Lietuvoje viešėjo istorikė, žurnalistė Ina Navazelskis – Amerikos lietuvė, ketvirtį amžiaus dirbusi Amerikos Holokausto memorialiniame muziejuje Vašingtone. Ji yra atlikusi apie 300 sakytinės istorijos interviu su Holokaustą išgyvenusiais žmonėmis, liudininkais ir išvaduotojais, domisi Antrojo pasaulinio karo ir jo padarinių poveikiu vėlesnėms kartoms. I. Navazelskis Istorijos institute Vilniuje vedė seminarą „Balsai iš kruvinų žemių“.
Plačiau – LRT RADIJO laidos „10–12“ įraše
Beveik 25 metus dirbusi Jungtinių Valstijų Holokausto memorialiniame muziejuje, istorikė pakalbino šimtus žmonių, išgyvenusių Antrąjį pasaulinį karą. Savo išgyvenimais su ja dalijosi įvairių tautybių žmonės, pakliuvę į nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos jėgų susidūrimo epicentrą.
Šiuos pašnekovus istorikė rado įvairiais būdais: per pažintis, per kolegas, kartais žmonės patys kreipdavosi į muziejų arba parodų lankytojai užsimindavo, kad turi ką papasakoti. Prieš juos kalbinant būdavo išsiunčiami klausimynai, o iš atsakymų sprendžiama, ar verta kalbinti.
„Vis dėlto tai yra trauminės istorijos. Tai yra labai liūdnos, asmeninės ir nelengvos pašnekovui atgaminti istorijos. Ir visa tai yra tiesa. Aš labai daug gavau iš šių interviu. Net negaliu žodžiais apibūdinti, bet tai buvo tokia dovana“, – sako I. Navazelskis.
Ji pabrėžia, kad šie pokalbiai pašnekovams daug kainuoja, kadangi, norėdami kalbėti apie savo patirtis, jie turi atgaminti skaudžius prisiminimus.
„Kai visi baisumai pasibaigė, tiems žmonėms turėjo prasidėti normalesnis gyvenimas. Tam, kad žmogus galėtų gyventi toliau, jis turi pamiršti arba atidėti į šoną labai daug skausmingų prisiminimų, o sutikdamas su manimi kalbėti jis turi juos atgaminti. Bet paskui jiems dažniausiai būdavo geriau – atsirasdavo palengvėjimas, kad pokalbis baigtas, bet ir jausmas, kad pokalbis nebuvo toks skausmingas, kaip buvo įsivaizduota. Kažką ir jie gavo iš to pokalbio“, – teigia žurnalistė.
Pasak jos, kai kurie žmonės pasakoti savo istorijas prisiversdavo matydami, kad yra žmonių, kurie neigia istorinius faktus, pavyzdžiui, Holokaustą. Taip pat pasitaikydavo situacijų, kai sutikdavo būti kalbinami, nes to prašydavo vaikai ir anūkai.
Istorijos institute vykusiame seminare buvo leidžiamos trumpos interviu ištraukos. Vienoje jų žmogus pasakojo žinantis, kad Dovydo žvaigždes nešioti turėjo ne tik žydai.
„Man irgi tai buvo naujiena. Tas pašnekovas nebuvo iš tų, kurie labai aiškiai mokėdavo papasakoti, bet jį įtraukiau dėl to, kad jo patirtis buvo unikali. <...> Tai ta ištrauka, kurioje jis kalba, kad visi žydai turėjo nešioti žvaigždes, jis ir pastebėjo, jog kartais koks nors piktas žmogus įskųsdavo vokietį, kad jis yra žydas, kai jis nebuvo žydas, ir tas turėdavo nešioti žvaigždę“, – pasakoja istorikė.
I. Navazelskis pažymi, kad renkant istorijas svarbu savęs paklausti, kodėl tas žmogus sutiko kalbėti, turėti žinių ta tema, kad būtų lengviau atpažinti, kai sakoma netiesa, tikrinti faktus ir ieškoti kitų šaltinių.
„Kad patvirtintume istorijas, reikia naudoti ir kitus šaltinius, peržiūrėti, ar buvo tokių atvejų. Kai kurių dalykų, kuriuos žmonės pasakojo, niekad nesužinosi iš kitų šaltinių. Kai kuriuos dalykus turi arba priimti, arba atmesti. Tai yra vienas iš tų žodinių istorinių šaltinių trūkumų“, – sako tyrėja.
„Pirmas žmogus, kuris po karo – 1946 ar 1947 metais – ėmė interviu iš karą išgyvenusių žmonių, buvo psichologas, latvių žydas. Jis ėjo per visas pabėgėlių stovyklas Vakarų Vokietijoje ir kalbėjo su žmonėmis.
Tai po 50 metų vykdydami projektą mes norėjome surasti žmones, kurie tuo metu buvo kalbinami, ir sužinoti, ar jie dar gyvi, ar prisimena ir ką jie šiandien sakytų. Vienas rusas iš Estijos, kurį suradom ir kurio pasakojimas man atrodė nevisiškai tikslus, teigė: „Taip, aš ne visą tiesą tada pasakiau. Aš bijojau. Nenorėjau, kad mane grąžintų į Tarybų Sąjungą“, – pasakoja I. Navazelskis.
Tyrėja šiuo metu įgyvendina projektą pavadinimu „Kai nutilo šūviai“. Jo tikslas – suprasti, kaip 1939–1953 metų Lietuvos istoriniai įvykiai iki šiol veikia žmonių gyvenimus. Nors jie priklauso praeičiai, atgarsiai tebėra gyvi – jie formuoja žmonių tapatybę, šeimų istorijas ir visuomenės požiūrį.
„Kai nutilo šūviai, t. y. kai jau buvo pasibaigęs smurto laikotarpis, kas apie tuos laikus buvo pateikta vaikams. Ir į tai įeina ir Holokaustas, žinoma, bet ne tik, nes nuo 1939 metų buvo ir Lietuva pirmą kartą Tarybų Sąjungos okupuota, vyko trėmimai į Sibirą, buvo antrą kartą okupuota, įvyko dar daugiau trėmimų, buvo karas, pokario laikai, kai vyko partizaninis karas“, – apie projektą pasakoja I. Navazelskis.
Pasak istorikės, apie šį laikotarpį buvo kalbama mažai – kai kurie vaikai ir anūkai nieko apie jį nežino ir iki šiol, kiti sužinojo tik po tėvų ir senelių netekties. Istorikės teigimu, svarbu suprasti, kokį poveikį jaunesnėms kartoms turėjo ši tyla ir kaip tai pasireiškė visuomenėje.
„Man vienas skaudžiausių dalykų buvo, kad iki 1991 metų ta istorija buvo uždrausta trečios šalies. Ji nemažai pagrobė tos istorijos ir neleido, kad mes galėtume patys save suprasti. Aš nenorėčiau, kad tai vėl nutiktų. Tai iš dalies yra bandymas atgauti, kas mums priklauso, kad mes geriau galėtume save suprasti ir savo vaikams pateikti, kas mes tokie, ir kad tai išliktų dėl ateities“, – pabrėžia žurnalistė.
I. Navazelskis sako, kad šiame projekte yra numatyti interviu su skirtingų kartų Lietuvos gyventojais. Iš šios medžiagos ji norėtų parašyti knygą, o vėliau informaciją palikti archyve, kad prieigą prie jos turėtų ir kiti žmonės.
Parengė Vaida Račkauskaitė
