Visas prievartos rūšis vienu metu patirianti Rusijos užpulta Ukraina gali būti priversta jau pati imtis dar vienos – sugrąžinti ir pasiųsti į frontą šaukiamojo amžiaus pabėgėlius, pasitraukusius į saugias šalis ir nerodančius noro imti ginklą į rankas.
Pernai vis garsiau apie tokią būtinybę prabildavę Ukrainos pareigūnai, šįmet veikia konkrečiai. Šalies atstovybėse pradėjo strigti asmens dokumentų tvarkymas, galiausiai pranešta, kad konsulinės paslaugos, nauji pasai nebus teikiami užsienyje gyvenantiems šaukiamojo amžiaus savo piliečiams.
Emigrantai pasipiktino ir taip dar kartą patvirtino – tėvynės gynyba neminima jų gyvenimo plane. Kiekvienam dėl savų priežasčių. Labiau naudingi dirbdami čia, organizuoja paramą savo valstybei, iš principo negali kariauti, nes tai prieštarauja normalaus žmogaus prigimčiai.
Pasipiktinimas kyla ir kitoje pusėje. Kaip tokie kiekiai šaukiamojo amžiaus vyrų galėjo kirsti Ukrainos sieną, nors tai buvo draudžiama?
Kiekiai nemaži. Šio karo pabėgėlių sraute sudarytų apie 15 nuošimčių. Vien tik Lenkijoje gyvena apie 150 tūkst., Lietuvoje – bemaž 30 tūkst. arba kas trečias. Ukrainiečiai pasklido ne tik Europos Sąjungoje. Jų gausu Šveicarijoje, JAV, Kanadoje.
Kariaujančios pusės apmaudą pakurstė tyrimai, atskleidę didelių apsukų verslą, organizuojantį nelegalius sienos kirtimus. Mokėdamas nuo 1,5 iki 15 tūkst. eurų, gali tapti netinkamu karo tarnybai, užsienio universiteto studentu arba pagalbos savanoriu.
Kai kurie apdairiai išsikraustė prieš dešimtmetį, po Krymo aneksijos prasidėjus karui Ukrainos rytuose Donbase. Panašiai kaip lenkai ar lietuviai, dėl viso pikto investuojantys į atsarginį būstą tolimose salose ar Ispanijoje.
Karas turi daug spalvų ir konflikto pjūvių. Mobilizacijos ir emigracijos priešpriešoje matome klasikinį pareigos ir teisių konfliktą. Kas yra pirmiau – piliečio pareiga ginti savo valstybę ar žmogaus teisė tvarkyti savo gyvenimą taip, kaip nori? Pinklus reikalas ne vienam, išlepintam modernaus gyvenimo, net ir tada, kai šalis patiria pirmykštę gyvulišką destrukciją.
Emigracija, kaip ir mobilizacija, apverčia gyvenimą. Pirmuoju atveju yra tikimybė likti gyvu ilgiau, jeigu sąžinė neužgrauš. Nykus patogumas ar didelė, tegu ir bijanti, širdis – kiekvienas renkasi pats. Vieni skuba atgal į frontą vos išsilaižę žaizdas, kiti tenori ramiai ir saugiai išgyventi.
Kai sprendimas priimamas valstybės mastu, kai sprendžiama už kitą, nepaliekant pasirinkimo, neišvengiamai ore pakimba klausimas: kokie tokio įpareigojančio nurodymo padariniai? Tėvynės gynėjas per prievartą? Tai turėtų būti paskutinis sprendimas, kurį norėtų priimti demokratinė valstybė.
Po dvejų metų karo subrendęs Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio sprendimas panaudoti teisinius, administracinius resursus pirmiausia yra žinia, kad reikalai fronte prasti. Nėra kam pakeisti žuvusių ar pervargusių karių. Taip pat tai kvietimas atvykti savanoriškai, nes atėjo laikas. Ne tik emigrantams, taip pat ir tiems, kas ignoruoja šaukimus šalies viduje.
Kol kas kvietimas. Jeigu įsigaliojus mobilizacijos įstatymui jis pavirs priverstiniu šaukiamojo amžiaus vyrų grąžinimu į Ukrainą, etinių galvosūkių, piliečio pareigų ir žmogaus teisių suveltas kamuolys atriedės į mūsų pusę.
Ką darysim? Gaudysim ir išvešim? Įtikinėsim? Ignoruosim?
Nei už Lenkijos, nei Europos Sąjungos nepasislėpsim. Kaip ir šaukiamojo amžiaus migrantams, pasirinkimas bus mūsų.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
