Šiandien daug kalbama apie karo pabaigos sąlygas, nors tai, kas yra sakoma, dar netenkina nė vienos iš pusių. Išankstinės nuostatos pranašauja sunkias ir skausmingas derybas. Grobuonis ir psichas Putinas nenori baigti savo agresijos, o ir ukrainiečiai vis dar svajoja apginti savo šalies ribas.
Tačiau derybos neišvengiamos, nes kare laimėtojo nebus. O ir ciniškas bei dviveidis pasaulis nėra pasirengęs aukotis ir reikalauja derybų ir taikos, kuri, žinia, netenkins nė vienos pusės. Derybos gali atskleisti, kad tūkstančiai mirčių buvo beprasmės ir ši tiesa bus vyriausybėms pavojingesnė nei karas. Neramu bus galvoti apie ateitį, kur daugelis pažadų liks tuščiomis kalbomis, beje, kaip visada karo pabaigoje. Joks „Maršalo planas“ Ukrainoje netaps laimės ir sėkmės burtų lazdele. Ši šalis nėra ta pokario Vakarų Vokietija, kur piliečiai buvo išdresuoti besąlygiškai paklusti įsakymams (Ordnung), kur buvo lengva pašalinti korupciją ir kur nebebuvo nei savos armijos, galinčios nuversti savo vyriausybę, nei įtūžusių piliečių dėl nepasiektų karo tikslų.
ES politikai, kalbantys apie karo nutraukimą, skiria du scenarijus. Pirmas ir pats realistiškiausias yra Šiaurės Korėjos ir Pietų Korėjos užšaldyto karo modelis. Mūšiai baigiasi ten, kur sustoja kariuomenės: ten statomos užtvaros, sėjami minų laukai, montuojami įtvirtinimai – nepereinami barjerai, geležinė uždanga. Veikiausiai užšaldyti karą pavyks trumpalaikių paliaubų būdu, kuris virs karo veiksmų nutraukimu, be jokios ilgalaikės taikos sutarties.
Pirmas ir pats realistiškiausias yra Šiaurės Korėjos ir Pietų Korėjos užšaldyto karo modelis.
Pradžioje paliaubos bus nuolatos pažeidinėjamos, kartais – tą pačią akimirką, kai jos bus paskelbtos. Antra, ilgalaikės paliaubos reiškia, kad karas gali būti atnaujintas bet kada, kai tik kuri pusė bus geriau pasirengusi ir matys tame prasmę. O šių laikų technologijos rodo, kad visos būsimos užtvaros yra skirtos veikiau kontrabandai sulaikyti ir žvėrims atbaidyti ar juos žudyti, bet yra niekis šiuolaikinėms dronų ir raketų armijoms.
Tarkime D. Trumpas, V. Putinas ir V. Zelenskis susitaria dėl paliaubų sistemos. Tačiau tai nereiškia, kad tam pritars Ukrainos generolai ir nesakys, kad tai yra išdavystė, kad nepasistengs įgyvendinti perversmo. Pagaliau, užtikrinti taiką regione galėtų tik labai stiprios ir galingos tarptautinės karinės pajėgos. Kalbama apie Didžiosios Britanijos kariuomenę ar NATO padalinius, nors suvokiama, kad ir tai yra iliuzija. Neįmanoma, kad Putinas sutiktų, jog NATO kariuomenė bus įkurdinta prie Donecko srities ribų.
Kitas Ukrainai sunkiai priimtinas variantas – pakviesti trečiųjų pasaulio šalių kariuomenes įsikurti pilkojoje zonoje. Tarp tų kariuomenių galėtų būti ir Kinijos, bet jau nebe Šiaurės Korėjos. Tai atitiktų Putino norą nuginkluoti Ukrainą, atimti dideles teritorijas, bet paliktų Ukrainai teisę tapti ES nare.
Putiniška taikos vizija iš dalies atitinka Bosnijos ir Hercegovinos (toliau BH) atvejį. 1992–1995 metais bosniai (netikslu juos vadinti musulmonais, daugelis jų nėra aktyvūs islamo gynėjai), krauju ir gausiomis aukomis gynę savo žemę, sutiko gyventi šalia serbų ir kroatų vienoje šalyje, nusiginkluoti, atsisakyti sunkiosios kariuomenės. Tik 2006 metais BH sukūrė savo bent kiek rimtesnes karines pajėgas, bet ir jos padalintos į dvi dalis: GH bosnių ir kroatų armiją ir BH serbų armiją, jos dabar taikiai bendradarbiauja. Po karo 1995 metais dalis serbų pajėgų pasitraukė į Serbiją, bet išsaugojo kariuomenę, panašiai atsitiko su kroatų pajėgomis.
O bosniai gavo taiką, NATO pajėgų garantijas, galimybę sunkiai kurti savo valstybę ir valdyti Sarajevą. Tik Serbija yra ne Rusija ir jos niekas neklausė, ar jai tinka tokia taika, ar ne. Vis dėlto Rusiją iš principo tenkintų šis modelis, kai Ukraina būtų traktuojama pagal analogiją BH, bet šis pavyzdys netenkina Kyjivo. Tačiau neskubėkime šio modelio atmesti.
BH visos trys kariavusios pusės dabar turi autonomijas, kalbos bei rašto teises, savo proteguojamas teritorijas, tačiau sutaria, kad jie yra viena valstybė. Reikia prisiminti itin kruvinus mūšius dėl Sarajevo ir Mostaro miestų, kai serbų kariuomenė Sarajevą apšaudė ne mažiau nei dabar Rusijos kariuomenė Charkivą; atminti, kad BH miestai buvo nusėti lavonų, karo metu buvo neįmanoma pereiti vienų ar kitų gatvių ir likti gyvam. Ir kad šiandien Sarajevas yra įsikūręs tarp daugybės baltų kapinių.
