Žmonės keičiasi. Šalies vadovai taip pat. Inauguravus prezidentą Gitaną Nausėdą antrajai kadencijai, spėliojama, koks jis bus. Žvelgs ta pačia kryptimi? Mylės ir kritikuos tuos pačius? O gal parodys iki šiol nematytą savo asmenybės pusę?
Antroji prezidento kadencija laikoma periodu, kai žmogus atsiskleidžia, nebebijo būti atviresnis, nejunta būtinybės pataikauti publikai, nes trečios kadencijos po penkerių metų nebus. Dėl tų pačių priežasčių gali keistis pagrindinės veiklos kryptys, sumažėti kovingumas arba priešingai. Nelygu, kokia asmenybė ir tolimieji tikslai.
Dviejų kadencijų prezidentė Dalia Grybauskaitė į politinį Lietuvos olimpą atėjo kaip gelbėtoja. Tuo metu, kai Lietuvą, Europą ir visą pasaulį užliejo finansų krizės banga.
Kai kas sako, kad Lietuva tuo metu jau buvo išgelbėta, antikrizinis įstatymų paketas palaimintas, tačiau, pasiūliusi kietą ranką ir visų rūšių discipliną, ji buvo atrama asketiškai politikai.
Asmenybės bruožai ir ekonominė padėtis lėmė didesnį kišimąsi į Lietuvos vidaus reikalus, o tai buvo vertinama kaip prezidento galių išplėtimas.
Iš esmės tokia ir liko. Bauginanti, verčianti prisitaikyti prie tvirto jos kumščio, nepakanti korupcijai, oligarchams. Tačiau išoriškai antroji kadencija atrodė kitaip. Dėl praeities nuodėmių ieškojimo, „tulpių pašto“ ir kitų skandalų šalies vadovė atrodė uždaresnė, tarsi veiktų prezidento rūmų tremtyje. Skandalai, tikri ar išpūsti, neaplenkė nė vieno. Jų skonį jau žino ir G. Nausėda.
Įdomu tai, kad D. Grybauskaitė šalies vadovės kelią pradėjo su konservatoriais ir liberalais, kaip G. Nausėda dabar. Anuomet tai buvo abipusė sąjunga iš principo, dabar – abipusė nesantaika iš esmės.
Tuo dabartinis prezidentas skirtųsi nuo D. Grybauskaitės ir turėtų bendrumo su dviejų kadencijų prezidentu Valdu Adamkumi. Turbūt galima teigti, kad kairieji jam buvo arčiau širdies, nepaisant V. Adamkaus asmenybės platumo, atvirumo, gebėjimo draugiškai kalbėtis su visais, nesvarbu, ką iš tiesų galvoja.
V. Adamkus pirmosios kadencijos laikotarpiu vertinamas kaip aktyvus ir įpūtęs naujų vakarietiškų vėjų. Jo stilius ryškiai skyrėsi nuo ankstesnių Algirdo Brazausko laikų.
Antroji jo kadencija buvo kitokia. Tarsi pavargęs nuo komplikuoto perrinkimo, skandalų, ramesnis šalies viduje, kai kam atrodė net atitrūkęs nuo toliau nuo Gedimino prospekto gyvenančių žmonių. Tačiau žavėjo sprendimais ir drąsiais veiksmais užsienio politikoje.
Neretai antrasis jo penkmetis vertinamas kaip patarėjų komandos politinių žaidimų ar net manipuliacijų suklestėjimo laikas. Šiuo aspektu gali atsirasti pagrindo lyginti jį su G. Nausėda. Iki šiol atrodė, kad prezidento patarėjai yra patarėjai, bet rinkimų laiku pastebėta didėjanti jų strategijų įtaka.
Ryškus skirtumas prisimenant D. Grybauskaitę, kuri, regis, galėjo dirbti viena.
Skaldymo politikos požymių galima pastebėti, tačiau kol kas neatrodo, kad antroji G. Nausėdos kadencija būtų ramesnė ar pažymėta atsiribojimu.
Nė nesulaukęs inauguracijos prezidentas atvirai paskelbė kovos su konservatoriais planą ir jį vykdo. Politikams nebūdingas atvirumas ar kerštas? Laikas pasakys.
Kaip bebūtų, viename fronte G. Nausėda yra absoliutus nugalėtojas. Jokiam kitam dviejų kadencijų prezidentui nepavyko laimėti pratęsimo tokiu geru rezultatu.
Bet platoniškos politinės meilės čempionate kol kas pirmauja ne jis.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
