„Teltonika“ ištraukė į dienos šviesą nusenusį dievuką, pažįstamą kiekvienam, bandžiusiam Lietuvoje ką nors sukurti. Jis neturi vardo. Jis pasislėpęs po taisyklėmis, procedūromis, reglamentais. Jo veidas – tai neatšaukiama instrukcija, kurios niekas nedrįsta kvestionuoti. Jo rankos – tai biurokratijos sraigtai, kurie nesuka procesų pirmyn. Jo balsas – tai nenumaldoma frazė: „Čia ne mūsų atsakomybė. Eikite prie kito langelio.“
Šis dievukas nepriklauso nė vienai institucijai – jis visur. Jis nekuria gerovės – jis ją stabdo. Ir vis dėlto jam tarnauja dešimtys tūkstančių žmonių. Dievuko taisyklės paprastos: „jei laikysies raidės, niekas tavęs nekaltins“ ir „neturi atsakomybės – nebus problemų“. Tačiau visai tautai jis itin brangiai kainuoja: atima ne tik mūsų augimo perspektyvas, bet ir paprastą žmogiškąjį orumą. Juk žmogus visais laikais stengiasi aplink save sukurti tvarką, kurioje būtų saugu ir gera gyventi. Siekti tikslo ir kurti yra žmogaus kraujyje. Mums tai ypač svarbu dabar, kai turime visam pasauliui įrodyti, kad esame pajėgūs kurti gerovę ir užtikrinti savo saugumą.
„Ar mes tebesame savo šalies šeimininkai? – klausia piliečiai, susidūrę su abejingu jų reikalams, beveidžiu biurokratijos stabuku. – Kodėl tai, kas turi užtikrinti tvarką, atvirkščiai, tik didina šalyje netvarką?“
Štai kad ir dabar – „Teltonikos“ atveju – visos institucijos tarsi ir randa visus tenkinantį sprendimą, bet gaišta metų metus, kad įtiktų beveidžiam popierizmo dievukui. Nors, tiesa, mūsų dienomis jis jau skaitmeninis – tik dėl to dar nepasiekiamesnis. Tad kam iš tiesų lenkiamasi?
Gal tai hidra – pabaisa, kurios vieną galvą nukirtus, jos vietoje atauga dvi? O gal tai Echidna, pabaisų motina? Jos prigimtis – gimdyti naujus monstrus, tad viena nauja procedūra atveria kelią kitoms, o kiekviena paraiška veda į derinimų labirintą.
Labirintas! Šis dievukas labiausiai primena Minotaurą – pabaisą, kuri slapstosi reglamentų labirinte, laukdama, kol įėjęs ten pasiklys ir praras jėgas ieškodamas kelio atgal. Labirintas tampa spąstais, o taisyklės – sienomis, kurios neleidžia priartėti prie sprendimo.
Norint įveikti pabaisą, neužtenka tiesiog ištrūkti iš labirinto. Tikėtis, kad viešumo sugėdintas Minotauras pats save sunaikins ar išnyks, būtų kvaila. Galėtume siųsti į labirintą ekspediciją, tik panašu, kad net „Google Maps“ nežino, kaip ten nepasiklysti ir netapti dar viena auka.
Kaip ir mitiniam Tesėjui, padėti gali bendradarbiavimas. Ak, tas nuostabus Ariadnės siūlas – mūsų vienybė, susiklausymas, gebėjimas mokytis iš praeities klaidų ir nuosekliai sekti logikos, sveiko proto siūlą. Tesėjui, o kartu ir mums, jo vedamiems, prireiks drąsos ir valios, kad stabmeldystės dievukas iš mūsų kasdienybės persikeltų į istorijos vadovėlius.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