Šiandien, po trisdešimties metų, visos trys tautos – bosniai, kroatai ir serbai – kalbasi, studijuoja, gydosi vienose institucijose. Tarp jų nėra draugystės, bet pusės pripažįsta vieni kitų teises, o verslininkai plėtoja abipusiai naudingus ryšius. BH yra itin korumpuota šalis, bet svajoja tapti ES nare. Tokia itin neideali ateitis galėtų būti ir dalyje Ukrainos, o gal ir visoje, bent taip Putinas mąsto ir Trumpas jį girdi.
Galimas ir dar vienas, rožinis Ukrainai variantas: tai demokratinė revoliucija pačioje Rusijoje. Tačiau kas ją vykdys? Rusijos opozicija, esanti Vakaruose, nusipelno karčios ironijos, stebint jos bejėgystę ir vidines rietenas. Rusijos viduje – opozicijos nėra. Sukilti gali tik tautelės, tokios kaip Čečėnija arba Dagestanas, tačiau ir čia nematyti nieko, kas tai patvirtintų. Maištauti gali ir Rusijos kariuomenės atskiri daliniai – pakartoti J. Prigožino atvejį. Tik kariuomenės generolai neturi jokios politinės vizijos. Pagaliau, ES, JAV nemato, ar bent žiniasklaida to nemato, kad būtų galima kaip nors revoliuciją paskatinti iš šalies: sankcijos, nepritekliai putinistų visuomenei kol kas nėra problema. „Ukrainos pergalės“ planas, kurį pateikė prezidentas Zelenskis, nesulaukė JAV ir Vokietijos palaikymo.
Galimas ir dar vienas, rožinis Ukrainai variantas: tai demokratinė revoliucija pačioje Rusijoje. Tačiau kas ją vykdys?
Taigi, šiandien išlieka galimybė plėtoti mišrųjį taikos variantą: kažką tarp, pirma, dviejų Korėjų paliaubų ir, po to, BH taikos proceso. Tokiu atveju ukrainiečiams teks nusivilti, nes kelias į ES bus ilgas. BH taip ir netapo ES nare, nors to siekia daug metų ir turi daug daugiau pliusų nei Ukraina. O į NATO kelias bus dar ilgesnis, nepaisant visų pažadų. Be to, dauguma migrantų grįžti į nusiaubtą, korumpuotą Ukrainą nė neketina, todėl liks labai neaiškios ir ekonominio prisikėlimo perspektyvos, kurios gali trukti kelis dešimtmečius.
Nesėkmingo karo pabaiga sukels sumaištį ir ES, kur jau šiandien V. Orbano rėmėjai trimituoja apie savo kelio vertę ir neabejotinai trukdys ES ginklavimuisi bei šaltajam karui su Rusija. ES visada bus šalys „išdavikės“, nes ši sąjunga jau nuo pat pradžių buvo sukurta ne remiantis bendrų interesų vizija, o kiekvienai šaliai ginant savo egoistinius interesus ir reikalaujant pražūtingo liberum veto. Liberum veto pražudė Abiejų Tautų, Lenkijos ir Lietuvos, respubliką, o šiandien kirmija ir ES. Tačiau bloga taika paskatins ir jau skatina ginklavimąsi ES. Ir čia Lietuva su savo svajojamais ir žadamais keturiais procentais net savo problemų neišspręs, nes būtina stiprinti NATO šalių regioninį bendradarbiavimą, kuris remtųsi ne pažadu kartu gintis, o gynybine praktika ir pasitikėjimu.
Nesėkmingo karo pabaiga sukels sumaištį ir ES, kur jau šiandien V. Orbano rėmėjai trimituoja apie savo kelio vertę ir neabejotinai trukdys ES ginklavimuisi bei šaltajam karui su Rusija.
Visa tai turės atsitikti Lietuvą valdant socialdemokratams, G. Palucko suburtai koalicijai, kurios problemos tokios didelės, kad į antrą planą išstūmė karo grėsmes regione, demokratinių jėgų palaikymą, apakino savo piliečius. Sunku patikėti, kad koalicija su „Nemuno aušra“ ir charizmatišku ir arogantišku R. Žemaitaičiu išsilaikys bent kiek ilgiau. Veikiau jau subyrės ir koalicija, ir atsistatydins vyriausybė. Galbūt mūsų laukia ir priešlaikiniai Seimo rinkimai. O tai reiškia, kad mūsų saugumas ne tik ne didėja, o mažėja, ne tik dėl Ukrainos karo nesėkmių, ne tik dėl Vakarų koalicijos vangumo ir didėjančio nepasitikėjimo vienas kitu, bet ir dėl didėjančio vidinio chaoso Lietuvoje.
Taigi, tokiomis aplinkybėmis Lietuvai bus ne iki Ukrainos tragedijos. Jei Kremlius siekė sustiprinti savo pozicijas šiame regione, tai jam tikrai sekasi tai daryti. Tiesa, išlieka dar viltis, kad prezidentas G. Nausėda ir jo komanda parodys iniciatyvą ir spręs ne tik chaoso problemas Lietuvos viduje, bet ir dalyvaus ginant Ukrainos derybines pozicijas bei padės Baltarusijos demokratinėms jėgoms solidarizuotis artėjant neišvengiamiems pokyčiams Baltarusijoje.
