ir mato jose išdavikiškas provincijas, bet ir apskritai nesvarsto Lietuvos, nežiūrint to, kad aprašydamas vieną garsųjį pokylį perrašo lietuvių rašytojos Sofijos Tyzenhauzaitės de Šuazel-Gufjė prancūzų kalba parašytas „Reminiscencijas“. Panašiai L. Tolstojus kolonijinius žvilgsnius plėtoja Aleksejaus Karenino vardu romane „Ana Karenina“. Išimtis yra jo paskutinė apysaka „Chadži Muratas“, kur parodo dramatiškai sudėtingą avarų (dagestaniečių) ir čečėnų gyvenimą.
Imperinė Rusijos literatūra vaizduoja Kaukazo tautas kaip romantiškus laukinius, o Sibiro tautas – kaip neišprususius vaikus.
Šiuolaikinį Rusijos imperializmą formavo ir sovietinė literatūra, kuri, propaguodama visiems vienodą internacionalizmą ir socialistinį realizmą, atnaujino, atgaivino imperinį žvilgsnį bei puoselėjo senąjį mentalitetą ir polinkį kolonizuoti kaimyninius kraštus. E. Thompson mano, kad įveikti šias imperines nuostatas Rusija gali tik po to, kai įgalins ir padarys laisvas savo integruotas kolonijas: Kaukazo respublikas, Tatarstaną ir Baškiriją, o kada nors ir Jakutiją, Kareliją, Komijos respubliką...
Imperinę ir kolonijinę žiūrą plėtoja Kremliaus geopolitikai ir filosofai, kurie neabejoja kaimyninių žemių priklausomybe Rusijai be jokio ten gyvenančių tautų ar valstybių orumo ar dvasingumo supratimo ir pripažinimo. Rėksmingiausias čia ir toliau lieka Aleksandras Duginas, kuris ką tik, po 24 dienų D. Trumpo valdymo ir pirmo viešo pokalbio su Vladimiru Putinu, rašė: „O Ukraina, Baltarusija, Pribaltika ir dalis Rytų Europos tikrai atitenka mums naujame pasaulio perskirstymo žemėlapyje. Klausimų daugiau nėra.“ „Pribaltika“, „tikrai“, „mūsų“ – jo retorika kyla dar iš 19 amžiaus Rusijos politinio, istorinio ir literatūrinio, galiausiai ir filosofinio imperializmo, ir tai A. Duginas dėsto studentams Maskvos universitetuose. Tokių teiginių Rusijos publicistikoje – kasdien po dešimtį.
Įveikti Rusijos imperializmą ir kolonializmą galima ne tik tiesiogiai skelbiant, kad mes esame kitokie: vis tiek jie mūsų negirdi ir nenori pripažinti. Toks lygaus pokalbio reikalavimas jiems yra kaip žirniai į sieną. Labiau reikšmingas veiksmas yra sugriauti Rusijos imperializmą ir kolonializmą visuose jo lygiuose: politiniame, istoriniame, literatūriniame, filosofiniame, kino... Ir daryti tai ne pavieniui, o bendradarbiaujant ir reikalui esant – lyderiaujant tarp išsivadavusių ir Rusijos kolonijų tautų, rodant joms orumo ir pripažinimo kelią. Tuo tikslu svarbu ne pavieniui, o kartu su jais dekonstruoti Rusijos muzikos ir literatūros „didingumą“, rodyti jos imperines ir kolonijines ydas. Rusijos literatūra nei geresnė, nei žymiai blogesnė už britišką, amerikietišką, vokišką, prancūzišką... Tačiau neturi vidinės galios neigti savo imperiškumo.
A. Puškinas poemą „Poltava“ pradžioje parašė kitu pavadinimu „Mazepa“ ir tik vėliau pakeitė, nenorėdamas kopijuoti lordo George‘o Byrono, kuris jau buvo parašęs poemą tuo pačiu pavadinimu. G. Byronas rėmėsi Voltaire‘o knyga „Karolio XII istorija“ ir vaizdingai bei romantiškai piešė Ukrainos laisvės herojaus ugningą paveikslą. G. Byrono „Mazepa“ yra išgalvotas, tačiau suvokiantis revoliucinį tautos išsivadavimą, ko nesuvokia nei A. Puškinas, nei G. Byrono „Mazepą“ komentavęs M. Lermontovas, nei jį skaitęs V. Putinas. Tačiau A. Puškino „Poltava“ tėra mažas kristalas dideliame Rusijos imperinės literatūros žemėlapyje ir kolonijinės mąstysenos archipelaguose. Išardyti jį – šimtmečio darbas. Tik kas jį dirbs, kai Lietuvoje nuo šios problemos bėgama?
