Kas yra karinės ar politinės raudonos linijos, apie kurias nuolatos kalbame Rusijos ir Ukrainos karo kontekste? Ar su panašiomis raudonomis linijomis susiduria ir Lietuva? Tai, kaip politikoje ir kare vartojama metafora raudonos linijos, reiškia, kad kalbama NE apie teisinius draudimus. Tarptautinė teisė nedraudžia karo metu atakuoti agresoriaus teritorijoje esančių karo paskirties objektų, tačiau JAV ir Vokietija draudžia, o Rusija šantažuoja raudonomis linijomis.
Raudonų linijų sąvoka nėra panaši ir į išimties teisę, apie kurią plačiai diskutuoja ir Lietuvos filosofai. Su išimties teise susidūrėme kovido epidemijos metu, kai didelės nelaimės atveju buvo priimtas trumpalaikis teisinis sprendimas. Tačiau joks galiojantis sprendimas dėl raudonų linijų Rusijos ir Ukrainos karo atveju nėra priimtas, dėl jų nėra susitarta, jos visą laiką spėliojamos, jas bando apibrėžti propaganda. Minėtos linijos nėra panašios ir į teroristų šantažą, kurie aiškiai įvardija reikalavimus ir gąsdinimus, juos vykdo ir propagandai nėra reikalo išsigalvoti. Raudonos linijos taip pat nėra moraliniai draudimai, kurie pretenduoja į visuotinumą, amžinumą, kai kariaujančios pusės turi orumą ir žino, ko tikrai nedarys, pavyzdžiui, nežudys vaikų.
Tačiau šiame kare Rusijos kariuomenė bombarduoja vaikų klinikas. Taigi, iš to, ką girdime, galima aiškiai pasakyti: raudonos linijos yra politinis ir propagandinis įspėjimas apie egzistuojančią diktatoriaus ar valdžios viršūnių politinę valią kažką padaryti. Tai panašu į religinį kalbėjimą, apie tai, kad jų charizmatinis lyderis turi maniją ir padarys kažką, jei tik mes netinkamai elgsimės. Taigi, raudonos linijos bando apibrėžti valdančiųjų subjektų ryžtą ir valią, nors šie apibrėžimai gali būti giliai klaidingi, o linijos tik vaidinamos.
Tačiau raudonos linijos priklauso ne tik nuo lyderio charizmos ir valios, bet ir nuo to, kiek jis gali paveikti jam pavaldžias institucijas ir partnerius atlikti tam tikrus veiksmus, pavyzdžiui, paskelbti visuotinę mobilizaciją, naudoti branduolinį ginklą, atakuoti NATO šalis ar žudyti savo bendražygius. Taigi, kalbame ne tik apie lyderio politinę psichologiją, bet ir apie jos paveikumą. Be to, dar egzistuoja imituojamos, netikros raudonos linijos, kurias kas vakarą brėžia Rusijos propaganda, kai pats Putinas nežinia kiek beturi valios ir charizmos. Analogiška valia ir charizma reikalinga pažeisti raudonas linijas, pavyzdžiui, Ukrainai bombarduojant Maskvą ir laikinai okupuojant Rusijos teritorijas. Ukrainos atveju mes šią valią, ryžtą ir charizmą matome, tai nėra propagandinis išsigalvojimas.
Vakarų universitetuose vis dar studijuojama M. Weberio ir susijusios politinės bei lyderystės teorijos, kur nagrinėjami charizmos, valios ir propagandos klausimai. Todėl normalu, kad teisinė Europa ir JAV, pripratusios kalbėti įstatymų ir moralės kalba, supranta ir atsargiai žaidžia su diktatorių „raudonomis linijomis“. Jos tikrai egzistuoja, kaip ir patys diktatoriai. Vakarai elgiasi lyg eitų per nežinomą ir mirtinai pavojingą zoną, panašiai kaip A. Tarkovskio filme „Stalkeris“. Ten pagrindinis herojus mėtė varžtus anapus nematomų linijų ir žiūrėjo, kas atsitiks. Jei neprasidėdavo kažkas baisaus, eidavo su savo žmonių grupe toliau. Lygiai taip pat ir Vakarai siūlo daryti bandymus, ištirti, kur yra tik raudonų linijų muliažai, o kur jos tikros, o po to atakuoti.
Įsivaizduokime Lietuvai blogą scenarijų. Lukašenkos pulkai, raginami ir remiami Putino ar net palaikomi Rusijos kariuomenės, atakuoja Lietuvą, Vilnių. Ar mes spėliotume apie raudonas linijas, ar patys jas nubrėžtume? Ar užimtume šimtą kilometrų į gylį Baltarusijos teritoriją, kad apgintume Vilnių nuo visiško sugriovimo? Ar užimtume ir Astravo atominę elektrinę? Tai ir yra anapus įstatymų esančios raudonos linijos. Jos priklauso nuo mūsų politinių lyderių charizmos, valios, valdžios aparato paklusnumo ir piliečių noro bei gebėjimo peržengti nerašytus draudimus? Tačiau kiekvienos parlamentinės demokratijos problema yra ta, kad ji rutinizuoja, biurokratizuoja valdymą, kurdama teisinę visuomenę. Tai padeda sumenkinti iracionalų ir dažniausiai griaunantį charizmatinių politinių lyderių aktyvumą. Tada dominuoja teisė, o raudonų linijų supratimas išnyksta ir jų bijoma. Charizmatinius lyderius, linkusius į žvėriškumą ir mesianizmą, pakeičia komandinės veiklos ir racionalūs gebėjimai. Tačiau tai sumenkina politinį sumanumą susidūrus su agresoriumi, kuris vadovaujasi ne teise, o geopolitinėmis fantazijomis ir raudonų linijų logika.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
