Filosofai kartais kritikuoja politikų istorinius argumentus, kurie įtikinėja, kodėl jų tautoms ar valstybėms kas nors priklauso ir turi būti susigrąžinta, taip ignoruodami tarptautines sutartis ir geros partnerystės principus.
Putino politikai ir istorikai įrodinėja, kad ne tik visa Ukraina, bet ir Karaliaučiaus (Kaliningrado) žemės pagal prigimtinę teisę priklauso Rusijai, ir, žinoma, Vilnius bei Klaipėda yra Rusijos, nes ji neva šiuos miestus padovanojo Lietuvai. Šiandien visose pasaulio šalyse yra panašių politikų ir jie darosi vis populiaresni, o mases užkrečia godumo virusas atimti kaimynų žemes, kelius, išteklius ir kalbą. Tokiomis ligomis serga ne tik V. Orbanas ir dalis Vengrijos politikų, panašių pareiškimų išgirsime Rumunijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje. Rasime tokių pareiškimų ir Lietuvoje.
Jų daugėja ir Amerikoje, kai sakoma, kad Panamos kanalas yra istorinė JAV nuosavybė. Tačiau atsirado ir nauja tendencija: teigti, kad mums priklauso, nes mes to norime, mums bus geriau ir mes esame racionalesni. JAV naujajai administracijai reikia Grenlandijos, nes taip norisi D. Trumpą remiančioms korporacijoms; reikia ir Kanados, nes tokia yra Trumpo ir jo gerbėjų valia. Taigi, pirma prabudo istoriniai prasimanymai ir melagingo istorinio teisingumo idėja, o šiandien nusiimama ši nepatogi kaukė ir tiesiog sakoma: man norisi, man reikia, man nuo to bus geriau, o pinigai, ekonominės sankcijos ir kariuomenė padės tai įgyvendinti.
Filosofija šioje proto nuodų gamintojų kompanijoje gali būti ne mažiau pavojinga. Filosofai kuria racionalias pasaulio tvarkos teorijas ir jas vadina metafizika. Būdami šalia fiurerių ar jų laukdami jie neva Dievo akimis ir už patį dievulį pasakoja, koks pasaulis yra ir turi būti, ir ko reikia, norint tai pasiekti. Šio argumentavimo laukia net ir didžiausi turto ir žemių grobikai, imperialistai. Kažkas turi paaiškinti, kad valdovas kalba tai, ko nori Viešpats, arba daro tai, kas atitinka visatos dėsnius: valdyti turi stipriausi ir efektyviausi, o tiesa yra pinigai ir ginklai. Filosofas metafizikas vaidina Dievo akies ir balso vaidmenį ir paaiškina valdovams, kad jie yra išrinktieji ir realizuoja pasaulio tiesą. O likusieji turi laukti, jiems leidžiama mylėti valdovą ir numirti.
Filosofai imperialistai kuria racionalias pasakas, kas iš ko atsirado ir kas kuo turi virsti, kokia pasaulio ateitis ir pyksta, jei jų aplinkoje pasirodo koks religingas konkurentas, kunigas, šaukiantis, kad ir jis tai gali papasakoti. Iki Antrojo pasaulinio karo tokių metafizikų Europoje buvo daug ir jie sukiojosi aplink kiekvieną fiurerį ar generalinį partijos sekretorių. Šiandien Europa bando suvaldyti nežabotą istorikų ir filosofų fantaziją. Tačiau Rusijoje Kremlius elgiasi priešingai ir skatina tik sau naudingą istoriją ir pasaulio bei imperijos teoriją. Metafizikas slepia net nuo valdovo, kad šis tiesiog paranojikas ir bando jam paaiškinti, koks jis protingas ir kad visata sukasi apie valdovo skeptrą. Atgimusi Rusijoje imperinė metafizika, dešimtys filosofų, profesorių, vedamų Aleksandro Dugino, argumentuoja, kokia turi būti geopolitika, koks pasaulinis Rusijos vaidmuo ir kodėl dėl to turi žūti vyrai, o merginos privalo gimdyti nuo septyniolikos metų, baigiant mokyklas.
Problema ta, kad tokių metafizinių pasaulio paveikslų, pagrįstų rasiniu, menamai istoriniu ar kitokiu religiniu, ekonominiu, finansiniu ar geopolitiniu žvilgsniu, galima sugalvoti daug. Ir kai susiduria bent du vienas kitą neigiantys metafiziniai pasaulio paveikslai, kuriais aklai tiki valdovai ir niekas jų negali pažaboti, prasideda įvairiausio tipo karai: ekonominiai, ginkluoti, kultūriniai. Panašiai kaip Islamo valstybė, Putinas pradėjo ginkluotą pasaulio griovimą, Trumpas pradeda ekonominius karus.
Pokario Europos politinė filosofija išrado keletą būdų pažaboti ir imperinę filosofinę paranoją, ir diktatorių valią valdžiai ar valią valiai. Tam tarnauja kritinė teorija, alternatyvių sprendimų argumentavimas, valdžių pasidalijimo principas, privaloma valdžios rotacija, tarptautiškai pripažįstami rinkimai, griežta autoritarizmo kritika, konstitucijos ir tarptautinių sutarčių viršenybė, įvairiausių diskriminacijos formų draudimas, geros valios ir kaimynystės principai ir daug kitų mechanizmų. Bet ar jie yra pakankami saugikliai? Abejoju tuo. Rusijoje, Baltarusijoje šie saugikliai nesuveikė, Vengrijoje, Slovakijoje, Sakartvele šie principai jau byra. Matysime, ar jie suveiks JAV. Jei religingai, metafiziškai ir istoriškai įsitikinę savo tiesa naujieji valdovai ims dalinti pasaulį iš naujo, mūsų ateitis bus neprognozuojama.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
